Rašė Jonas Braškys
ŠIAURĖS KRYPTIS
DAINOS LAPEI
(Studio Uljana Kim, Suru Records)
Retas žodis yra mažiau nugrotas negu apibūdinimas „kultinis“, kuris gali reikšti iš esmės bet ką arba nieko. Tačiau grupei „Šiaurės kryptis“ šis žodis puikiai tinka: dar paskutinio ano amžiaus dešimtmečio pradžioje buvę, jei taip galima sakyti, lietuviškojo college rock vedliais, jie greitai išsiskirstė, o po 20 metų prisikėlė, nors tas prisikėlimas irgi savotiškas. Dabar jau duetas virto vieno narių Kristijono Vildžiūno filmų soundtrackeriu, filmui „Senekos diena“ iš stalčių ištraukusiu senus kūrinius, o dabar „Dainoms lapei“ parengusiu šviežios kūrybos. Ir ta kūryba brandžiai, intelektualiai ir netgi senamadiškai įdomi. Net keista, kad niekas, atrodo, taip ir nesugebėjo pakeisti šios grupės, lyg prieš 20 metų palikta vieta taip ir liko tuščia, o dabar jau pražilę ir praplikę K.Vildžiūnas ir Zigmas Butautis tiesiog grįžo į senuosius, gal truputį apsitrynusius, gal truputį apdulkėjusius, bet vis dar patogius krėslus. „Dainos Lapei“ tikrai neskamba kaip priedas prie išties gero ir turiningo filmo; jų galima klausyti atskirai, nededant filmo reikšmių, ir individualiai mėgautis tekstais, kurie taip kerėjo tuomečius bohemiškus 20-mečius ir kurie vis dar turi jaunatviškai liūdno maišto, šiek tiek susimaišiusio su per metus sukaupta patirtimi. Smagu, kad naujasis albumas nėra „Netiekto“ tęsinys, jis daug turtingesnis, pasinaudojantis šiuolaikinėmis galimybėmis ir įkvėpimais (ne be reikalo savo trigrašį prikišo ir „Timid Kooky“) ir nesiremiantis nereikalingais sentimentais. Grupė nerauda dėl praeities, o ryžtingai groja čia ir dabar. Po tokių drąsių pareiškimų gaila, kad pats duetas kol kas neplanuoja surengti kokio nors koncerto. Tikiu, kad jame apsilankytų ne tik jų jaunystės, bet ir dabartinės kūrybos gerbėjai.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Apple Music“)
THE ROOP
CONCRETE FLOWER
Creative Industries, Warner Music Finland
Net keista taip sakyti, bet kalbėti apie naująjį „The Roop“ albumą yra išties sudėtinga. Priežastis paprasta: jis nepaklūsta lengvam vertinimui, kurio pagrindas dažniausiai – patinka / nepatinka. Sukurdami vieną geriausių lietuviškų eurovizinių dainų muzikantai užsikrovė ant savo pečių labai sunkią naštą – pasiūlyti prieinamiausią popmuziką, kad ji tiktų tiek studentui, tiek prezidentui, tiek senukui, tiek anūkui. Visa tai lemia daug kompromisų, daug bandymų, galų gale daug ausų, kurios sprendžia, kas paeis, o kas – nelabai. „Concrete Flower“ būtent ir skamba kaip tokios itin sudėtingos užduoties sprendimas. Trijulei su „On Fire“ radus savo skambesį, o su „Discoteque“ jį įtvirtinus, atrodo, kad ant šių dainų konstrukcijos buvo pastatytas visas albumas. Pripažinsiu, jie tai daro gana sėkmingai, nes kiti kūriniai, nors ir nusileidžia minėtiesiems hitams, vis dėlto palaiko draivą, tinka šokiams ir yra kokybiškai sukalti. Kalbant paprastai, „The Roop“ puikiai žino, ką daro. Vis dėlto toks įspūdis, kad tose sėkmingose konstrukcijose prarandama laisvė, atsiranda atsakomybė ir albumas ima kartotis, lyg grupė būtų radusi sėkmės formulę ir ta formulė yra tiek pat palaiminimas, kiek ir prakeiksmas, lyg takelis ne tik kad nevilioja, bet jo ir nematyti, nes kelias tapo išbetonuotu šešių juostų greitkeliu. Tikiuosi, kad „Concrete Flower“ taps šio „The Roop“ etapo ryškiausiu pavyzdžiu. Juk jie kiekvienam įrodė, kad kaip kurti bei ką kurti jie žino ir šį amatą puikiai išmano. Iš kitos pusės, intensyviame muzikiniame gyvenime visada reikia save perkurti, todėl nežinau, ar kitas kūrinys, kurio prototipas būtų „On Fire“, sulauktų tokios sėkmės. Linkiu grupei augti. Asfaltas pramuštas su didžiausia jėga, laikas įvairiaspalviams žiedams.
73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
ANTIDOTE COMMUNITY
SOUND OF FREEDOM
Nuo aktyvių karo Ukrainoje veiksmų (vadinkime juos taip, nes, kaip žinome, karas prasidėjo dar 2014-aisiais) praėjo daugiau kaip pusė metų. Dulkės nusileido, vasarėlė pralėkė, elektra ir šildymas pabrango ir šiaip grįžome į kasdienybę, nors vis dar stebime siaubingus rusų teroro vaizdus televizoriuje. Ir dar burnojame tradiciškai, pamiršę, kas svarbiausia. „Sound Of Freedom“ yra muzikinis leidinys, kuris primena, kad vis dėlto kai kas pasaulyje yra juodo ir balto, kad š… reikia skirti nuo grūdo ir kad mes visi, nepaisant kainų, žinome, kas tas š… yra. Nukreiptas prieš viso pasaulio diktatorius ir primenantis ne tik visiems žinomus Baltarusijos, Rusijos ar Šiaurės Korėjos parazitus, bet ir išgamas iš Mianmaro ar Eritrėjos, šis aštrios šokių muzikos rinkinys leidžia išstraksėti, išprakaituoti ir ištaškyti visą negatyvumą, kurį sukelia šios šlykščios personalijos. Technomuzikos vaibu paremta selekcija su tokiais vardais kaip OBCDN, Calli ar Maria Paškevič bent kažkiek naktinėje scenoje besiorientuojančiam žmogui jau pasako, ko jis gali tikėtis, ir taip, rinkinyje kažkokių didelių staigmenų tikėtis neverta. Kūriniai – akivaizdūs muzikantų atspindžiai, iš esmės gana skirtingi, jungiami tik idėjos: OBCDN daužo, Alex Krell – irgi, tik ne taip agresyviai, Caroil – irgi daužo, bet lėčiau. Vienu žodžiu, visi padaužo dėl tos demokratijos su savomis modifikacijomis ir specializacijomis, ir nors rinkinys nėra kažkoks muzikinis stebuklas, atveriantis naujus elektroninės muzikos plotus, smagu turėti tam tikrą politinio aktyvumo ženklą ir matyti, kad lietuviams vis dar ne vis vien. Nes kai jau bus vis vien, tuomet ir tokios muzikos nebereikės. Tuomet mes, kaip vergai, lankstysimės šeimininkams ir dėkosime už privilegijas, kurias kažkada vadinome laisvėmis.
77/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)
BRAVE NOISES
MEANDROS
Self-released
Patys drąsieji triukšmai teigia, kad jų muzika yra rokas, džiazas ir dar kažkas daugiau. Aš sakyčiau, kad tai yra tokia a la „ir malonu, ir naudinga“, arba „ir vilkas sotus, ir avis – sveika“. „Meandros“ – tai visas kaleidoskopas garsų, kai muzikos gurmanai arba intelektualai nusprendžia sukurti popskambesį, neparsiduodami pačioms banaliausioms minėtosios popmuzikos traktuotėms. Taip sakant, kad ne itin įnėręs į džiazą žmogus nepasiduotų – esą pernelyg sudėtinga, o jame nardantis sakytų – taip, klausyti puikiai tinka. Jei vesčiau paraleles, šis albumas bent jau man daug kur siejasi su Kamasi Washingtono kūryba: ten irgi turtinga ir turininga, tačiau ir lengvai klausoma, lyg kas šilku glostytų ausį. Panašiai jautiesi ir nardydamas po „Meandros“, kur, atrodo, ypatingai vienas kitą girdintys muzikantai sukuria išskirtinę dermę, improvizaciją paversdami tvirta struktūra. Atrodo, lyg grupės idėjos gimė iš chaoso, tačiau dabar joms suteiktas tvirtas pagrindas po kojomis. Net sunku įvardyti, kaip smagiai pulsuoja šitas albumas, lyg puikiai suteptas variklis, kaip atominis laikrodis, lyg muzikantai, kurie iš jaunystės eina prie brandos, viskas jame kalba apie, banaliausiai apibūdinant, „Brave Noises“ lygį ir nebesidraskymą. Taškytasi, draskytasi ir daužytasi buvo prieš tai, kai dar buvo vėjas plaukuose. Dabar galima iš viso to, kas išmokta, rieškučiomis semti įkvėpimus ir sprendimus, nebijant nieko, nes iš esmės tam nėra jokios priežasties. Reikia pripažinti, kad „Brave Noises“ išsikristalizavo į labai stiprų derinį, labai stiprų kolektyvą ir labai stiprią grupę, kurios atskiros dalys yra gyvybiškai reikalingos vienam nuosekliam darbui pavadinimu „Meandros“. Retas albumas taip skamba.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Apple Music“)
NAUTO
Sony Music Entertainment, Damn Good
Naujasis „ba.“ albumas privalo skambėti garsiai. Kelios perklausos man įrodė, kad jei klausysite jo patyliukais, iš kompiuterio, negąsdindami šeimynykščių ar kaimynų, jūs neišgirsite to, kuo dabar pasižymi antrą geriausią (po Nicko Cave’o) koncertą šiemet surengusi grupė.„ba.“ pagaliau pasunkėjo, atsiplėšė nuo „H8“ ir mamontovizmų ir kartu su Domu Strupinsku priešaky įrašė tokį albumą, kokį ir norisi girdėti iš savo potencialo dar neišnaudojusios ir vis dar nerimstančios grupės. Šįkart dėmesio centre – Dominyko Babiko būgnai ir Nikitos Voitovo bosinė gitara, kurie leido skambesiui artėti prie industrinio roko (keista, bet nesyk albumo perklausos metu vis pagalvodavau apie „Nine Inch Nails“ darbą „Fragile“). Štai toks – ekspresyvesnis, agresyvesnis ir melodingumą ne vien tik harmonijose randantis – rokas, pripažinsiu, sujungė man „Nauto“ su plejada EP, išleistų dar prieš heitą, ir leido grupei mano ausyse skambėti solidžiau. Aišku, jei jums patiko ankstesnio albumo kūriniai, čia panašių sprendimų irgi galima rasti, bet, ačiū Dievui, Benas ir kompanija neužsižaidė, atsiplėšė nuo ankstesnio LP, leido sau kurti dainų struktūras ne iš to galo, o tekstus kūrė koncentruodamiesi daugiau į save nei į aplinkinių kritiką. Na, ir šiaip daužė. Vien paklausykite, kaip ekspresyviai skamba „Fono“ konstrukcija, kiek garsinio maišto yra „Trūko kiaurai“, o „Skęstam“ apskritai kėlė antakius, lyg koks tyčinis erorr, lyg pasivažinėjimai muzikiniais amerikietiškaisiais kalneliais. Todėl albumas nepasiduoda vienai perklausai, jo neperkąsi išsyk, o kai kurie kūriniai gali ir nepatikti, tačiau čia aš matau didelį pranašumą – vietoj to, kad visiems tiktų ir patiktų iš karto, kiekvienam kūriniui, tikiu, ateis savas laikas. Ir net ir savas klausymo būdas (kartoju – būtina klausyti garsiai). Vienintelis trūkumas – vis dar nesuprantu, kodėl lėtas šokis įpareigojo įtakoti nusikaltimą. Čia slypi kažkokia kriminologinė paslaptis, ar kaip?
85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
){kind=link}