Rašė Giedrė Ivanova
Kiekvieną dieną ką nors pasakojame – draugui, sesei ar kaimynui. Kiekvieną dieną klausomės kitų pasakojamų istorijų. Kai kurie pasakojimai – realūs, juokingi ir įdomūs, kai kurie – išgalvoti, liūdni ar nuobodūs. Pa(si)pasakojame ir grįžtame prie tiesioginių savo darbų. O štai Milda Varnauskaitė – ne, nes jos darbas ir yra pasakoti istorijas!
– Milda, pataisyk, jei sumeluosiu, bet manau, kad vaikystėje tikrai nesvajojai tapti sakytinių istorijų pasakotoja, nes anuomet (nors pasitaiko ir dabar) nebuvome girdėję, kad kas nors dirbtų pasakotoju. Didžiulį, mažai kieno mintą kelią nuėjai! Koks buvo tas kelias?
– Tikrai vaikystėje nesvajojau tapti tuo, kuo esu dabar, tačiau visada norėjau rašyti ar kaip kitaip pasakoti istorijas. Kiek save pamenu, visada kažką rašinėdavau arba pasakodavau gyvai: namuose ar mokykloje. Nors daug rašiau, bet vien rašyti istorijas man atrodė labai vieniša. Patiko matyti žmonių reakcijas, kai jiems kažką gyvai papasakoji ar perskaitai. Labai patiko teatras ir matyti, kaip tekstas scenoje tampa gyvas. Būdama paauglė rašiau pjeses, universitete, nors ir nesimokiau filologijos, dalyvavau filologų rengiamuose skaitymuose, kur skaičiau savo pačios tekstus. Per šeimos gimtadienius mėgau parašyti kalbas ir sakyti tostus. Todėl, kai atradau istorijų pasakojimą gyvai, iškart supratau, kad tai yra veikla, kurios seniai ieškojau.
– Neretai kuriantiems žmonėms kažkaip nedrąsu įsivardyti: aš – rašytojas, aš – muzikantas, aš – tapytojas ir t.t. Kada ir kaip tu pirmą sykį sau ir visam pasauliui ištarei: aš – pasakotoja?
– Kadangi istorijų pasakojimo mokiausi Amsterdame, ten ir pradėjau ja dirbti. Užsiregistravau kaip laisvai samdoma darbuotoja. Reikėjo suteikti vieno žmogaus įmonei vardą, tad tiesiog įrašiau: Storyteller Milda. Norint pasakojant istorijas išgyventi ir įsitvirtinti Amsterdame, atšiauriame ir labai konkurencingame mieste, reikėjo daug ir sunkiai dirbti – nebuvo kada galvoti, ar aš jau pasakotoja, ar dar ne. Tai išmokė disciplinos, nesusireikšminti. Niekada nenorėjau, kad kas nors kitas nuspręstų, kada aš jau pasakotoja, o kada dar ne, – pasakoju istorijas, vadinasi, esu pasakotoja. Ir įsivardijimas neužbaigia augimo proceso. Visi, kurie turėjo galimybę stebėti mano karjerą nuo pradžių, žino, kad per visus tuos metus beprotiškai išaugau ir vis dar keičiuosi, tobulėju, bet niekada nesu daugiau ar mažiau pasakotoja. Esu tiesiog pasakotoja, ir tiek.
– Pasakotoja neturi biuro (nors, žinoma, ji taip pat atlieka galybę biurokratinių ir kitų reikalų), jos darbo vieta – scena. Visuomet tiesioginė akistata su klausytoju, visuomet čia ir dabar, visuomet tiesioginis eteris. Gali pasirengti tik pats – publikos reakcijų, replikų ar kokių kosulių ir čiaudėjimų nesurežisuosi. Kaip tam ruošiesi ir susitelki?
– To biuro darbo tikrai netrūksta. Turiu ir savo buhalterę (Amsterdame buhalteris ateidavo į mano pasirodymus!). Bet tikra tiesa – kaip pasakotoja gimstu vis iš naujo pasirodymų metu. Labai gerai pasakei, kad pasirodymai – visada gyvas eteris. Tai man labai patinka, nes, kaip ir gyvenime, čia niekada niekas nevyksta taip pat. Jeigu ir pasakoju tą pačią istoriją 100-ąjį kartą, man ji visada vis kitokia: jos klauso kiti žmonės, kitoje vietoje, kitu metų laiku, o ir aš pati jau esu kitokia. Geriausias pasiruošimas – daug daug darbo. Kai prisimenu save karjeros pradžioje – kartais drebančią iš baimės ir užstringančią – negaliu patikėti, kiek toli nuėjau. Mokiausi improvizacijos, sąmoningumo, daug dirbau su savo pačios baimėmis, požiūriu, kas man, moteriai, kūrėjai, Rytų europietei, mylimajai, dukrai, neva galima ir kas neva negalima sakyti ar pasakoti. Į pasirodymus atsinešame viską ir jeigu bandysime kažką nustumti, apsimesti, neištversime to gyvo eterio įtampos. Gal kuriam laikui, bet tai nebus tvaru. Į visas baimes reikia įsižiūrėti, į save įsiklausyti ir rasti būdų, kaip su viskuo gyventi. Kartu reikia nuolatos pasakoti, nuolatos save pačią kaip pasakotoją perpasakoti, tobulinti savo techniką, įpročius, nuostatas, požiūrį ir žiūrėti, ką galima palikti, o kas trukdo augti ir ko reikia atsisakyti.
– Tavo istorija „No Heroes“ nugulė ir ką tik pasirodžiusioje Brune Smith sudarytoje knygoje „Bodies of Stories“ – oficialiai tapai publikuota autore (sveikinimai!). Visos knygą sudarančios 20 istorijų buvo pasakotos gyvai online renginiuose pandemijos metu, tačiau spausdintas žodis naikina pasakotojo ir klausytojo sambūvį, keičia tą esminį čia ir dabar. Ar, keičiantis medijai, keiti pasakojimą? Kas pradingsta, o ko atsiranda knygoje?
– Labai patinka tavo klausimai, retai tokių sulaukiu! Tikrai taip, sakytinė istorija keičiasi ją užrašant. Ji suliteratūrinama, pritaikoma raštui ir laikmečiui, kuriame yra spausdinama. Jeigu skaitytum archyve folkloristų užrašytas pasakas, jos būtų žalios: su, sakytum, tekstui nereikalingais pasikartojimais, kasdieniškais žodžiais, neišraiškingais sakiniais, išlaikyta tarme. Folkloristai užrašo tas istorijas taip, kaip jos pateikiamos. Vis dėlto norint, kad tokios pasakos gerai skambėtų jas skaitant, reikia jas suliteratūrinti. Vieni garsiausų pasakų suliteratūrintojai – Broliai Grimai. Nė vienas neužaugome be jų perrašytų pasakų, surinktų iš žmonių, dažniausiai moterų, nes būtent jos perduodavo sakytinę tradiciją dirbdamos namuose ar laukuose ir taip užimdamos vaikus. Perrašydami tas istorijas Grimai jas ir keitė – pritaikė tiems laikams, dažnai ir moterų nenaudai, prie tuo metu egzistavusių normų. Sakytinėse istorijose egzistavusios drąsios ir aktyviai veikiančios herojės virto pasyviomis, bevardėmis, laukiančiomis išgelbėjimo princesėmis.
Man, kaip pasakotojai, dažniausiai tenka atlikti atvirkštinį veiksmą: skaitant užrašytos istorijos variantus, gilinantis į kultūrą, kūrybiškai interpretuojant per savo patirtį, laikantis pagarbos tradicijai atkurti sakytinės gyvai pasakojamos istorijos pulsą ir jos žinutę. Neretai tenka išlaisvinti herojes iš pasenusių socialinių normų, įgalinti jas veikti, pačioms spręsti savo likimą – sugrąžinti atgal į ikiliteratūrinę stadiją. Tad pasakojimas keičiasi skirtingose medijose ir reikėtų būti atidiems ir atkreipti dėmesį į tai, kas jį pasakoja, nes kiekvienas pasakotojas kuria savo istorijos variantą.
– Pasakodama keliauji po skirtingas šalis, miestus, institucijas, pasakoji skirtingoms įvairaus amžiaus auditorijoms. Viena vertus, gerai, kad pagrindinė darbo priemonė – žodžiai. Juos lengva pasiimti su savimi, kad ir kur vyktum. Kita vertus, tu turi tik žodžius: nei multimedija, nei scenografija nepadės pasislėpti. Kada pajutai, kad žodžiai, istorijos turi tokią didžiulę galią? Ar būna, kad jų neužtenka?
– Tiesą sakant, vis dar kaskart nustembu, kokios galingos yra žodinės istorijos. It blows my mind – ateina į galvą vienintelė frazė, norint apibūdinti tą nuostabą, kurią vis patiriu dirbdama su žmonėmis ir pasakodama istorijas gyvai. Tai yra toks neįtikėtinai paprastas, bet galingas žmonijos išradimas, sakyčiau, kaip ugnis. Šast, ir užkūrei su dviem akmenimis, bet kiek tai viską keičia! Istorijos mus pavertė bendruomenėmis, leido perduoti vertybes ir moralę iš kartos į kartą mažai jas kvestionuojant, suteikė prasmę ir išmokė empatijos. Kas būtume be sakytinių istorijų? Atskiri niekaip vieni su kitais nesusiję individai, susieinantys tik patenkinti fizinių poreikių.
Žinoma, būna, kai atrodo, kad žodžių neužtenka, bet tik tada, kai patirtis dar labai šviežia, kai emocija per stipri, kad galėtum sudėti ją į žodžius. Po sunkių gyvenimo sukrėtimų esu patyrusi didelį žodžių beprasmiškumo jausmą, kai atrodė, kad negaliu patirties sudėti į žodžius, nes ji tampa per maža, per universali, o man dar skauda per daug, kad galėčiau suvokti, jog ir kiti panašius jausmus gali išgyventi. Vis dėlto, praėjus kuriam laikui ir patirčiai slopstant, atsiranda ir vėl poreikis suteikti patirčiai formą ir ją sudėti į istoriją, kurioje save galėtų atpažinti kiti. Pasakojant žodžiu, tą patirtį galima vis iš naujo reflektuoti, vis keisti metams bėgant, perpasakoti. Dėl to labai mėgstu sakytinį istorijų pasakojimą: jis niekada neužsidaro, niekada nesustoja, o pasirodymo metu patiriama tik mažytė jo dalelė.
– Tavo gyvenime – daugybė nepramintų, su žodžiais ir pasakojimais sukibusių kelių, kuriais drąsiai žengi. Į Lietuvą pirmoji atvedei ir pradėjai įgyvendinti Free Little Library idėją, įkūrei Baltijos istorijų pasakojimo žodžiu centrą, šiuo metu kuruoji „Kaunas 2022“ pasakojimo programą, Nacionaliniame muziejuje dirbi prie parodos, skirtos migracijai, pasakojimo, o kur dar visa galybė su pasakojimo menu susijusių mokymų, renginių, festivalių. Kuris projektas – pats įsimintiniausias?
– Jau seniai niekas nebuvo paminėjęs Bibliotekėlių idėjos, ačiū, kad prisiminei! Man, kaip performerei, įsimintiniausi tie projektai, kurie vyksta čia ir dabar. Stengiuosi nesidairyti nei atgal, nei labai į priekį, tik būti dėkinga už tai, ką turiu ir veikiu dabar. Viskas, ką kuriu, yra efemeriška ir galioja tik tiek, kiek yra klausytojų čia ir dabar: ar tai būtų istorijų pasakojimo dirbtuvės, ar pasirodymas, ar kuruojamas renginys.
– Pasakoji pati, mokai pasakoti kitus. Jei tektų išrinkti, koks vienas dalykas yra pats svarbiausias geram pasakojimui ir geram pasakotojui?
– Būti savimi, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. Kaip mėgstu kartoti savo studentams – šiame pasaulyje yra vietos visų istorijoms ir nėra reikalo dėl to savęs lyginti su kitais ar konkuruoti.
– Ar klausytoją lengviau prajuokinti, ar pravirkdyti? Sunkiau išgąsdinti ar supykdyti?
– Sunku pasverti tą sunkumą. Labai priklauso nuo daugybės konteksto detalių: jei pasakosi laidotuvėse, tikrai bus lengviau pravirkdyti, jeigu penktadienio vakarą populiariame Amsterdamo klube – prajuokinti. Nors gal tądien kas nors globalaus bus įvykę: karas, uraganas, potvynis – ir tai paveiks tavo pasirodymą ir auditoriją. Tad ir vėl: čia ir dabar.
– Visus pasakojimus reikia ir išgirsti. Kai gyvenai Amsterdame ir mokeisi pasakojimo meno, ar mokė, kaip būti geru klausytoju?
– Aktyvaus klausymo mokėmės, bet daugiausia išmokau jau pati pasakodama ir dirbdama su žmonėmis. Tu teisi, be klausymo nėra ir pasakojimo. Sunku gerai pasakoti, jei nemoki klausyti. Iškart matau, jei žmonės nori pasakoti tik savo pačių istoriją ir neturi erdvės išgirsti kitą. Matau negalėjimą susieti savęs su didesne bendruomene, jausti savo asmeninių istorijų universalumą, matyti, kad didžioji dauguma tavo asmeninių patirčių yra labai universalios, o šis paradoksas yra sakytinio pasakojimo pagrindas. Auditorija, klausytojai, turi atpažinti save klausomoje istorijoje, kad ji nemirtų čia ir dabar, o būtų vis perpasakojama. Sakytinės istorijos keliauja iš kartos į kartą tūkstančius metų, nes jose mes atpažįstame save ir norime apie tai vis iš naujo pasakoti ir perduoti turimą patirtį.
– Kišenėje jau turi ne vieną parengtą pasakojimą, galvoje sukasi įvairiausios pasakojimo strategijos… Ar pavyksta atsipalaiduoti, pamiršti visas technikas ir tiesiog paplepėti su draugais ar artimaisiais?
– Hahahaha, čia prigavai. Esu išranki istorijoms, tai tiesa. Bet ir nesureikšminu to. Jeigu žmogus tikras, gyvas, autentiškas, man bus įdomu klausyti jo istorijos, net jei ji ir nebus struktūriškai tvarkinga ar ištobulinta. Tad tikrai galiu šiaip paplepėti ir atsipalaiduoti, bet tai nereiškia, kad nustoju pasakoti istorijas. Nežinau, kaip to nedaryti, – man tai ir bendravimo, ir gyvenimo forma. Labai smagu būna, kai susitinku su draugais ir kolegomis pasakotojais, tada laikykis!
***
– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?
– Kai pavargstu, einu pailsėti. Tai išlaiko ir motyvaciją, ir įkvėpimą. Pats gyvenimas stumia į priekį, kažkas nutinka, keičiasi ir vis norisi apie tai papasakoti.
– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymą, įrodymą, kad gali viską, darbą, laisvalaikio praleidimą ar dar ką nors?
– Tai reiškia pirmąją istorijos versiją. Ją ateityje dar bus galima perpasakoti ir pakeisti, tereikia nebijoti.
– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?
– Noriu dar šokti ir dainuoti! Gal ir knygą parašysiu, tereikia prisijaukinti iš naujo rašymą.
– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti pirmojo žingsnio?
– Linkiu sau kartoti, kad esate tiek pat reikšmingi, kiek ir visai nereikšmingi. Jei labai susimausite, žmonės tai pamirš taip pat greitai, kaip ir jūsų sėkmes. Tad kodėl nepabandžius?
– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi pasakoti, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo (klausytojų, kritikų, kitų pasakotojų, tėvų, paties gyvenimo, draugų, o gal savęs pačios)?
– Iš visų tų patirtų triuškinančių ir apdovanojančių atsakų kuriu istorijas ir jas pasakoju. Kviečiu visus ateiti ir pasiklausyti gyvai.