Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Vesper
Kino teatruose pasirodė naujausias Kristinos Buožytės mokslinės fantastikos filmas „Vesper“. Režisierė jį kūrė drauge su prancūzų režisieriumi Bruno Samperiu ir kitų šalių kūrėjais. Kaip skelbiama, tai brangiausias lietuviškas filmas, jo biudžetas – 5 mln. eurų. Brangiausiai kainavo sukurti specialiuosius efektus, futuristinius daiktus, kostiumus. Lietuvoje nufilmuotas filmas jau pristatytas užsienyje ir sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Ne ką mažesnis anšlagas filmo premjerą lydi ir Lietuvoje. Norint apsilankyti Kauno „Forum Cinemas“ savaitgalio popietiniame seanse teko nusivilti, mat buvo išpirkti visi bilietai.
Pagaliau radus laisvą vietą naktiniame seanse, prasidėjo kelionė po filme vaizduojamą atšiaurų ir niūrų ateities pasaulį, kuriame dėl ekologinių ir kitokių katastrofų sparčiai ėmė nykti žmonija, išgyventi gali tik privilegijuotieji izoliuotuose miestuose, vadinamuose citadelėmis. Likusieji bando išgyventi kasdien kovodami už savo gyvybę. Tarp šios kategorijos žmonių ir pagrindinė filmo veikėja paauglė Vesper, slauganti sergantį tėvą, kuris gali bendrauti tik padedant dronui. Mergina mėgsta biotechnologinius eksperimentus, yra protinga ir turi aiškias moralines vertybes. Itin priešiškoje aplinkoje ji stengiasi bet kokia kaina išgyventi, išsaugoti žmogiškumą ir svajoja vieną dieną patekti į vieną iš citadelių. Tokia galimybė pasitaiko, kai netoli savo namų ji randa po aviakatastrofos sužeistą citadelės gyventoją Kameliją (aktorė Rosy McEwan).
Juosta nustebina netikėtais, įdomiais kadrais, gera vaidyba, tačiau jeigu eisite į „Vesper“ mintyse regėdami panašaus žanro anksčiau sukurtus užsienio filmų kadrus, teks nusivilti. Siužetas čia vystosi lėtai, nėra didelių masinių scenų, didesnės įtampos, kovos scenų. Filme distopinės ateities vaizdinys labiau skleidžiasi per Vesper ir kitų pavienių personažų psichologinius portretus. Tačiau filmas prailgsta, net ir nelyginant su minėtais filmais, kai kurios scenos atrodo nereikalingos, pasikartojančios, filmas mažai paveikia emociškai, pernelyg nesukrečia ir nebaugina.
Pasigėrėti galima filmo kūrėjų sprendimu kompiuterine grafika kurti ne absoliučiai naują ateities pasaulį, o fantastinius elementus apgyvendinti lietuviškoje gamtoje. Taip veikėjų išgyvenama drama tampa realistiškesnė. Vesper namai – šalia miško stovintis medinis namas, kokį ne vieną galima surasti Lietuvos kaime. Tačiau tarp miškų ir medžių veši po katastrofos mutavę įvairūs virusai ir kiti neaiškūs gyviai, kurie niokoja augmeniją, žudo žmones ir gyvūnus. Šis medinis namas kontrastuoja su vaizduojamomis citadelėmis ir kitais futuristiniais statiniais. Įspūdingi kadrai, kuriuose vaizduojama tokių virusų paveikta augmenija, taip pat Vesper laboratorijoje sukurti vadinamieji gerieji augalai. Ši natūralios Lietuvos rudos ir žalsvos spalvų gamtos ir fantastinių ryškiaspalvių, sąmoningų augalų jungtis – vienas stipriausių filmo elementų.
Rekomenduoju pasižiūrėti filmą ir susidaryti savo įspūdį. Dar galima pasidžiaugti ir tuo, kad tai pasaulinio lygio filmas.
Rekomenduojama: neabejingiems mokslinei fantastikai ir Lietuvos gamtai.
Nerekomenduojama: mėgstantiems greitesnį filmų tempą.
Geras gyvenimas
Kaip ir kiekvieną rudenį, pradėjus gelsti lapams, į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus kino sales kviečia užsukti dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, siūlydamas netikėtų požiūrių į kasdienybę. Šiemet spalio 8–30 d. šešioliktą kartą vykstantis festivalis siūlo itin įdomią programą. Ypač intriguoja Kaune siūloma nauja filmų programa „Judančio(s) miesto vizijos“ – projekto „Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. Tai šeši Lietuvos ir užsienio kūrėjų filmai, pasakojantys apie šių dienų Europos miestus ir juose gyvenančių žmonių savijautą ir vizijas, kokio naujo gyvenimo linkme einame. Filmus lydės ekskursijos po Kauno modernizmo architektūros pastatus.
Vienas itin suintrigavusių šios programos filmų – bendras Lietuvos, Švedijos ir Suomijos projektas „Geras gyvenimas“, supažindinantis su bendro gyvenimo startuoliu (Co-living Startup). Filme daugiausia dėmesio skiriama Stokholme įkurtam vienam pirmųjų pasaulyje bendruomeniškų būstų „Tech Farm“. Filmą kūrusios lietuvės režisierės Marta Dauliūtė ir Viktorija Šiaulytė vedžioja po šio visai neseniai įkurto namo erdves ir supažindina su jo gyventojais – bendruomene, startuolio įkūrėjais, bendruomenę prižiūrinčiais asmenimis, investuotojais ir kt. Filmą sudaro trys dalys – „Namai“, „Darbas“ ir „Bendruomenė“. „Tech Farm“ keturių aukštų name gyvena ir dirba 50 žmonių, kuriems artimas antrepreneriškas mąstymas. Name įrengti mikrobutai ir bendros didesnės erdvės. Įvairiomis skirtingomis veiklomis užsiimantys gyventojai čia miega, valgo, dirba, dalyvauja grupinėse diskusijose, klauso paskaitų apie savilyderystę.
Koks tipiškas šio bendruomeniškų būstų namo gyventojas? Tai inovatyviai mąstantis jaunas žmogus, kartu su kitais čia gyvenančiais generuojantis naujų galimybių idėjas ir bandantis jas pritaikyti praktiškai. Tai daugiausia studentai ar savęs ieškantys jaunuoliai, norintys rasti bendraminčių ir nenorintys dirbti darbo, kuriame reikėtų priklausyti nuo kitų. Apsigyventi čia gali ne bet kas, o tik pokalbių metu atrinkti smalsūs, atviri, kūrybingi žmonės, kurie jaučiasi komfortiškai nuolat būdami su kitais žmonėmis lyg viena didelė šeima. Ar, tiksliau, įmonė, kurioje kiekvienas save kuria kaip prekės ženklą.
Filmas paliečia globalesnes problemas, ne vien šį startuolį. Jis leidžia pajusti, kuo šiandien gyvena užsienio didmiesčio jaunas žmogus, norintis susikurti darbo vietą. Jo savijauta labai artima ir Lietuvos miestuose gyvenančiam veikliam žmogui, kuris nenori dirbti monotoniško darbo nuo 8 iki 17 val. Tie, kurie dirba laisvai samdomais darbuotojais ar panašaus pobūdžio darbą, puikiai atpažįsta filmo veikėjų jaučiamą stresinę būseną, kai nuolat reikia iš savęs reikalauti produktyvumo ir dirbti daugiau, nei dirbant pagal įprastą darbo modelį.
Sveikintina ir tai, kad režisierės nekuria filmo it reklamos – priešingai, skatina žiūrovą susidaryti savo nuomonę. Stambiais kadrais galima skaityti pavienių namo gyventojų emocijas, kurios neretai kontrastuoja su kadrais, vaizduojančiais bendruomeniškumo dvasią. Kad ir kaip artimai atrodytų filme pristatytos idėjos, kyla ir daug prieštaringų klausimų. Ar šie žmonės iš tiesų yra nepriklausomi ir neišnaudojami? Ar iš tiesų ten gera gyventi? Kaip šiame name turėtų jaustis intravertai? Mažyčiai miegamieji kambariai sukelia klaustrofobijos pojūtį, o bendruomeniškumas ima atrodyti kaip priklausomybė ar net tam tikra sekta. Vis dėlto kritiška pozicija filme fiksuojama atsargiai. „Tech Farm“ – eksperimentas, todėl natūralu, kad jį lydi ir nepasitvirtinę sprendimai, tad norėtųsi filme apie juos sužinoti daugiau.
Rekomenduojama: vertinantiems gyvenimą mieste, ketinantiems vykti studijuoti ar dirbti į Europos didmiesčius.
Nerekomenduojama: manantiems, kad savilyderystė ir kitos savęs tobulinimo programos – saviapgaulė.