Rašė Toma Vidugirytė
Nuotraukos Gabrieliaus Jauniškio
2020 m. rugpjūtį su „ba.“ lyderiu Benu Aleksandravičiumi kalbėjau apie alternatyviąją muziką, įkvėpimą ir kitus įdomius dalykus. Per tuos dvejus metus „ba.“ pristatė savo akustinę programą ir jai dedikuotą vinilinę plokštelę, pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“, išleido tris naujus singlus, o rugsėjo pabaigoje pristatė naujausią grupės albumą „Nauto“. Šią vasarą ypatingu koncertu Vingio parke paminėtas grupės dešimtmetis. Per tuos dvejus metus grupė „ba.“ nuveikė daug ir tikrai kažką praleidau, bet…
Turėjau galimybę apsilankyti „ba.“ grupės studijoje ir ten pasikalbėti su visu ketvertu – B.Aleksandravičiumi (B.A.), Simonu Motiejūnu (S.M.), Nikita Voitovu (N.V.) ir Dominyku Babiku (D.B).
– Neseniai minėjote dešimtmetį. Ar patys mėginote įvertinti nueitą kelią?
B.A.: Tikrai daug nuveikta. Dažnai pagalvoju, kad kai darai ir tuo gyveni, labai retai kada sustabdai save ir pasvarstai, kiek iš tikrųjų visko įvyko. Kai ruošėmės penkmečiui, reikėjo peržiūrėti daug įvairios archyvinės medžiagos ir jau pradžioje viskas labai staigiai vyko, bet pastarieji penkeri metai buvo labai intense and insane, kalbant apie grupės augimą. Vertinant tai, kur grupė buvo švęsdama penkmetį ir kur yra dabar, įvyko labai staigus posūkis teisingu keliu. Pirmieji penkeri metai, galima sakyti, buvo dar ieškojimų laikas. Dabar viskas konkrečiau ir stabiliau.
S.M.: Jau pradžioje buvo labai didelis lėkimas, bet jis buvo be jokios kontrolės, be saugos diržų, be nieko. Tiesiog taškymasis, nes viskas labai staiga atėjo. Dabar tas greitis kitoks. Viskas vyksta greitai, bet ganėtinai stabiliai ir kontroliuojamai, Benas subrendęs, mes irgi nebe tokie, kokie buvome.
D.B.: Vidutinis grupės amžius nemažėja (šypsosi). Tai atsispindi visame kame, ką darome, taip pat ir koncertuose. Atrodė, kad heitas („ba.“ albumas „H8“– aut. past.) jau buvo lubos, bet per šiuos dvejus metus visko buvo dar dvigubai tiek pat.
B.A.: Keista, nes po heito prasidėjo pandemija, karantinai, koncertų ribojimai, bet net per šį laikotarpį grupei žiauriai daug kas pasikeitė į gerąją pusę.
– Ar viską, ką buvote sumanę, pavyko įgyvendinti?
N.V.: Gal, kaip visada, klipų per mažai filmavome…
B.A.: Taip. Mes kažkaip labai laginame su klipais. Pavyzdžiui, heitas neturėjo nė vieno klipo, bet bandau save paguosti, kad mes kuriame muziką, o ne klipus makiname. Vingio parko koncertas parodė, kad tai žmonėms netrukdo, bet audiovizualinė pusė lagina.
D.B.: Visi grupėje daug dirba prie video- ir, manau, pas mus, jeigu ir išeis kažkoks vizualas klipo pavidalu, tai jis jau toks geras turėtų būti. (Šypsosi.)
Jau pradžioje buvo labai didelis lėkimas, bet jis buvo be jokios kontrolės, be saugos diržų, be nieko. Tiesiog taškymasis, nes viskas labai staiga atėjo. Dabar tas greitis kitoks.
Kiti: Neprisibazarink! (Juokiasi.)
D.B.: Išskyrus mane, jūs visi labai gerai suprantate, kas yra video-, ir manau, kad daug kartų buvo pasirinkta nedaryti, o ne padaryti aštuonis iš dešimties.
Visi: Tiesa…
N.V.: Nėra dalyko, kurį Benas buvo sugalvojęs ir nepadarė. Jo vizijos yra nesustabdomos. Ką jis sugalvoja, tai net nespėji patikėti, kaip nutinka.
S.M.: Beną pavadinčiau idėjiniu buldozeriu (šypsosi).
– Pastaraisiais metais grupei viskas klostosi greitai ir sėkmingai. Kaip manote, kas suteikė pagreičio?
B.A.: Noras išleisti naują albumą. Nebuvo jokio deadline‘o albumui. Jis atsirado tada, kai jau buvo kūrinių demoversijos. Labiausiai į priekį vedė noras sumažinti tarpus tarp mūsų daromų dalykų – kad nereikėtų vėl ketverius metus laukti albumo arba didelio koncerto.
Pastarosios dvi vasaros buvo geros, darbingos, grojome ganėtinai panašią programą, o šią vasarą leidome sau daugiau paeksperimentuoti su sena kūryba ir taip atrakinti vartus į platesnį ir daugiau svorio turintį gyvą pasirodymą.
Labai smagu, kad spėjome albumą pabaigti iki vasaros ir tada galėjome groti žmonėms. Galėjome ir birželį albumą išleisti, bet norėjosi taip viską sudėlioti, kad rudenį galėtume pradėti naują etapą. „Nauto“ gal ne kardinaliai, bet stipriai kitoks, todėl norisi atskirti tuos dalykus.
– Penkmečio proga išleidote knygą ir pristatėte dokumentinį filmą. Šiemet, dešimtmečio proga, surengėte koncertą Vingio parke. Ar buvo dar kitokių dešimtmečio paminėjimo idėjų?
B.A.: Dar kuriamas filmas apie tą dešimtmečio koncertą. Iki šiol neturėjome kokybiško didelio mūsų koncerto įrašo, kurį būtų galima pasižiūrėti. Dažniausiai daryti after movie, kur keli operatoriai pafilmuoja vieną ar dvi dainas. Vingio parko koncertą filmavo didžiulė „Elitaz“ komanda, bus papildomai dokumentikos iš pasiruošimo koncertui. Šio filmo išleidimas bus finalinis dešimtmečio akcentas.
– Kaip sekėsi prieš Vingio parko koncertą tvarkytis su jauduliu? Kas dėjosi galvoje matant tūkstantinę minią, laukiančią jūsų koncerto?
S.M.: Sakyčiau, morališkai perdegiau, nes nulipus nuo scenos buvo nulis emocijų. Visi sakė, kad čia toks koncas, o nulipi nuo scenos ir supranti, kad viskas, ko tikėjaisi iš koncerto, sudegė per tas dvi su puse valandos.
B.A.: Sudegė in a good way.
S.M.: Man emociškai buvo tarsi vakuumas. Dar kokią savaitę neturėjau ko pasakyti apie tą koncertą.
N.V.: Kiekvienas labai asmeniškai išgyvenome ir aš su vyručiais po koncerto labai ilgą laiką ne tame pačiame bangų dažnyje buvau, nes man adrenalinas į kitą pusę viską… Aš užsihaipinau, kai visi aplink su down emocijomis. Supratau jų emocijas, bet nenorėjau daugiau krauti.
B.A.: Kai tu dirbi prie kažko labai ilgą laiką, tas darbas tave išvargina. Ne tik darbas, bet ir galvojimas apie rezultatą – susikuri savo galvoje tiek daug skirtingų scenarijų, kaip viskas galėtų būti, ir kai viskas įvyksta dar kitaip… Viso koncerto metu man buvo labai sunku. Tai buvo vienas sunkiausių momentų gyvenime dėl to, kad buvo sudėtinga atsipalaiduoti, perlaužti save ir išvis neišėjo pasimėgauti momentu, nes galvoje buvo didžiulis minčių srautas.
Po koncerto dvi dienas lovoje gulėjau ir bandžiau susidėlioti viską galvoje. Po tų dienų namuose variau į miestą ir stebėtinai daug žmonių mačiau su konco apyrankėmis, daug žmonių sveikino… Atėjau į studiją ir kažkaip susidėliojo.
D.B.: Po to konco labai ilgai bandžiau suprasti, kodėl taip jautėmės. Paskui supratau, kad mūsų geriausi koncertai buvo tie, iš kurių mes mažiausiai tikėjomės ir mažiausiai krūvio buvo ant pečių, o Vingio parko koncertas buvo visiška priešingybė tam. Geriausius savo koncertus lyginame su koncertu, kai tris mėnesius atsikeliame ir einame miegoti su mintimi apie tą koncertą, ir kiekvienas galvoje turėjome jo įsivaizdavimą.
Kai nieko nesitiki, kiekvienas geras dalykas tau yra dovana, o čia atrodo, kad jau viskas įvyko tavo galvoje ir kai kažkas neįvyksta taip, kaip yra įvykę tavo galvoje, tau atrodo kaip pralaimėjimas.
– Gal čia perfekcionizmas?
N.V.: Ne tik perfekcionizmas, bet ir kitų lūkesčiai. Jeigu artimiau bendrauji su kažkuo, tai visi klausimai iki pat koncerto buvo apie tai, kaip jautiesi, ar pasiruošęs.
D.B.: Mano vienas draugas man sako: kaip turėtum jaustis, kai eini, sutinki kažką ir visi tavęs klausia, ar jau surepetavę?
N.V.: Taip… Pasiruošę? Kiek jūs repetuojate?
D.B.: Faina, kad žmonėms rūpi, ir sakyčiau, kad dar gerai atsilaikėme, bet, na, ateikite, pasimėgaukite…
– Dabar pristatėte naują savo darbą „Nauto“. Kaip vyko jo kūrybos procesas?
B.A.: Važiuoju žiemą į Nidą rašyti tekstų ir apsistoju meno kolonijoje. Rimčiau viskas prasidėjo, kai mes įsirengėme šitą studiją Lukiškėse. Prieš tai dviese su Babiku buvome sukūrę gabalą „Paralyžius“. Dažniausiai būgnai įrašomi pačioje proceso pabaigoje, bet šįkart kažkaip mes suklikinome su Babiku ties ritmine sekcija ir daug dirbome čia, studijoje.
Paskui prasidėjo bendradarbiavimas su SONY, atsirado daugiau galimybių ir pasikvietėme Domą Strupinską. Susipažinau su juo prieš keletą metų, sena svajonė buvo kartu padirbėti, bet dar iki tol mes su Babiku sukūrėme albumo pagrindą, tada prisijungė Nikita su Simu ir padarėme gal 30 ar 27 demo įrašus. Su demoversijomis išvarėme su Domu dviese į Šventąją. Labai norėjau, kad Domas padėtų su struktūromis, šiek tiek ir su skambesiu. Iš Šventosios grįžome po dešimties dienų su beveik baigtomis albumo instrumentuotėmis. „Nauto“ mums yra labai svarbus albumas ir smagu, kad jam atsirado ir leiblas, ir Domas, ir pirmąkart „Mama studios“ įrašinėjome. Sukrito visos kortos, turėjome daug geresnes sąlygas ir galimybes būtent šiam albumui.
– Šis albumas iš tiesų skiriasi nuo kitų. Kas turėjo daugiausia įtakos: pasikeitęs jūsų pačių muzikinis skonis, branda, pridėta Domo ranka ar dar kažkas?
B.A.: Kai su Babiku pradėjome rašyti albumą, kalbėjome, kad norime padaryt heavy albumą, kad konce būtų galima shredinti, sportuoti.
Palyginti su praeitais darbais, „Nauto“ yra labai ritmiškas, jo pagrindas – bosas ir būgnai. Man atrodo, kad šiame albume mes pademonstravome viską, ką geriausia galime šiuo metu padaryti. Tiek iš gitarų, tiek iš būgnų, tiek iš vokalinės pusės daugiau eksperimentavome.
Smagu, kad mes jį labai garsiai įrašinėjome ir tai labai girdisi įraše. Norėjome, kad būtų kaip wal of sound – šaižus, didelis garsas. Pats įrašas yra visiškai kitoks nei ankstesni.
D.B.: Prieš šį interviu paklausiau du gabalus iš heito – „Hirudinea“ ir „Savo“, taip pat du paskutinius singlus – „Purvo gerkle“ ir „Praradau mintis“. Man labiausiai įstrigo naujų įrašų gylis, t. y. kiek jame daug sluoksnių, kokia jo dinaminė amplitudė. Žiauriai daug jausmo sudėta į šį albumą, ne tik songwritingo prasme, bet ir atlikimo. Dėl to labai džiaugiuosi.
N.V.: Dar apie „Nauto“ sulaukiau komentaro, kad jame visko vyksta tiek daug, bet tu girdi viską – gali girdėti ir bliaunančią gitarą, ir šniokščiantį bosą, ir viskas turi savo vietą. Jurgis su Domu tikrai labai gerai padirbėjo.
B.A.: Kai dviejų nepažįstamų žmonių paprašai dirbti prie vieno dalyko, nežinai, ar tai suveiks. Iš pradžių labai bijojau, bet po to atsirado toks geras workflow…. Džiaugiuosi, kad mūsų dėka jie susipažino ir padirbėjo kartu.
– Kaip jums atrodo, kuri albumo daina bus mėgstamiausia gerbėjų?
S.M.: „Pažadai“.
N.V.: „Iš naujo“.
B.A.: Prieš paleisdami trečią singlą kalbėjome ir priėjome prie vieningos nuomonės, kad albume nėra vieno aiškaus singlo, kur klausai ir galvoji – šitas tai sprogs. Kiekviename gabale yra kažkokių ypatingų momentu, todėl išrinkti tokį, dėl kurio labiausiai „les“ , yra sunku. Šiaip čia toks nenuspėjamas dalykas…
Bet albumas, manau, yra gyvas organizmas ir kiekvienas žmogus klausydamas turėtų atrasti vis kažkokį naują favoritą.
S.M.: Man svarbiausia, kad kiekvienas žmogus ten rastų kažką sau. Labai priklauso nuo žmogaus emocinės būsenos, nuo to, kuo jis dabar gyvena, kaip jis gali išgirsti albumą ir suprasti žodžius. Mes su Benu diskutavome apie vieno mūsų gabalo kažkurią eilutę, kur jis interpretuoja vienaip, o aš jos klausydamas ir žinodamas tą gabalą, jį suprantu visai kitaip, bet abi reikšmės yra gilios ir stiprios, ir tai yra smagu.
D.B.: Blogiausias dalykas, kai muzika yra bland, t. y. apie nieką. Jau geriau kažkam labai patiktų, o daliai kitų žmonių visiškai nepatiktų, negu „netrukdytų“. Man svarbu emocijos stiprumas, kai tu neklausai muzikos darydamas kažką kito. Norėčiau, kad šio mūsų albumų klausytųsi rimtai.
– „ba.“ tapo tam tikru kultu ir pavyzdžiu jaunoms grupėms. Yra tokių, kurios laiko jus autoritetais ir tarsi atkartoja. Tai gerai ar blogai?
B.A.: Visą laiką sakau, kad mes grojame ne tik dėl savęs, bet ir dėl scenos. Norime parodyti, ką įmanoma pasiekti per tam tikrą laiką, jeigu to labai nori. Mes turėjome mažiau Lietuvos scenos pavyzdžių, todėl semdavomės įkvėpimo iš užsieniečių, o dabar jaunos grupės turi vietinių pavyzdžių. Tarkim, psichodelinio roko pavyzdys yra „Garbanotas“, roko muzikos – mes, postpanko – „Solo ansamblis“….
N.V.: Manau, tai yra indikatorius to, kad formuojasi scena ir bendruomenė.
B.A.: Tai labai puiku.
S.M.: Dabar viskas atsigavę. Net Lietuvos metalo scena yra atsigavusi, kas yra reta.
– Kaip manote, ko reikia grupėms, kad jos taptų pavyzdžiais kitoms? Kada grupė tampa kultinė?
D.B.: Groti gerą muzoną ir negalvoti, kad nori tapti kultu.
B.A.: Kultas galbūt atsiranda tada, kai grupė plačiau žiūri. Mes labai norime visą laiką kelti kartelę ne tik dėl savęs, bet apskritai dėl muzikos Lietuvoje. Kai tu labai nesistengi draskytis, o tiesiog nori, kad būtų gerai, kažkaip kažką naujo tiek sau, tiek kitiems duoti…
N.V.: Charizmos neišmoksi ir nerekomenduojama mėgdžioti kažką. Autentika vis tiek yra autentika. Jeigu būsi nuoširdus su savimi, nuoširdus per muziką, žmonės ilgainiui pamatys ir užsikabins.
– Benas kažką buvo užsiminęs apie labai intensyvų rudens–žiemos laikotarpį…
B.A.: Taip, bus labai intensyvu kiekvienam atskirai ir kartu grupei. Leidome sau rugsėjį vienam nuo kito pailsėti, bet reikės dabar ruoštis turui. Surengsime tris didelius koncertus labai skirtingose erdvėse, kiekvienas koncertas privalės būti skirtingas scenografiškai ir išpildymo prasme. Ruošiame ir naują klipą.
Albumas išleidžiamas dviejų skirtingų plokštelių pavidalu, bus ir kompaktų. Dabar reikia sulaukti visų fizinių pavidalų ir juos greičiau paskleisti per žmones. Labai įdomu, kur tai nuves.
