Rašė Giedrė Ivanova
Sugauti (eilinės) akimirkos (neeilinį) grožį – regis, tokį tikslą fotografuodamas galėtų kelti Kipras Štreimikis. Sakau „fotografuodamas“, bet iš tiesų tą akimirką dažnai jis gaudo ir taikliu žodžiu. Kipras mėgaujasi gyvenimu nuolat ieškodamas iššūkių, naujų veiklų, gylio, tikrumo, kaskart rizikuodamas ir sykiu, kaip pats sako, kantriai laukdamas geros rankos arba gero kadro. Viskas tam, kad gyventi būtų įdomu. Matyt, dėl to labai įdomu ir kalbėtis su juo.
– Kai galvojau, apie ką būtų įdomu su tavimi pasikalbėti, iškart išniro dvi pagrindinės temos, du, atrodo, nuo tavęs neatsiejami dalykai: fotografija ir kelionės. Ar teisingai man sukrito? Gal dar ką nors pridėtum?
– Norėčiau manyti, kad tai yra dalykai, kurie buvo ir daugelio sutapimų virtinė, ir tiesiog labai mėgstamos mano veiklos. Neretai fotografai pasakoja, kad fotografuoti pradėjo dar mamos pilve su sena tėčio „Leica“. Bet mano gyvenime fotografija, kaip ir kelionės, atsirado santykinai vėlai – bandant spontaniškai numalšinti stresą ir smalsumą. Tik nežinau, ar pavyko kurį nors iš šių jausmų numalšinti: smalsumas neblėsta, o stresas iš monotoniško virto dinamišku. Kelionės pamažu tapo labai dažnu užsiėmimu tiek su darbais, tiek su draugais. Šiandien net nebereikia labai stengtis, kad kažkur išvažiuotum. Svarbu tiesiog nepramiegoti įvairių galimybių, pigių bilietų ar neapsigauti, kad turi kažką įdomiau veikti. Ir mano smalsumas tuo nesibaigia – kitos disciplinos, kaip videoprodukcija, režisūra, reklamos kūryba, produktų dizainas, per pastaruosius kelerius metus tapo taip pat labai artimos.
– Kokia ir kieno fotografija žavi tave patį?
– Šiandien daugeliui fotografija yra labai artima. Ryškios spalvos ir kontrastingi vaizdai – labai patrauklu. Pačiam pradėjus fotografuoti, daugelio fotografų, kuriuos stebėjau, darbai pasižymėjo būtent šiomis savybėmis. Tačiau bėgant laikui, kai fotografijos technikoje ir teorijoje staigmenų smarkiai sumažėjo, žavesys nukrypo į įžvalgius ir nuoseklius fotografus ir fotomenininkus, kurie žmones ir aplinką panardina į savo pasaulį. Tokius nekaltus realybės manipuliatorius. Ir nereikia toli ieškoti, netgi labai paprasta sekti atrastus ir neatrastus Lietuvos brangakmenius, pavyzdžiui, Agnę Bekeraitytę (instagrame – @agnebeke), Eleną Krukonytę (@elenakrukonyte), Tadą Kazakevičių (@tadas.kazakevicius) arba užsieniečius Peterį Yangą (@yopeteryang), Jasoną Kummerfeldtą (@50_shades_of_jason), Sebastieną J.Zanellą (@sebzanella) ir kt.
– Buvai oficialus vasaros olimpinių žaidynių Tokijuje Lietuvos rinktinės fotografas – rimtas debiutas! Meistriškai sustabdytuose kadruose parodei įvairiausius ir įdomiausius olimpiados veidus, emocijas, istorijas. Tam tikra prasme nuo tavo nuotraukų priklausė, kokius iš arti sportininkus pamatysime. Kokia buvo ši patirtis?
– Vasaros olimpinėse žaidynėse Tokijuje buvome du Lietuvos sportininkų fotografai: aš ir Vytautas Dranginis (@vee_dranginis_photo). Fiksavome Lietuvos sportininkų varžybas, emocijas, lemiamas akimirkas, atidarymo ir uždarymo ceremonijas, svarbius Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui ir Lietuvos sportui momentus. Tad darbo buvo labai daug, bet patirtis – neįtikima. Prieš Tokiją kartu su Vytautu jau buvome aplankę Europos ir kitas žaidynes, tad iš dalies žinojome, ko tikėtis: intensyvaus ir nuolat kintančio tvarkaraščio, kelių valandų miego kasnakt, nuolatinio ir nepertraukiamo darbo. Prieš tai aplankytos žaidynės tapo savotiška repeticija prieš olimpines. Bet šios, organizuotos koronaviruso šešėlyje, buvo dar kitokios: šimtai mėgintuvėlių seilėms, nuolatiniai sveikatos ar saugumo patikrinimai, karantinavimasis dėl menkiausio kontakto – viskas turėjo įsipaišyti ir į taip intensyvią rutiną. Tik norisi šiek tiek romantizuoti, kad, atvykus į varžybų vietą ir pradėjus fotografuoti, visas nuovargis ar stresas, kurį patyrei vos suspėjęs atkeliauti į trečias tos dienos varžybas, išblėsta. Tuomet akylai stebi aplinką, sprendi geometrines problemas ieškodamas kampų, iš kurių sportininko užnugaryje matytųsi olimpiniai žiedai ar vėliavos. Nors taisyklės yra itin griežtos ir fotografų judėjimas labai apribotas, vis mėgini surasti spragų ar pilkų linijų dėl legendinio kadro. Tad išties ši patirtis buvo kaip labai malonus trileris.
– Aktyviai dalijaisi ir pasakojimais iš olimpiados užkulisių. Ar ten patirtus įspūdžius paprasčiau ir sykiu taikliau buvo užfiksuoti fotoaparatu, ar perteikti žodžiais?
– Užkulisiai visada įdomūs. Ypač smalsiems žmonėms, kuriems reikia kažką pačiupinėti, pasukti, suprasti, išmokti. Pats toks. Tad labai aišku buvo, kad įvykiai už kadro turėtų būti įdomūs ir kitiems tokiems pat smalsiems. Pasakojimai atsirado labai natūraliai, o nuotraukos juos papildydavo. Jie labai skyrėsi nuo informacijos žinių portaluose, mat juose rodydavome savo fotopozicijas, naudojamą techniką, mūsų sėkmes ir nesėkmes, laiką tarp varžybų, aplinką, žmones, maistą ir mūsų darbą. Norėjosi, kad žiūrovas bent šiek tiek įsitrauktų į tai, kas vyksta, pats taptų dalyviu ar fotografu ir matytų viską taip, kaip yra.
– Ką iš tiesų fotografuoji? Turiu omenyje, ko ieškai ar labiausiai apsidžiaugi sugavęs kadre?
– Be olimpinio sporto, dievinu portretus, redakcinę ir gatvės fotografijas. Pirmosios dvi papildo istorijas arba vaizdu papasakoja apie žmogų: ne tik tai, kaip jis atrodo, bet ir leidžia įsivaizduoti, koks jis galėtų būti. Ten sprendi galvosūkius. Gatvės fotografija yra visa ko mišinys ir dar – žaidimas. Atrodo, labai paprasta išeiti į miestą ir fotografuoti kelius, kelio ženklus, automobilius, bet kiekvieną kartą išėjus kas penkias minutes įvyksta kažkas neįtikimo ir nepakartojamo. Ir tai dažniausiai užtrunka vos akimirką. Pavyzdžiui, perėjoje beveik nepraleisto pėsčiojo emocija, iškritęs ir nusiritęs obuolys nuo turgaus pardavėjos prekystalio, žmonės paviršių atspindžiuose. Tai savita terapija, panaši į grybavimą miške. Tik grybai čia labai greit pradingsta.
– Ar keliauji, kad fotografuotum, ar fotografuoji, kad keliautum? Ar būna, kad kelionėje neišsitrauktum fotoaparato?
– Dažniausiai keliauju, kad fotografuočiau. Net ir tuomet, kai keliauju pailsėti nuo fotografijos, vis tiek su savimi pasigriebiu kokią nors sunkiai veikiančią juostinę arba skaitmeninę muilinę. Taip buvo, kai su draugais keliavome žygiuoti Norvegijos fjordais arba apsilankėme Filipinų paplūdimiuose. Abi kelionės buvo skirtos pailsėti nuo darbų, tačiau iš čia parsivežiau vienus mėgstamiausių savo kadrų. Tad ne, nėra buvę, kad nebūčiau išsitraukęs fotoaparato kelionėje.
– Esi buvęs beveik visuose žemynuose. Kur vaizdai, žmonės ir visa kita labiausiai prašėsi objektyvo?
– Pavyko aplankyti dar ne visus žemynus, bet niekur neskubu. Neturiu tikslo apkrauti savo žemėlapio vėliavėlėmis tik tam, kad prabėgomis pasakyčiau, jog kažkur buvau. Aplankyti Havajai nereiškia, kad mačiau visą Ameriką. Tačiau viena įspūdingiausių aplankytų vietų lig šiol yra ne taip ir toli nuo mūsų – Islandija. Šalis tokia įspūdinga, kad sunku neišsiplėsti pasakojant. Tai šalis, kurioje vienu metu sutelpa visi metų laikai ir visi įmanomi orai. Įvairiapusė gamtos didybė ir išdaigos neleidžia nė akimirkos atsipalaiduoti ir nustoti šiuo kraštu stebėtis ir jį fotografuoti. Kontrastinga spalvų paletė ir smarkiai nesistengiant leidžia užfiksuoti šią šalį – nors imk ir kabink ant sienos. Tai viena iš tų retų šalių, iš kurios išvykus jau nori sugrįžti. Tik kitą kartą keliausiu su juosta.
– Juosta! Neseniai atradai juostinę fotografiją. Kuo ji patraukė ir tebetraukia tavo dėmesį?
– Juostinė fotografija – kaip muzika iš vinilinių plokštelių arba galimybė susikalti kavos staliuką pačiam: nepraktiška, brangu, tikriausiai ir kokybė prastesnė, bet sentimentaliai nepalyginti vertingiau. Mano juostinės fotografijos pradžia buvo kurioziška. Atrodytų, kad dariau viską pagal taisykles, bet neadekvačiai daug kartų klydau ir deginau kadrus. Su jais – ir pinigus. Fotografuodami skaitmeniniu būdu nebejaučiame kadrų skaičiaus limito ir naiviai iš šimtų išsirenkame vieną. Fotografuodami juostiniu fotoaparatu turime būti tikslesni ir santūresni. Susigalvojau asociaciją, kad juostinė fotografija yra kaip pokeris, kai labai nekrinta geros kortos. Tuomet reikia nurimti ir kantriai laukti geros rankos arba gero kadro. Kitaip liksi be juostos. Na, ir abiem atvejais – be pinigų. Tai ir patraukė – noras išmokti tausoti kamerą ir kadrus, ieškoti spontaniškų kūrybinių sprendimų, suvaldyti šviesą ir nedaryti klaidų. Nes juosta negailestinga ir labai greitai baudžia už aplaidumą.
– Juostiniu fotoaparatu sukūrei plakatų galeriją iš protestų prieš karą Ukrainoje. Įspūdingos nuotraukos! Kaip kilo toks sumanymas ir ką tau pačiam jis reiškia?
– Labai daug. Nors dauguma nesame abejingi Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje, bet labai gaila, kad laikui bėgant mūsų įsitraukimas mažėja. Malonu, kad ši nuotraukų galerija vis dėlto užkliuvo tau už akių ir galiu ja pasidalyti, primindamas apie Rusijos grėsmę ir nesibaigiantį karą. Toks ir buvo tikslas. Stebint protestus, juose sužibėdavo labai įžvalgių nuoširdžių plakatų, kurie man pasirodė verti išsaugoti net ir tuomet, kai protestai nurims. Savitas priminimas.
– Fotografuoji žmones, įvairiausius renginius, protestus, nuotraukomis perteikti kelionių įspūdžius ir pan. Su kuo dirbdamas jautiesi geriausiai? Kitaip tariant, jei tektų rinktis, kokia būtų tavo kaip fotografo specializacija?
– Kokie geri klausimai! Du dalykai sukasi galvoje. Pirma, kai aš kažkurioje fotografijos srityje jaučiuosi gerai ir patogiai, atsiranda noras eksperimentuoti ir ieškoti alternatyvos. Pasidaryti taip, kad nebebūtų jauku ir patogu, bet sunku, nauja ir įdomu. Antra, be asmeninių ar užsakomųjų fotosesijų ir renginių, laiko nufotografuoti reikalingus kadrus dažniausiai yra labai mažai. Tuomet labai svarbu greitai orientuotis ir kontroliuoti situaciją, kurioje privalai užfiksuoti sau reikalingus kadrus. Tai šių dviejų aspektų visuma gal ir būtų mano specializacija – operatyvi ir kokybiška adaptacija sudėtingoje fotografijoje. Kalbant apie modelius, tai ne visi tokie esame ir paradoksaliai dažnai patys bijome kamerų, bet norime gražių nuotraukų arba kažkam reikia mūsų gražių nuotraukų. Tad šiuos talentus, jiems nestokojant gerų jausmų, stengiuosi ambicingai užfiksuoti, net jeigu susiduriame su nejaukumu. Tada jaučiuosi geriausiai.
– Miestas ir jo žmonės buvo viena pagrindinių temų formuojantis savitai lietuvių fotografijos mokyklai (Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir kt. kūryba), bet nuo tada praėjo nemažai laiko ir daug kas pasikeitė. Kaip yra sakęs A.Sutkus, anksčiau fotografui pavykdavo išlikti tarsi nematomam ir ant jo, čia pat fotografuojančio praeivį ar žaidžiantį vaikų būrelį, niekas nepyko. Dabar žmonės dažniausiai nemėgsta būti kažkieno objektyvo centre ir save fotografuoti kitiems draudžia, supyksta. Ar kelionėse, protestuose, renginiuose, tiesiog gatvėje esi susidūręs su panašiais dalykais?
– Neabejotinai – dabar fotografai yra labai pastebimi. Tiek dėl socialinės medijos ir joje įsitvirtinusių įvairių fotografijos personažų, tiek dėl diskusijų apie viešumo ribas. Manau, dėl viso to susikūrėme visuotinę baimę, kuri fotografus slopina fotografuoti, o žmones skatina slėptis nuo kamerų, tik niekas iki galo nesupranta, kodėl. Arba supranta tai labai paviršutiniškai. Pats nepamenu, ar esu pakliuvęs į nepatogią situaciją dėl savo fotografavimo mieste, kelionėse ar kur nors. Yra buvę atvejų, kai žmonės paprašo būti nefotografuojami ar užsidengia veidą, kai objektyvas atsiduria jų akiratyje, bet tik tiek.
Žinoma, šiandien tai yra šioks toks žaidimas su ugnimi. Visada gali užkliudyti žmogų, kuriam pasirodys, kad tavo padaryta fotografija apvogė jo sielą. Bet tokių žmonių – mažuma. Visada, užbėgant tam už akių, galima paklausti, ar galima nufotografuoti. Stebina, kad ir kokie kuklūs yra lietuviai – keturi iš penkių sutiks. Kitas variantas – nufotografavus papasakoti, kam ir ką fotografuoji. Neseniai bendravau su latvių reportažų fotografu Edijsu Palensu (@edijsfotolv), kuris paminėjo, kad, norint užfiksuoti įsimintinų, nesenstančių kadrų, iš pradžių reikia fotografuoti ir tik vėliau užduoti klausimus. Man patiko ši mintis. O ką? Mes čia tik fotografuojame.
– Sakei, kad labai norėtum surengti savo darbų pirmąją meninę parodą, bet tai dar neįvykęs pirmas kartas. Ko reikia, kad jis imtų ir įvyktų? Labai laukiame!
– Užsakomieji darbai labai lengvai įsuka į verpetą, iš kurio sunku išsisukti. Tavo darbų kokybę ir rezultatą tikrina klientas, bet darydamas projektus sau gali būti nepatenkintas menkiausiais nepastebimais elementais. Tad, darant asmeninius projektus, reikia išmokti būti atlaidesniam sau ir nedvejojant teikti jiems pirmenybę. Dabar jaučiuosi, kad priėjau liepto galą. Išmokau ir supratau, ką reikėjo. Užteks marinuoti laiką, tad šios parodos galima tikėtis netrukus.
– Fiksuoti akimirką tau – giliau patirti dabartį, įamžinti praeitį ar palikti ką nors ateičiai?
– Palikti ateičiai. Idealiu atveju norėčiau, kad kiekvienas mano darbas būtų vertas vietos ant sienos. Žiūrėdamas į jį pamirštum laiko suvokimą. Ir nors čia toks neįmanomas uždavinys, bet tegu tai būna mano variklis judėti pirmyn.
– Ir galiausiai – jei negalėtum fotografuoti, tu…
– Tikriausiai sėdėčiau pilnametražio filmo filmavimo aikštelėje arba su kamera ant pečių, arba su scenarijumi rankoje. Ką gali žinoti – gal kada ten ir atsidursiu.
***
– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?
– Iš artimiausių ranka pasiekiamų pavyzdžių. Įkvėpimo toli ieškoti nereikia. Bet verta jo ieškoti kokybiško ir iš giliau. Todėl artimiausi šalimais esantys žmonės yra geriausias šaltinis.
– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?
– Reiškia: o kas toliau? Labiausiai vertinu laiką, darbą ir kelionę iki debiuto. Tuomet pats debiutas yra neišvengiamas.
– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?
– Noriu parašyti trumpametražį filmą.
– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio?
– Daryk kažką, kad turėtum klausimų. Tada juos užduok. Kai užknisi ką nors atsakinėti, tai klausinėk ko nors kito. Ir taip, kol turėsi užtektinai atsakymų.
– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjęs fotografuoti, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: klientų, praeivių gatvėje, kitų fotografų, sekėjų, tėvų, draugų, o gal savęs paties?
– Pradžioje viskas buvo neįtikimai paprasta. Gal dėl to, kad nesijaučiau dirbantis. Jaučiausi kaip nuotykių ieškotojas. Tad pagrindinis triuškinantis atsakas vėliau atėjo iš paties savęs. Savikritika.
Gal tik vienas ėjimas įstrigo iš fotografo Tomo Tumalovičiaus (@tomastumalovicius), kuris pradžioje neįtikėtinai man daug padėjo. Reikėjo suvokti, kad žmonės nuotraukas mato kitaip nei mes, fotografai.