Ainis Storpirštis: ar aš turiu laiko nuogas žiemą nemokamai graužti balos ledą?

Rašė Jurga Klimaitė-Riebling

Aktorius Ainis Storpirštis savo darbų suvestinėje įsirašė ypatingą patirtį – ryškų vaidmenį naujausiame režisieriaus Emilio Vėlyvio filme – detektyviniame trileryje „Piktųjų karta“. Jauną prokurorą įkūnijęs menininkas pasakoja, kokie netikėtumai ir malonumai jo laukė tiek filmavimo aikštelėje, tiek premjeros kėdėje, kurioje įsitaisė ne kaip istorijos dalyvis, bet kaip Ainis, kuriam rūpi rašymas, muzika, teatras ir kinas.

„Piktųjų karta“ atitinka šiaurietiško, skandinaviško detektyvo – nuaro žanrą. Filmo atmosferinis laukas – vėsus, permirkęs lietumi. Net nesąmoningai imi nerimauti dėl veikėjų – ar jie nesusirgs? Nors iš tiesų labiau vertėtų nerimauti, ar jie išgyvens: miestelyje pasirodo žudikas, sėjantis paniką ir paranojinį nepasitikėjimą vienas kitu. Kaip įminti, kas jis?

Kitoks E.Vėlyvis

Filmo kūrėjai sprendė savo rebusus: ar „Piktųjų kartą“ įmanoma nufilmuoti per juodžiausią pandemiją, tokiu komplikuotu kino industrijai laikotarpiu? Atrodo, ties pamišimo riba balansavę komandos žmonės šiandien jau laimingi: filmo premjera, nors kelis kartus atidėta, bet įvyko. Aktoriai, tuomet gyvenę nuo aplinkinio pasaulio atskirtoje uždaroje komunoje, šiandien netgi romantizuoja tą sudėtingą laiką, sakydami, kad E.Vėlyvio filmas gimė tarsi kitoje visatoje, toli nuo kasdienybės, kurioje tenka plauti indus, mokėti mokesčius ar dažyti sienas. 

„Šiuo metu esu paniręs į statybas. Norėjau ateiti į interviu su statybininko drabužiais ir sakyti: „Tada dar buvau aktorius, geri laikai buvo. Karantinai…“ – juokauja A.Storpirštis ir tuoj pat prisimena, kad bemaž su tokia pat apranga ir statybinių rūpesčių išūžta galva jis pasirodė ir „Piktųjų kartos“ aktorių atrankoje.

„Atėjau susivėlęs, suprakaitavęs, turėdamas šiek tiek laiko tarp savo statybų. Sakiau: duokite tekstą, ką čia reikia padaryti?“ E.Vėlyviui labai patiko“, – pasakoja Ainis.

Netrukus prasidėjo filmavimai, tada A.Storpirščio laukė staigmena – visiškai kitoks režisieriaus elgesys. „Seniai pažįstu E.Vėlyvį, esame daug bendravę iki filmavimo. Su juo esu buvęs ir vakarėliuose, ir teismuose. Bet šio filmo metu suvokiau, kad Emilis, kai dirba, ir Emilis, kai nedirba, yra du skirtingi žmonės. Gyvenime jis – noriai bendraujantis, atviros širdies žmogus. O kai dirba – tyli, nieko nesako! – atskleidžia A.Storpirštis. – Iš pradžių pasišnekėjome apie mano personažą, o paskui prie šių klausimų nebegrįžome. Buvo kiek keista. Net šioks toks šokas: šitaip bus? Ok. Bet aš dėkoju jam už tai, kad mes nesitarėme, koks turi būti mano suvaidintas žmogus, jis nesikišo. Emilis paliko man pačiam, kaip įsivaizduoju geriausiai, atlikti savo darbą. Manau, karjeroje tai reta, kai tavimi šitaip pasitiki.“

Dar viena nauja patirtis – filmuotis Ainis vyko į Plungę. Svarsto, kad ten lankėsi pirmą kartą gyvenime, nes miesto veidas atrodė nematytas. „Pamenu, tamsu buvo. Ir tuštoka. Gal tai su karantinu susiję – miestai pasidarė tušti ir niūrūs, juo labiau – šaltąjį sezoną. Tačiau įsiminė fainas viešbutis ant ežero kranto. Ir smagūs pokalbiai po filmavimo, jie vykdavo per visą pastatą.“

Rūpestinga komanda

Aktoriui ilgam įsimins „Piktųjų kartos“ aikštelėje pirmą kartą patirtas dėmesys ir rūpinimasis kiekvienu iš jų.

„Tai buvo didžiausias projektas, kokiame man kada nors yra tekę dalyvauti. Buvo netikėta, kad tau skėtį laiko. Arba, jei tau šalta, – atneša arbatos. Ir tu supranti, kaip tai svarbu, –  sako A.Storpirštis. – Suprantu, kodėl žmonės įsimyli kiną. Kitaip ir negalėtum jaustis patekęs į tokį kiną, kuriame – labai didelė atsakomybė, nes į jį investuoti labai dideli pinigai, dirba milžiniška komanda, bet visi stengiasi groti tame viename orkestre, niekam nėra nusispjauti. Emocijų kyla įvairių, kaip ir kiekviename darbe, bet pats „Piktųjų kartos“ mastelis man labai patiko. Tai buvo savotiškas siurrealizmas – anksčiau gyvenime nieko panašaus nesu patyręs.“

Sugretindamas Ainis pasakoja, kaip viskas vyksta vaidinant studentų filmuose: „Aš esu nusibrėžęs liniją, kada galiu dalyvauti jų filmuose ir kada – ne. Kaskart savęs paklausiu: ar aš turiu laisvo laiko nemokamai nuogas žiemą graužti balos ledą? Ir jeigu ne, nes turiu geresnės veiklos, tuomet ir sakau – ne, nenoriu. Nors tikrai būna ir tokių momentų, kai pamanau – kodėl gi ne?“

E.Vėlyvis – nebe studentas. Jo kino filmai vadinami kultiniais, jie uždirbo įspūdingas sumas, yra dubliuoti užsienio kalbomis. Kita vertus, detektyvo žanras buvo visiškai nauji vandenys ir pačiam režisieriui. „Suprantu, dėl ko jis buvo toks susikaupęs ir į ką koncentravo dėmesį, – sako Ainis. – Tarkime, anksčiau jo komedijose pareigūnai buvo šaržuoti, o dabar Emiliui kaip tik buvo svarbu nešaržuoti, nejuokauti. Pamaniau: mes visi naujoje valtyje? Gerai, tuomet plaukiame!“.

E.Vėlyvis rodo savotišką drąsą kurdamas mįslingą autorinę istoriją, kuri įtempia žiūrovo raumenis ir išlaiko iki pat pabaigos. Detektyvo žanras Lietuvoje – retas. Kodėl to nebando kiti?

„Teatro režisierius Oskaras Koršunovas sako, kad jų karta yra prarastoji karta. E.Vėlyvis pasakoja apie pyktį širdyje laikančią, kerštaujančią kartą. Aš savo tėvui kažkada sakiau: jūs – paskutinė knygų karta, – kalba A.Storpirštis. – Detektyvas labai dažnai yra literatūrinis knygos žanras. Ir aš manau, kad tai yra Emilis – jis pats. Ko gero, kažkada jį taip supurtė knygos, kad liko svajonė ir jos išpildymas profesiniame gyvenime. Manau, kad tai atsirado tiesiog iš jo asmenybės, neturint omenyje jokio Lietuvos konteksto. Turbūt tiesiog atėjo laikas įgyvendinti tai, ką jis planavo labai seniai.“ 

A.Storpirštis šiame detektyve vaidina prokurorą Simoną, kuris ramiame ir idiliškame miestelyje atsiranda, kad tirtų kraupias žmogžudystes. Naujasis atvykėlis lipa ant kulnų labiau patyrusiems kolegoms, visiškai nepaiso vietos elito draugystės ryšių, viską vertina blaiviai ir be nuolaidų. 

„Ar lengviau vaidinti geruolį, ar blogiuką? Tai nesulyginami dalykai. Lyg klaustum, kuris žanras sunkesnis: komedija ar tragedija? Ir gerų komedijų yra labai mažai, ir gerų dramų. Tiesiog žanrai skirtingi, nekonkuruojantys tarpusavyje. O vaidmuo man patiko, – teigia A.Storpirštis. – Aš supratau savo veikėją ir tai man svarbiausia: suprasti, kodėl žmogus taip daro, kodėl siekia vienų ar kitų tikslų. Ir jei tai suvoki, peržengi kažkokią keistą ribą, kai daryti ką nors nemalonaus, šlykštaus ar kad ir kas tai būtų, tau nebėra problema. Nes tu sergi už jo gyvenimą, už jo istoriją.“

Liko įkvėptas

E.Vėlyvis nepraleido progos kine pasitaškyti kraujais: filmas turi amžiaus cenzą, nes jame nestinga brutalių scenų. „Bet brutalumas kine yra dviejų tipų: vienas naudojamas tam, kad šokiruotum žiūrovą, parodytum savo išmonę, vaizduotę. Galėtum savo šešėlinę pusę ištraukti ir išversti žiūrovams prieš akis – stebėkite, koks aš galiu būti, kiekvienas iš mūsų galime, – pasakoja Ainis. – Ir yra kitas žiaurumas – istorinių įvykių. Šį kartą aš aiškiai mačiau, kad brutalios scenos parodytos ne iš noro murkdyti žiūrovą į pamazgų duobę – štai, žiūrėkite, kaip tai šlykštu. Mano akimis, šįkart žiaurumas yra svarbus ne tik filmo fabulai, bet ir kontekstui, – kokius du laikmečius apima ši istorija. Reikia nepamiršti, kad buvo daug žiauriau, nei mes dabar skaitome. Žmonės, kurie negimė sovietmečiu, to neišgyveno. Taigi, gali šį bei tą pamatyti kine.“

A.Storpirštis turi savitą priėjimą prie vaidmens. Tas procesas vyksta giliai viduje. „Tavo vidinis kompasas yra ne jausmai, o nuojautos. Ir tu kabiniesi į tai, ko pats iki galo nesupranti. Bet jeigu pavyksta, tai tavo nuojauta ir būna teisinga. Man atrodo, kad čia kaip tik tas atvejis – viskas buvo labai gerai“, – kalba aktorius.

Filmą „Piktųjų karta“ jis jau turėjo džiaugsmo matyti kelis sykius, lydėjo jį į pasaulinę premjerą Taline, vieną specialų seansą Vilniuje stebėjo su pilna sale pareigūnų. Ainis sako, kad filmą žiūrėjo atsiribojęs nuo scenarijaus ir paties pasirodymo ekrane, – kino teatro kėdėje jis buvo tiesiog žmogus, gyvenantis Vilniuje ir besidomintis visomis meno formomis. 

„Nesu pesimistiškai nusiteikęs – man neatrodo, kad meno pasaulis griūva ar nyksta. Tai lyg teatro taisyklė: jis amžinai yra griūvantis ir nuolat besistojantis ant kojų. Tokia teatro būsena tęsiasi gal 500 metų. Jeigu mėgsti kiną – turi nueiti pasižiūrėti, kad galime taip padaryti. Aš likau labai įkvėptas. Buvo didžiulis malonumas žiūrėti atsakingą darbą. Tai yra absoliučiai kitoks Emilio darbas. Iš jo ankstesnių filmų galbūt žmonės užfiksavę kitų dalykų – keistą moralinį kompasą ir savitą požiūrį į politiką. Tačiau jie dažnai net nesusimąsto, kad Emiliui nėra nusispjauti į daugelį dalykų mūsų valstybiniame ir socialiniame gyvenime“, – apie naujausią režisieriaus E.Vėlyvio kino darbą kalba A.Storpirštis.