Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Rokas Lažaunykas – jaunosios kartos teatro aktorius, režisierius, scenografas, kuriantis Kauno valstybiniame lėlių teatre (KVLT). Roko kūryba išsiskiria tuo, kad jis pats kuria lėlių teatro teoriją ir savo idėjas išbando teatro scenoje. Tokių drąsių jaunų kūrėjų lėlių teatre nedaug. Jam patinka ieškoti tos meninės kalbos, kuri būtų būdinga išimtinai lėlių teatrui ir kad spektaklis atliktų psichoterapijos funkciją. Tokį požiūrį skatina jo charakterio savybė į realybę žvelgti mokslininko žvilgsniu, nuolat keliant klausimą – kodėl? Nenuostabu, kad tokia prigimtis kūrėją paskatino lėlių teatro tyrimus tęsti doktorantūros studijose, kurių metu jis žada toliau plėtoti ir išgryninti savąjį kūrybos metodą, apie kurį ir kalbėjomės.
– Ieškoti savito kūrybinio braižo eksperimentuojant, einant mažai pramintais keliais ir dar lėlių teatre – didelis iššūkis. Tik ką Vilniaus dailės akademijoje baigei scenografijos magistro studijas. Baigiamasis darbas buvo tavo naujausias spektaklis jaunimui „Aš – Žvėris“, pastatytas KVLT. Istoriją jam kūrei pats tyrinėdamas Kaune gyvenančių paauglių realius likimus, o ją pasakoji vizualinėmis priemonėmis. Spektaklyje taikai metodą, kurį įvardiji vizualiniu egzistencializmu. Kuo jis skiriasi nuo įprastų vaidybos principų lėlių teatre?
– Nuolat svarstau, kas yra tas įprastas tiek vaidmens kūrimo, tiek režisūros ar scenografijos metodas. Ar apskritai toks egzistuoja lėlių teatre? Studijų laikas man buvo labai naudingas ieškant atsakymo į šį klausimą, taip pat išgryninti tai, kas iš tiesų įdomu man pačiam. Man labai svarbu kurti tai, kas būtų paveiku ir vertinga. Labai svarbus klausimas, kodėl būtent lėlių teatras? Jis dažnai kildavo vaidinant su lėlėmis. Pirmiausia kūriau labiau realistinius vaidmenis dramos teatre, tuomet bandžiau išsiaiškinti, kodėl tai darome apskritai teatre, o ne kine? Juk kine galime naudoti stambųjį planą, kuriame tam tikrą emociją žiūrovas pamatys dar paveikiau. Vienas iš esminių atsakymų – žmonės į teatrą ateina patirti gyvo meno. Visi šie klausimai mane paskatino ieškoti metodo, kurį vėliau pavadinau vizualiniu egzistencializmu. Ketinu jį plėtoti toliau, dabar teoriškai suformulavau ir išbandžiau praktikoje pirmines idėjas.
Gilindamasis į skirtingus vaidmens kūrimo metodus supratau, jog man labai artima idėja, kad teatras turi įgalinti žiūrovo vaizduotę. Jeigu scenoje atiduodame gryną emociją, nebelieka ko interpretuoti. Galbūt žiūrovas reflektuos aktorių, bet man svarbu, kad žiūrovas susikurtų asmeninį santykį. Kodėl lėlių teatre kurdami realistinį vaidinimą pasislepiame už lėlės? Tiesiog padėkime lėlę ir eikime vaidinti patys. Šie svarstymai atvedė iki to, kad einant vizualinio sprendimo keliu lėlė gali puikiai kelti egzistencinius klausimus ir skatinti interpretuoti. Man atrodo, kad lėlių teatre svarbiausia sukurti emociškai paveikų vaizdinį, o koks jo poveikis – palikti interpretuoti žiūrovui. Lėlė negali išgyventi emocijos, vadinasi, emociją reikia sukurti vaizdu. Aktoriui nėra reikalo draskytis už lėlės ir išgyventi tai, ko žiūrovas nemato. Vizualinio egzistencializmo tikslas yra atriboti lėlių teatrą nuo dramos teatro priklausomybės. Kai tik aš atėjau į lėlių teatrą ir gavau pirmą lėlę, kurios rankytės ir kojytės judėjo tik vertikaliai, buvo labai keista, nes atrodė, kad ji turi judėti visaip, ir tik vėliau, pradėjęs kurti kitokį santykį su lėle, supratau, kad tai yra puikus dailininkės sprendimas. Lėlė tapo simboliu.
– Stebint tavo spektaklius kyla noras ne tik ieškoti atsakymų, bet ir kelti klausimų. Gyvenime galime matyti daug probleminių dalykų, bet ne visada pavyksta suformuluoti tinkamą klausimą. Galima klausinėti daug ir aplinkkeliais, o tu žiūrovui suteiki galimybę klausinėti pačiam, surandant tą svarbiausią klausimą.
– Taip, man kelti klausimų taip pat svarbu, kaip ir ieškoti atsakymų. Įdomu tai, kad psichoterapija psichologo konsultacijose veikia būtent klausimų formulavimo principu – žmogus kelia tiek klausimų, kol savyje randa esminį klausimą, o paskui – ir atsakymą. Dažnai net pavydžiu kolegoms, kurie nekelia klausimų. Tai yra visiškai subjektyvi mano savybė. Pirmiausia baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnaziją, nes norėjau būti gydytoju patologu. Mokiausi mikrobiologijos, genetikos, kadangi man buvo labai svarbu suprasti, kaip veikia žmogaus kūnas. Anatomiškai man būtina suvokti ir teatrą. Vaidybos studijų Vytauto Didžiojo universitete metais mane trikdydavo dėstytojų pasakymas „jausk“ – ne permąstyti, o pajausti. Visada trūko paaiškinimų, kas ir kaip veikia. Galbūt galėjau jų rasti teatro istorijoje, bet ji mane labiau pasiveja dabar, kai į ją žvelgiu kitomis akimis. Išmokau ne jausti, o kontroliuoti šį jausmą.
Visada noriu teoriją suderinti su praktika, mokslą su menu. Dabar pastebėjau, kad tai dariau nesąmoningai, bet tai jau tapo tendencija – išsikeliu kurią nors problemą ir ją bandau spręsti spektaklyje.
Daug mąsčiau apie tikėjimą, ar jis būtinai susijęs su religija. Šis klausimas nedavė ramybės, kol galiausiai po ilgų paieškų priėjau prie išvados, kad tikėjimas yra kaip raumuo, kurį galima treniruoti. Tikėjimą nebūtinai gali išugdyti vienos ar kitos religijos tiesa, juk būna, kad žmogus tiki savo idėja, tuo, ką daro. Įtiki spektakliu, kurį žiūri. Ir tai nesusiję su religija. Man tai yra nuolatinis darbas, nes turiu vidinį skeptiką, kuris iš pradžių nubaudžia, tad reikia padirbėti su savimi, kad kažkuo patikėčiau. Anksčiau net turėjau kompleksą pasakyti, kad esu menininkas, nes nebuvo tiek ištreniruoto tikėjimo patikėti, kad juo esu.
– Vėliausiame tavo spektaklyje personažai nekalba, dialogus ir konfliktą galima numanyti stebint jų elgesį ir pajuntant jų emocijas. Spektakliai be žodžių nėra visiškai naujas dalykas, jų būta ir anksčiau, taip pat ir KVLT. Vis dėlto kiekvienas režisierius turi paaiškinimą, kodėl nusprendė atsisakyti žodžio. Kas paskatino tave taip pasirinkti?
– Visada noriu teoriją suderinti su praktika, mokslą – su menu. Dabar pastebėjau, kad tai dariau nesąmoningai, bet tai jau tapo tendencija – išsikeliu kurią nors problemą ir ją bandau spręsti spektaklyje. Mano karjera teatre prasidėjo nuo dramos teatro mokyklos, atėjęs į lėlių teatrą galvojau, kad pirmas probleminis dalykas bus lėlės atsiradimas, vėliau – teatras paaugliams ir tada iškilo trečioji problema – lėlių teatre įžvelgiau per daug teksto. Lėlė nekalba, tad kam tekstas?! Spektaklyje jaunimui „Aš – Romeo, tu – Džuljeta“ bandėme pritaikyti mapetų principą, tad lėlės kalbėjo, tačiau supratau, kad kurdami lėlių teatrą vis dėlto tarnaujame dramos teatro tekstui.
Ir taip natūraliai nutiko, kad po šios premjeros įsiliejau į spektaklio kūrybos procesą su kurčiųjų bendruomene ir sukūrėme spektaklį „The Noise of the Silence“, kuriame ieškome mus vienijančios kalbos. Repeticijų metu atsisakėme gestų vertėjo ir su kurčiaisiais bendravome tiesiog taip, kaip išeina. Tuomet atsirado judesio kalba. Ši patirtis įkvėpė judėti neverbalinio teatro kryptimi spektaklyje „Aš – Žvėris“. Kūrybos proceso viduryje turėjome daug ko atsisakyti, nes gestai buvo per daug buitiški. Dabar atrodo, kad būtų galima labiau išplėsti ir šokio galimybes. Norisi jaunam žmogui pasakyti, kad jis nenusimintų, jeigu skaito labai mažai. Sakoma, kad jei neskaitysi, neturėsi fantazijos, bet aš linkiu atrasti savo kelią fantazijai lavinti. Mane labai traukia vizualusis menas, nuolat vaikštau į galerijas, parodas, žiūriu filmus, stebiu paveikslus ir suprantu, kad tolstu nuo teksto. Nors pačiam rašyti labai patinka.
– Ko gero, po premjerų susiduri su įvairiomis nuomonėmis. Jaunieji žiūrovai gali atvirai pasakyti, kad kažko nesuprato ar buvo neįdomu. Spektakliai jaunimui taip pat išryškina ir įvairius negatyvius dalykus, pavyzdžiui, tai, kad paaugliams dažnai sunku susikaupti, išlaikyti dėmesį. Koks tavo santykis su jaunimu?
– Dažnai pats sau keliu klausimą, ar verta daryti tai, ką darau. Kartais galvoju, kad visai įdomų turinį būtų galima sukurti ir socialiniame tinkle„TikTok“ ar kitur virtualiojoje erdvėje, kur jaunus žmones galima labiau pasiekti ir kalbėti jiems artimesne kalba. Tačiau vis atrandu tai, dėl ko verta kurti teatre. Kalbant apie paauglius, prisimenu savo nuostabią lietuvių kalbos mokytoją, kurios pasakyti žodžiai man labai įstrigo: „Sunkūs jaunų žmonių gyvenimai.“ Dažniausiai suaugusieji sako, kad jaunimas dar nieko nesupranta, tad šie žodžiai mane labai palaikė. Bendraudamas pats su paaugliais nejaučiu to „jūs dar nieko nesuprantate“. Jie supranta kur kas daugiau, nei atrodo.
Mes augome su technologijų raida, o jie gyvena informacijos srautų įkarštyje, jau net mažas vaikas jaučia gėdą nemokėdamas naudotis išmaniuoju telefonu. Informacijos daugėja, o laiko – ne. Šiuolaikiniam jaunimui labai sunku: pratęsti mokslo metai, didelis krūvis, nelieka laiko sau. Mokykloje buvau tas, kuriam sekėsi, bet, manau, ir todėl, kad man labai brangu buvo kurti ryšį su draugais. Požiūris, kad draugai yra vertybių sąrašo viršuje, atėjo iš mano šeimos. Tad norisi pasakyti jauniems žmonėms, kad labai svarbu ne tik mokytis dešimtukais, bet ir rasti laiko tikriems draugams. Man dėl to ir gaila, kad jie nespėja kokybiškai pasikalbėti su draugais, nes viskas sukasi vien apie mokyklos reikalus. Žinoma, daug gražių gyvų dalykų galima patirti ir teatre.
– Minėjai, kad vaidindamas lėlių teatre pajutai, jog nėra kažkurio vieno aiškaus vaidybos metodo, o baigiamajame magistro darbe atlikai tyrimą, kuriame bandei išsiaiškinti, kaip mąsto kiti kolegos, ir paaiškėjo, kad iš tiesų kiekvienas jų vaidina savaip. Su kokiomis problemomis lėlių teatre dar susiduri? Kaip vertini šių dienų Lietuvos lėlių teatrą?
– Pagrindinė problema – minėtoji priklausomybė nuo dramos teatro. Nuolat vykstu į festivalius Lietuvoje, užsienyje ir suprantu, kad situacija daug kur panaši, tačiau vyksta pokyčių, vis dažniau keliant klausimą „kodėl lėlių teatras?“ Atsakymas neišvengiamai susijęs su kitu klausimu – kuo lėlių teatras skiriasi nuo monopolinio dramos teatro šalyje? Atrodo, kad kur kas paprasčiau turėtų būti patikėti spektakliu, kuriame yra preciziškai perteikta objektyvi realybė, bet kuo toliau, tuo labiau aš tuo nebetikiu.
Man patinka metafikcijos terminas. Dramos teatre labai aišku, kas tai yra – aktorius atsiriboja nuo personažo ir pradeda su publika bendrauti nuo savęs, sugriaudamas ketvirtąją sieną. Kurį laiką svarsčiau, kas yra metafikcija lėlių teatre. Aktoriaus pasirodymas su lėle ir yra tai, nes čia lėlė bando kurti tą objektyvią realybę, o ją valdantis aktorius parodo, kad čia vis dėlto yra teatras. Tai labai reikalinga siekiant įgalinti žiūrovo vaizduotę. Svarbu parodyti, kad tai, ką darome teatre, yra dirbtina. Man sužimba akys, kai Lietuvos teatro kontekste pamatau kažką tokio, kai aktoriai neslepia to dirbtinumo. Paradoksalu, bet kai matau, kad scenoje bandoma įtikinti objektyvia realybe, man vyksta atmetimo reakcija, o matydamas teatrališkumą aš kaip tik labiau įtikiu tuo spektakliu, nes tai skatina mano vaizduotę. Tai patyriau Gintarės Radvilavičiūtės spektaklyje „Doriano Grėjaus portretas“. Režisierė centriniu objektu pavertė skulptūrą, tačiau ji buvo kupina gyvybės. Kalbėdamas apie lėlių teatrą aš visada skulptūrą įvardydavau kaip neigiamą dalyką, nes lėlė yra gyva, o skulptūra – miręs reikalas. Šis spektaklis privertė pakeisti nuomonę. Pastebėjau, kad šiandien žmonės vis labiau gręžiasi į vizualinį meną, taip pat ir į vizualinį teatrą, ir man, kaip einančiam šiuo keliu, tai yra mažytė pergalė. Vis dėlto iššūkių įveikti reikia dar daug. Pirmiausia, susidoroti su požiūriu, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Ir įtikinti, kad ir su vaikais galima kalbėti kitaip, pavyzdžiui, spektaklis vaikams nebūtinai turi būti spalvotas – jį galima paveikti ir pilkais atspalviais.
Žvelgdamas į užsienio lėlių teatro kontekstą matau tuos pačius iššūkius. Šiandien turime dar vieną naują problemą – lėlės ima konkuruoti ir su robotais. Esu girdėjęs, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse lėlių teatrui net nesuteikiamas finansavimas, nes jis skiriamas menui, susijusiam su robotika.
– Gal galėtum plačiau pakomentuoti mintį, kad lėlė – gyva, o skulptūra – ne? Ar lėlė gyva todėl, kad ją valdo aktorius?
– Tikrai taip. Kad ir kaip būtų, teatras gali egzistuoti be režisieriaus, be dekoracijų, be muzikos, be administracijos ir t.t. Tačiau teatro nebus be aktoriaus. Lėlės nugultų į muziejų, kur taptų eksponatais. Lėlių teatro istorijos paskaitose girdėjau apie Rytų Azijos lėlių gamybos tradicijas, kai, įdėjus lėlei akis, ji įgauna sielą. Lėlės istorijoje stipriai sakralizuotos, ryšys su lėle labai svarbus ir scenoje. Vis dėlto mūsų tikslas – sukurti tą atgijusios lėlės stebuklą, lėlei paskolinti savo sielą, širdį, smegenis, energiją. Lėlė visa tai gali perteikti, jei aktorius spektaklio ir repeticijų metu geba nustumti į šalį savo ego ir paskolinti lėlei tai, ką turi geriausio. Skulptūra gali būti dinamiška, gali fiksuoti judesį, akimirką, ji gali atskleisti kūrėjo energiją, sielą, bet jos paskirtis yra monumentali, įamžinanti. Teatre viskas laikina, trapu, nes gyva. Aktoriaus rankose net ir skulptūra gali sukurti gyvybės iliuziją.
– Ar norėtum sukurti kokią dar nematytą lėlę? Tarkim, veikiančią be aktoriaus, kaip robotas?
– Įdomu tai, kad po scenografijos studijų pradėjau mąstyti paprasčiau, kaip tą patį rezultatą būtų galima pasiekti su mažesniais ištekliais. Anksčiau mąstydavau didžiųjų scenų masteliu. Puikiai pamenu savo pirmąsias fantazijas lėlių teatre – įkvėptas Christopherio Nolano filmų norėjau kurti spektaklį karo tematika ir įsivaizdavau, kaip virš salės galėtų būti pritvirtintas trosas, kuriuo virš žiūrovų galvų „skristų“ lėktuvas, tuomet įvyktų sprogimas. Galvojau apie milžiniškus sprendimus. Dabar pradėjau mąstyti, kaip viską būtų galima sukurti kuo paprasčiau. Estetika turi derėti su funkcionalumu, kai vienas objektas gali virsti kažkuo kitu. Šį požiūrį noriu ugdyti savyje dar stipriau, nes man vis dar norisi mąstyti, kad jeigu reikia kurio naujo daikto, tai jis būtinai turi būti naujas, o juk tai gali būti vienas tas pats daiktas, kuris simbolizuotų daug ką, ir tai galima atskleisti per aktoriaus santykį su objektu. Man dabar tai yra įdomiausia.
– Kiekvieną kartą tave sutikus KVLT koridoriuose esi nusiteikęs entuziastingai, kupinas įvairiausių idėjų ir geranoriškumo. Kaip pavyksta nuolat išlikti optimistiškam?
– Iš tiesų dažnai žmonės mane mato pozityvų ir galvoja, kad aš visada toks, tačiau taip nėra. Tiesa ta, kad aš vartoju ne tiek ir mažai tamsaus meno ir tai man padeda išlaikyti tą šviesiąją pusę. Mėgstu emociškai nusikankinti žiūrėdamas filmą. Renkuosi tokius filmus, kurie mane išdrasko, kai pažiūrėjus juos man norisi verkti, net jei tai tęsiasi ir kitą dieną. Tokį efektą man sukėlė filmas „Requiem for a Dream“. Po jo man skaudėjo labai ilgą laiką. Kai kartu su filmų herojais išgyveni sunkias emocijas, nesinori skausmo asmeniniame gyvenime. Tai padeda išlikti žmogumi, bendrauti su žmonėmis. Per kūrybą galima patirti nemažai gyvenimo. Gyvenimas įkvepia kūrti, kūryba – gyventi. Ir tai veikia.