Bundanti modernaus metalo scenos saulė

Rašė Toma Vidugirytė

Apie Lietuvos metalo sceną rašome retai, nors ji tikrai verta dėmesio ir turi savo deimantų. Šį kartą dėmesį patraukė modernaus metalo atstovai „Awakening Sun“, kurie šio žanro vėliavą neša jau nuo 2011-ųjų. Grupės nariai – Ernestas Skripkiūnas (vokalas, gitara), Levis Abramovas (bosinė gitara), Kevinas van den Heiligenbergas (būgnininkas iš Nyderlandų) ir Pavelas Danielsas (gitara) – 2022 m. pristatė ketvirtąjį „Awakening Sun“ studijinį albumą „Heaven Is Whatever“. Jį rekomenduojame paklausyti smalsiems melomanams, o mes, albumui grojant kiek tyliau, fone, pasikalbėjome su grupės lyderiu Ernestu ir bosistu Leviu apie muziką, metalo sceną, įkvėpimą ir artimiausius planus.

– Papasakokite apie grupės ištakas. Kas buvo tie pavyzdžiai, kuriais tada sekė grupė? Kokie šalies atlikėjai jus įkvėpdavo?

Ernestas: 2011 m. buvo vienintelis tikslas – groti. Norėjome groti kažką sunkaus, energingo.  Neturėjome konkrečios idėjos ar vizijos. Noras groti sunkiąją muziką ir kuo daugiau koncertuoti buvo labai stiprus, tad per šešis mėnesius sukūrėme, įrašėme ir išleidome mūsų debiutinį albumą „Sold Out“. Grupės, kurios tuo metu patiko ir galbūt turėjo įtakos kūrybai, buvo „Amon Amarth“, „Hipocrisy“ ir tikrai dar kažkas, bet dabar nepamenu. Lietuviška metalo scena tuo metu nebuvo įdomi, tad įtakos mums neturėjo.

– Esate išleidę jau keturis studijinius albumus. Kuo ypatingas kiekvienas etapas? Kuo labiausiai jie įsiminė ir kaip augote su kiekvienu albumu?

Ernestas: Dabar, žvelgiant atgal, atrodo, kad visa ši kelionė buvo būtinas muzikinis brandos kelias. Visą šią kelionę galima būtų padalyti į penkias dalis.

Pirmasis albumas „Sold Out“ buvo labai paprastas, su primityviomis būgnų partijomis ir ne iki galo aiškiomis tekstų idėjomis.

Antrajame albume „Imbalance“ jau atsirado modernaus metalo skambesys. Atradau grupes „Lamb Of God“ ir „Gojira“, kurios buvo pagrindinis įkvėpimas pakeisti dainavimo stilistiką ir daugiau laiko skirti gitaros partijoms rašyti. Dar prieš išleisdami antrąjį albumą, su jo dainomis leidomės į trijų mėnesių turą po Europą. Po „Imbalance“ pasirodymo dvejus metus gastroliavome po Europą, keitėsi grupės nariai ir galiausiai atėjo laikotarpis, kai reikėjo padaryti kūrybinę pauzę.

2018 m. skridau pas mūsų būgnininką į Nyderlandus, parodžiau jam dešimt dainų, kurias buvau parašęs, užsidarėme kelioms dienoms studijoje ir per jas pabaigėme albumo kūrybos procesą. 2019 m. pasirodęs albumas „Into the Light“ buvo pirmas žingsnis modernaus metalo link, toliau ieškant savo unikalaus skambesio. Sugrojome sėkmingus šio albumo pristatymo koncertus ir nuvykome užkariauti legendinio „Wacken Open Air“ festivalio. Viskas klostėsi puikiai – turėjome suplanuotą rudens turą, gavome daug pasiūlymų iš skirtingų šalių atvykti 2020 m. Atrodė, kad pagaliau judame pirmyn ir darome tai, ką reikia, bet tada prasidėjo kovidas. 

Albumas „Heaven Is Whatever“ – nauja pradžia. Tai pirmas grupės „Awakening Sun“ albumas, prie kurio dirbo visi nariai. Jis buvo sukurtas ir parašytas per 2020-uosius. Kiek vėliau, kai prie grupės prisijungė mūsų naujasis gitaristas Pavelas, albumas buvo papildytas įvairiomis gitaros partijomis, ambiento garsais, elektronika ir tiesiog įgavo kitokį skambesį.

– Kokia ir kokio dydžio Lietuvos sunkiosios muzikos scenos auditorija? Kuo Lietuvos gerbėjai skiriasi nuo užsienio gerbėjų?

Levis: Įdomi ta mūsų metalo scena. Turime gana platų žanrų spektrą ir grupės nebijo eksperimentuoti. Yra labai kokybiškų ir didelį potencialą turinčių grupių. Kai kurios netgi turi sutartis su rimtomis, metalo scenoje gerai žinomomis užsienio leidybos kompanijomis. Visgi sakyčiau, kad Lietuvos metalo auditorija mėgsta greitesnį ir sunkesnį metalą, tad daugiausia turime black’o ir death’o. Atsiranda ir nemažai naujų grupių.

Ernestas: 2021-aisiais labai nudžiugino renginys „Mercury Booking Showcase“, kuris įrodė, kad sunkiosios muzikos scena Lietuvoje yra. Jeigu lietuviškos sunkiosios muzikos grupės surenka apie 500 žiūrovų į tokio tipo renginį, manau, turime kuo džiaugtis. Žinoma, žiūrint su kuo lyginsime. Užsienis – platus, bet, kaip pavyzdį imant Vokietiją arba Lenkiją, ten sunkiosios muzikos scena labai įvairi, pilnas sales renka tiek oldskūleriai, tiek modernų metalą grojančios grupės. Pas mus modernaus metalo scena kol kas dar tik auga.

2021-aisiais labai nudžiugino renginys „Mercury Booking Showcase“, kuris įrodė, kad sunkiosios muzikos scena Lietuvoje yra. Jeigu lietuviškos sunkiosios muzikos grupės surenka apie 500 žiūrovų į tokio tipo renginį, manau, turime kuo džiaugtis

– Kuo išsiskiria metalkoro / hardkoro grupės? Kokia jų situacija muzikinėje scenoje? Ar sunku joms užkariauti auditoriją savo kūryba? Daugiau dėmesio jos sulaukia iš Lietuvos ar užsienio?

Ernestas: Metalkoro /  hardkoro grupės išsiskiria išvaizda – jų nariai neatrodo kaip metalistai (juokiasi). Tiesiog tai kitokia muzika. Ypač hardkoras yra artimas žanras pankrokui, juos jungia ir panašios politinės pažiūros, kova už lygias teises ir t. t. Metalkoras – aš pats jau nesuprantu, kas tai yra. Man tai visada buvo žanras, kuriame visi daro pritūpimus, jame yra daug energijos ir laužytų ritmų, bet dabar, matyt, situacija pasikeitė ir metalkoras yra kaip modernaus metalo sinonimas.

Dėl auditorijos – manau, kad bet kurią auditoriją sunku užkariauti. Reikia kurti originalią, kokybišką muziką ir tikėtis, kad pavyks. Mes visada sulaukdavome daugiau dėmesio ir susidomėjimo iš užsienio, bet, pasirodžius naujausiam mūsų albumui, „Spotify“ statistika rodo, kad Lietuva yra tarp penkių labiausiai klausančių šalių, ir dėl to labai džiaugiamės.

– Kokie grupei buvo pastarieji pandemijos metai? 

Levis: Pandemijos metus praleidome kurdami. Turėjome daugiau laisvo laiko nei paprastai, tad galėjome leisti sau daugiau pasėdėti prie dainų struktūros ir mažų detalių. Ernestas daugiau eksperimentavo su vokalu, ėjo į vokalo pamokas.

2021 m. birželį prie grupės prisijungė Pavelas, kuris įnešė naujų elementų į mūsų muziką kaip gitaristas ir prodiuseris. Tą vasarą įrašinėjome albumą pas Pavelą studijoje ir filmavome vaizdo klipus naujoms dainoms. 2022-aisiais pradėjome viešinti naują kūrybą ir ruošėmės pristatymo koncertams.

– Albumą pristatėte gegužės mėnesį „Lofte“ surengdami festivalį „Bundanti saulė“. Kodėl rinkotės tokią koncepciją?

Ernestas: Norėjome pakviesti daug skirtingų atlikėjų, kurie mums patinka, ir tada pagalvojome apie kitokią albumo pristatymo koncepciją. Labai tikiuosi, kad niekas nepasikeis ir jis taps kasmečiu pavasarį išlydinčiu festivaliu. Dabar jau planuojame 2023 m. festivalį. 

– Kaip gimė albumas „Heaven Is Whatever“? Koks buvo ir kiek truko albumo kūrybos procesas? 

Ernestas: Šis albumas gimė tamsių, industrinių Spaudos rūmų koridorių apsuptoje studijoje per pandemiją. Buvo labai keista nuotaika. Kai prasidėjo visi ribojimai ir viską uždarė, iš dalies labai džiaugiausi, nes nebereikėjo varyti per du darbus ir pagaliau viskas sustojo. Atsirado daugiau laiko muzikai, šeimai. Tačiau, iš kitos pusės, nebuvo aišku, kas bus toliau. Prisimenu, kai susitikome studijoje, atsidarėme viskio buteliuką, pritemdėme šviesas ir džiaminome kelias valandas be sustojimo. Albumą pradėjome kurti su Leviu ir mūsų buvusiu gitaristu Vaidotu, kuris albumo kūrybos proceso metu atsiskyrė nuo grupės. Po kurio laiko, kai su Leviu sudėjome visus albumo griaučius, prie kūrybos prisijungė mūsų būgnininkas Kevinas ir galiausiai, prisijungus prie grupės gitaristui Pavelui, buvo sudėti visi paskutiniai taškai. Kaip jau minėjau, tai pirmas grupės albumas, prie kurio dirbo visi nariai, ir manau, kad tai yra svarbiausias skirtumas nuo ankstesnių darbų. 

– Kas jums svarbiausia kūrybos procese? Kada jau būnate patenkinti rezultatu ir kokio jo tikitės? 

Ernestas: Kūrybos procese labai svarbus nuoširdumas – tiek su savimi, tiek su grupės nariais. Taip pat – pasiruošimas. Prieš važiuodamasį studiją Ukmergėje, pas mūsų gitaristą Pavelą, aš gal tris kartus įrašiau vokalą albumui ir pusmetį ruošiausi tam, kad vokalines partijas galėčiau atlikti taip, kaip noriu, ir vėliau tai pakartoti gyvų pasirodymų metu. Rezultatu būname patenkinti tada, kai muzikoje visko užtenka. Kai nebėra jausmo, kad kažko trūksta, nes neišvengiamai atsiras noras keisti tas kompozicijas ateityje. 

– Kas yra jūsų įkvėpimo šaltiniai? 

Ernestas: Ambicijos, liūdesys, džiaugsmas, noras būti geresniems. Noras parašyti muziką, kuri galbūt taps bilietu į pasaulines gastroles. Daug visko, sunku sukonkretinti. 

– Jau prabėgo visai nemažai laiko nuo albumo pasirodymo. Kokių atsiliepimų apie jį sulaukėte? 

Ernestas: Labai nudžiugino žmonių atsiliepimai jau po pirmojo singlo pasirodymo ir jautėme, kad šitas albumas gerokai praplės mūsų klausytojų ratą. Sulaukėme daug komplimentų iš žmonių, kurie anksčiau neklausė arba net nemėgo mūsų grupės. Prie mūsų gerbėjų prisijungė  daug naujų klausytojų. Nustebino minia žmonių festivalyje „Devilstone“, kurie klausė mūsų pasirodymo per liūtį ir šaukė kartu negailėdami balso stygų. 

– Kas toliau? Kokie artimiausi planai, tikslai ir norai?

Ernestas: Nauja muzika, nauji klipai. Jau kuriame, jau darome. Bus kietai (šypsosi).