Rašė Jurga Tumasonytė
Dylanas Calderis Didžiojoje Britanijoje yra įkūręs jau dvyliktus metus skaičiuojančią nacionalinę literatūros agentūrą „Pop Up Projects“, kurios tikslas – keisti gyvenimus pasitelkiant literatūrą. Mudu kalbamės apie tai, kodėl suaugusiesiems turėtų rūpėti, kokią literatūrą skaito šiuolaikiniai vaikai, ir kaip literatūra gali prisidėti prie labai svarbių dalykų mūsų visuomenėje.
– Kaip gimė idėja įkurti organizaciją „Pop Up Projects“? Nuo ko pradėjote? Ar susidūrėte su sunkumais?
– „Pop Up Projects“ įkūrėme beveik prieš dvylika metų, bet prireikė bene dvejų metų, kad iki galo išvystytume pačią koncepciją ir savo tikslus. Prieš tai dirbau kūrybinio rašymo specialistu švietimo srityje, kūriau įvairias rašymo ir skaitymo programas tokiems klientams kaip vietinės valdžios institucijos, nacionaliniai teatrai, muziejai, galerijos. Per dešimtmetį, kurį praleidau dirbdamas su skurdesnių vietovių mokyklomis, supratau, kad visi vaikai gali pamėgti literatūrą. Tačiau ji dažniausiai pateikiama kaip kažkoks iššūkis – tai, ko privaloma mokytis ir iš ko reikės laikyti egzaminus. Galbūt ir tų vaikų tėvai literatūros nemėgo. Tad pamatinė „Pop Up Projects“ vizija buvo išbandyti įvairius būdus, kaip galėtume literatūrą paversti naujoms skaitytojų kartoms prieinamu, maloniu, prasmingu ir nepaprastai įdomiu užsiėmimu.
Per pirmuosius penkerius šešerius metus išbandėme daug ką. Kvietėme rašytojus ir iliustruotojus kuruoti įvairias erdves, bendradarbiaudami su scenos meno įstaigomis (pvz., Karališkuoju operos teatru Londone) ne vieną knygą prikėlėme per filmus, animaciją, teatrą ir muziką. Daug laiko leidome mokyklose, kur kiekviena klasė priimdavo po rašytoją ar iliustruotoją. Vykdėme daugybę bendrakūrybos projektų, kurių metu profesionalūs rašytojai ir iliustruotojai kartu su vaikais kurdavo knygas, rengdavo parodas, pasirodymus ir meno instaliacijas. Literatūrai pritaikėme skirtingų medijų derinimo metodą ir dirbome tik su sunkumų patiriančiomis bendruomenėmis, kad vykdomi pokyčiai ir jų rezultatai įkvėptų pamėgti knygas būtent ten, kur vaikams to labiausiai reikia. Žinoma, dalyvaudami šioje veikloje nuolat mokėsi ir patys profesionalūs kūrėjai. Tie pirmieji dešimt metų buvo išties ilga, bandymų kupina kelionė. Šiandien su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad net 140 tūkst. vaikų turėjo galimybę dalyvauti iniciatyvose, ne vieno iš jų gyvenimą pakreipusiose kita linkme. Tačiau mus labai pakeitė COVID-19 pandemija. Ji prasidėjo kaip tik tada, kai vykdėme didelį bandomąjį talentų ugdymo projektą, kurio metu mažumoms priklausantys menininkai buvo ruošiami tapti iliustruotojais ir dirbti su leidyklomis. Ši programa sulaukė didžiulės sėkmės, tačiau mūsų darbą mokyklose paveikė daugybė iššūkių. Deja, 2021 m. pabaigoje šią veiklą nutraukėme ir nusprendėme visą dėmesį skirti kitų rasių kūrėjams, menininkams, turintiems negalią, pabėgėliams, LGBTQ+ bendruomenės atstovams. Mūsų tikslas yra šiuos kūrėjus paremti, ugdyti jų talentą, palydėti juos į literatūrinę karjerą, nes jie visi nekantrauja papasakoti dar negirdėtų istorijų, kurios iš tikrųjų praskaidrintų vaikų gyvenimą.
– Vienas mano kalbintas rašytojas yra sakęs, kad vaiką pažinsi skaitydamas gerą vaikų literatūrą. Ar žmonėms, neturintiems vaikų ir su jais nedirbantiems, turėtų rūpėti vaikų literatūra? Kuo jums ši sritis įdomi?
– Pradėkime nuo to, kad esama labai daug blogų, nuobodžių knygų vaikams, taip pat tokių, kurios patiks tik jiems patiems. Tačiau turime ir tikrai nuostabių knygų vaikams, kurios galėtų būti vienu geriausių šiuolaikinio pasakojimo pavyzdžių. Ne vienas suaugusiųjų literatūros kūrėjas turėtų ko pasimokyti iš knygų vaikams. Esu įsitikinęs, kad tūkstančiai XX–XXI a. pasaulyje sukurtų paveikslėlių knygų užima lygiai tokią pat svarbią vietą kaip ir klasikiniai romanai, parašyti per pastaruosius penkis šimtmečius. Gerose paveikslėlių knygose toji daugiasluoksnė, unikali vaizdo ir teksto darna yra išties stebuklinga. Tačiau vaikų knygų iliustracijos yra dar neatrasta, nepakankamai dėmesio sulaukianti, sritis.
– Organizuojate trumpus kursus „Pathways Plus“, skirtus pradedantiesiems iliustruotojams, kurie nori patobulinti savo įgūdžius ir išmokti kurti kokybiškas knygas vaikams. Ar egzistuoja koks nors sėkmės receptas? Gal galite juo pasidalyti?
– Ne. Paprastai sėkmę nulemia tam tikrų aplinkybių visuma, kurioje svarbią vietą dažnai užima privilegija. Knygų vaikams kūrėjai uždirba labai mažai, todėl su tokiomis pajamomis besitaikstantys žmonės dažnai yra kilę iš vidurinės ar aukščiausios visuomenės klasės, augę šeimose, kurios juos skatino rinktis meninės pakraipos studijas, knygų kūrimą. Šie žmonės turi pasitikėjimo savimi ir pažinčių, galinčių atverti jiems duris. Dažniausiai vien talento, autentiškumo ar puikios idėjos nepakanka. Todėl mūsų organizuojami kursai ne tik suteiks ateityje praversiančių įgūdžių, bet ir leis mokytis iš profesionalių kūrėjų, praplės žinias apie leidyklų veiklą ir padės užmegzti ryšių su žmonėmis, kurie joms užsako knygas. Iliustruotojai, nusprendę išklausyti visą devyniolikos „Pathways Plus“ paskaitų ciklą (jis prasidės 2023 m. balandį ir truks vienus metus), turės galimybę susipažinti ir kartu padirbėti daugiau kaip su 40 Jungtinės Karalystės leidybos srityje dirbančių ekspertų, tarp kurių bus ir didelės sėkmės sulaukusių iliustruotojų. Tokios programos daugiau niekur pasaulyje nėra.
– Kodėl nusprendėte dirbti daugiausia su iliustruotojais, o ne rašytojais?
– Rašymo kursų yra labai daug, o štai išmokyti iliustravimo meno per trumpą laiką yra gana sudėtinga, todėl nusprendėme pažiūrėti, ar mums tai pavyktų. Tarp žmonių, kuriančių vaikiškų knygų iliustracijas, dar labai trūksta įvairovės, skirtingų grupių atstovavimo. Jungtinėje Karalystėje šiame lauke dominuoja baltaodžiai kūrėjai, yra tik keletas menininkų, turinčių negalią, išleistų knygų, todėl stengiamės šią situaciją pakeisti. 2023–2024 m. pasiūlysime programų norintiems rašyti.
– Ar geros iliustracijos gali išgelbėti prastai parašytą tekstą? Ar rašytojas ir iliustruotojas yra vienodai svarbūs?
– Įdomus klausimas. Atsakymo į jį neturiu, tačiau man įprotis leisti rašytojui prisiimti visus nuopelnus, o iliustruotoją palikti nuošalyje atrodo labai keistas. Taip galima pasakyti ir apie paveikslėlių knygas, ir apie komiksus. Man toks tradicinis požiūris yra ne tik nesuprantamas, bet net ir įžeidžiantis. Knygas iliustruojantys menininkai per ilgai buvo laikomi ne tokiais svarbiais, todėl atėjo metas iliustruotojų revoliucijai!
– Lietuvos rašytojų sukurtų knygų įvairovės tema yra vos keletas. Šalyje vis dar yra daug temų, kurios yra laikomos tabu ir kurios sukelia audringų tėvų reakcijų – pavyzdžiui, homoseksualumas. Ar esate susidūręs su nedidelėmis, gana uždaromis ir konservatyviomis bendruomenėmis? Kaip siūlytumėte tokį požiūrį keisti?
– Manau, kad koncentruotis į pasakojimus apie įvairovę netikslinga. Daug naudingiau būtų pažvelgti, kokių žmonių šiose istorijose nėra, kokios visuomenės grupės yra nematomos. Tikiu, kad apie tai dabar turėtų galvoti kiekvienas žmogus kiekvienoje šalyje. Atėjo laikas kiekvienam vaikui suteikti galimybę knygose atpažinti save, savo šeimą, savo bendruomenę. Dar svarbiau yra suvokti, kad knygos padeda vaikams tyrinėti pasaulio įvairovę, ugdo empatiją aplinkiniams ir moko atpažinti, koks mūsų elgesys su kitais žmonėmis yra tinkamas, o koks ne. Gyvename klimato krizės, pabėgėlių ir visur matomų vaivorykščių laikais. Aplink mus nuolat vyksta populistinis mūšis, kuris kėsinasi į žmogaus teises. Todėl knygos vaikams atlieka ypač svarbų vaidmenį – jos padeda mokytis iš skirtingų kultūrų ir konfliktų, kad ateinančios kartos užaugtų gebėdamos užjausti ir suprasti kitą žmogų.
Atsakydamas į jūsų klausimą apie tabu, galiu teigti, kad iki šiol nesame su tuo susidūrę. Kiekvienoje kultūroje tabu yra skirtingi, todėl kartais šiuos keblius klausimus reikia spręsti taktiškai ir sumaniai. Nežinau, kaip įtraukus queer pasakojimas būtų publikuojamas skirtingose šalyse, bet tikriausiai kiekvienoje kultūroje būtų pasirenkami tam tikri jai priimtini sprendimai. Ir jie bus visai ne tokie, kokius mes pasitelktume Londone.
– Kokios literatūros, jūsų manymu, reikia karo žiaurumus patyrusiems vaikams? Sakoma, kad tokie vaikai jau yra praradę savo vaikystę. Kokiomis knygomis būtų galima juos sudominti?
– Man sunku atsakyti į šį klausimą. Žinau tik viena: tiems vaikams labiau už viską reikalinga literatūra, kuri suteiktų galimybę pabėgti nuo tikrovės.
– Papasakokite apie jūsų organizuojamą mokymo ir mentorystės programą „Vaivorykštės biblioteka“ (The Rainbow Library), skirtą 14–26 metų jaunuoliams. Kodėl būtent ši amžiaus grupė?
– Šio projekto tikslas – rašytojus ir iliustruotojus, atstovaujančius LGBTQ+ bendruomenei, suvesti su jaunais LGBTQ+ žmonėmis iš skirtingų Jungtinės Karalystės vietovių, kad profesionalūs kūrėjai patys galėtų išgirsti, ką šiandien reiškia būti jaunu queer žmogumi. Geriau suprasdami konkrečias jaunuolių patirtis, rašytojai ir iliustruotojai galės sukurti knygų, atspindinčių būtent dabartines aktualijas. Jau esame surengę 65 dirbtuvių dienas su queer vaikais septyniuose Anglijos, Škotijos, Šiaurės Airijos ir Airijos miestuose. Šiuo metu septynios knygos yra rengiamos leidybai, kiekviena jų buvo įkvėpta šių susitikimų. Tai yra be galo įdomu! Tikimės, kad mums pavyks išleisti aukštos kokybės ir komerciškai sėkmingų knygų, kurios ras kelią į dabartinės kartos skaitytojų širdis. Platindami šias knygas per kuo daugiau mokyklų ir bibliotekų taip pat prisidėsime prie to, kad iki šiol vaikų literatūroje beveik nesutinkami queer žmonės būtų labiau matomi.
– 2018 m. apsilankėte Vilniaus knygų mugėje. Kas jus čia atvedė ir kokį įspūdį paliko šis renginys?
– 2018–2019 m. organizavome „Didįjį iliustruotojų apsikeitimą“ – dvejų metų trukmės programą, kurioje dalyvavo 170 menininkų iš visų trijų Baltijos šalių ir Jungtinės Karalystės. Projekto metu atradome tiek daug nuostabių kūrėjų iš visų amžiaus grupių, nenorėčiau išskirti nė vieno! Labiausiai mums patiko tai, kad lietuviai mėgsta eksperimentuoti ir vertina pasakojimo būdus, kurie mums atrodo gana netradiciniai. Vaikai Jungtinėje Karalystėje turi labai mažai progų susipažinti su užsienio literatūra ir kitų šalių menininkų iliustravimo stiliumi. Tai yra tam tikras „Brexit“ mentalitetas, atimantis iš vaikų galimybę atrasti nepaprastai gausią pasaulio literatūrą. Labai gaila, kad taip yra, nes vaikai daug lengviau nei suaugusieji priima kitokią pasakojimo formą ar stilių.