Rašė Jonas Braškys
TEATRE
METROPOLIS
Self-released
Po elektronines gelmes nardantis Viktoras Urbaitis neleidžia sau sustoti. Mano ausyse pirmąkart nuskambėjęs kaip griežtų industrinių smūgių kūrėjas, žinomas „Teatre“ slapyvardžiu, dabar, rodos, bando užgriebti visą muzikinę paletę, dar ir pats papildomai pamaišydamas keletą ne tik pilkų atspalvių. „Metropolis“ yra didelis darbas, kurio koncepcija liejasi per kraštus tiek muzikoje, tiek viršeliui parinktoje Klaudijaus Driskiaus Lazdynų nuotraukoje. Susidaro įspūdis, kad šiek tiek neįprastai ramus ir ambientiškas albumas yra lyg nužengęs iš 10-ojo dešimtmečio, kai valdė tokie vardai kaip „Future Sound Of London“ ar „The Orb“. Kaleidoskopiniai skambesiai sėkmingai nutapo truputį idealizuoto, tačiau tikrai nenupudruoto miegamojo rajono peizažą, kuriame gali sukti ir sukti ratus, kol baigsis albumas. Vienintelė bėda – šis garso takelis turi pavojaus ilgai neužstrigti atmintyje. Iš esmės norėtųsi jo išraiškingesnio ir individualesnio, nes dabar „Teatre“ vaikšto jau pramintais takais, pernelyg mėgaudamasis praėjusių laikų atmosfera. Todėl albume ima trūkti individualaus braižo, lyg kūrėjas bandytų sudėti tai, ką girdėjo, bet pamirštų pasakyti, kaip jis pats dėl to jaučiasi. Iš kitos pusės, gal dar pats „Teatre“ iki galo neapsisprendęs, koks jis yra, ir tai yra dar viena klajonė surasti save Metropolio džiunglėse. Telieka pasveikinti šį kūrėją: be to, kad įrašė valandos trukmės albumą kelių dainų EP laikais, jis vis dar savyje ir aplinkoje randa netikėtumo ir nebijo nežinoti. Džiugu.
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)
CMRK
POISONING
Gars Records
Kartais norisi tik smagumo. Tokios mintys apima klausantis naujojo jauno technačiaus Dovydo Čemerkos EP, kuris sienų gal ir nenuvers, bet vienas kitas įskilimas tikrai liks. „Poisoning“ yra solidus ir malonus įrašas, puikiai išnaudojantis populiarumo bangą pasikinkiusios technomuzikos stipriąsias puses. Aišku, šiek tiek taukšintis per galvą, bet kaip be to. Trys originalūs kūriniai yra gana ekspresyvūs ir puoselėjantys savo identitetą, kad patenkintų muzikos gerbėjus, o ir puristams nėra nuo ko nusisukti. Gal girdėta? Girdėta, tačiau kas šiais laikais apskritai negirdėta. Ypač smagiai ausimis pajodinėja „Spit On Trends“ Y2Kati remiksas, kuriame gal ir yra šiek tiek popsiuko, bet vien pjūklais, staklėmis ir maišyklėmis gyvas nebūsi. Be to, žinant, kad CMRK yra jaunas ir jam viskas dar prieš akis, smagu išgirsti tokį savimi pasitikintį skambesį. Galite sakyti, ką norite, bet mums duota tapti labai siaurų sričių meistrais, taigi gal ir gerai, kad kažkas tikrai žino, kur nori tobulėti. Net jei jums CMRK atrodys kaip klasikų klasika, aš geriau mėgausiuosi tokia klasika nei šimtais milijonų garsų į tylą, iš kurios niekas neatskrieja. „Poisoning“ nėra kažkas radikalaus, tai papildomas puslapis lietuviškos technomuzikos knygoje, tačiau rinkdamas tokį puslapį po puslapio pamatai ir išgirsti, kokia vis dėlto gausi yra mūsų scena. Tikiuosi, kad šis mini albumas taps sėkmingu CMRK postūmiu, nes jis turi ką pasiūlyti ir tikrai neištirpsta nei tarp vietinių, nei tarp užsienio kolegų. Ir jau tikrai ausų nenuodija.
78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)
V. V.
VISOS VĖLĖS
Self-released
Feniksai kyla iš pelenų, senas arklys vagos negadina, nauja – tai seniai pamiršta sena. Tokie išminties perlai išsigliaudo mano galvoje stebint, kas vyksta metų pabaigoje hiphopo scenoje. Senosios mokyklos atstovai, o dabar jau gryni tėvukai, nusprendė ne miegoti patogiai ant krosnies, o aštrinti savo liežuvius, ir tai jiems, po velnių, neprastai sekasi. Dabar savo ginklus rodo Vitalijus Puzyriovas, žinomas kaip Vaiperis, pastaruoju metu daugiau prodiuseris negu kūrėjas. Persmelktas ne tiek dabartinių aktualijų, kiek dabartinių jausenų, grėsmės ir netikrumo Vaiperio mini albumas „Visos vėlės“, rodos, net nedvelkia mūsų vietine rinka. Profesionalūs ir įdomūs sprendimai, paverčiantys mano paties nemėgstamą trapą vos ne eksperimentine muzika, suteikia „Visoms vėlėms“ sunkiai apibūdinamą, ties andergraundo ir meinstrymo riba balansuojančią kokybę, kurios neapkaltinsi nors ir retesniu, bet vis dar mus pagąsdinančiu provincialumu. Paprastai tariant, Vaiperis yra originalus. Tekstus pavyko sukurti tiek pat maloniai, kiek ir skaudžiai asmeniškus, nebandant puoselėti formos, bet stengiantis ištransliuoti turinį. Iš šių aspektų gimė gal ir trumpas, gal ir smūginis, tačiau tą pat akimirką labai taiklus mini albumas, savotiškas dokumentinis dabartinių jausenų paliudijimas, supinantis tiek asmeninį Vaiperio struggle’ą, tiek ir kažką gilesnio, ką mumyse pažadino (nuo to vis tiek nepabėgsi) karas. Visos vėlės, visi demonai, visos nuojautos… Keturiose dainose sutilpo daug, ir dar smagiau, kad to negana. Laukiame tęsinių.
81/100 („Pakartot“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“)
MINISTRY OF ECHOLOGY
HORIZON
Muzikos zona / Self-released
Viena iš šiuolaikinių dub/reaggae muzikos mohikanų, ministerija, kuri duoda daugiau naudos nei Kultūros, Žemės ūkio ir Aukščiausia ministerijos kartu, nors yra atsakinga iš esmės vien už aidus, komanda, kuri jau trylika metų vis aidi, grupė „Ministry of Echology“ metų pabaigoje išleido albumą daug žadančiu pavadinimu „Horizon“, kuris, atrodo, praplės muzikinius horizontus ir parodys ne tik tai, kas grupei taip patinka. Pavyko iš dalies. „Horizon“ yra lyg ne iki galo žengtas žingsnis, kuriuo bandyta nutolti nuo šaknų, tačiau ir šiek tiek prisibijota prarasti savastį. Pirmas ketvertas albumo kūrinių išties nuteikia drąsiai: nuskambantis soulas kūrinyje „That Man“, pagreitėjęs tempas „Dialoge“, tingus repavimas „Horizone“ ar retro popsas „Čiobreliuose“. Neabejotinai nauji horizontai. Tačiau kūrinys po kūrinio grupė grįžta į senąsias vėžes ir čia jau lieka jums rinktis, ar klasikinis „Ministry of Echology“ repertuaras yra jums prie širdies, ar sukelia širdies permušimų. Kažką gali sunervinti Roko Kašėtos „rrrrrr“, o kažkam tai gali būti smagumo viršūnė, kažką gali erzinti klasikinis „mm-pa-mm-pa“, kitam tai reiškia relaksą, chillą ir net „Netflixo“ nereikia. Man daug labiau patiko grupės paflirtavimai su nauju skambesiu, bėgimai nuo klasikos ir komforto zonos, drąsūs, nors gal kam ir akli, šūviai nežinomomis kryptimis. Dabar horizontai nenutolsta pernelyg toli, nors baimė juos prarasti yra absoliučiai nepagrįsta. Nauji skambesiai yra maloniai nauji, jie nerėžia ausies ir parodo, kad nebūtina laikytis įsikabinus tokių patikimų senųjų aidų. Nauji skamba ne ką blogiau. Tiesą sakant, nauji skamba labai fainai, taigi tas horizontas nėra jau toks ir baisus.
73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)
SINUO
EMERGENCY EXIT
Self-released
Tarpdisciplininio menininko ir įvairiapusių veiklų, rodos, visų meninių galų meistro Arnio Aleinikovo projekto „Sinuo“ EP – tai konceptuali elektronika, kurios nevaržo žanrų taisyklės ir kuri, nors ir turėdama elitizmo apraiškų, vis dėltomaloniai glosto ausis. Todėl ir bėgti nuo jos nė kiek nesinori, nebent naudoti kaip eskapistinį exitą, kuris leis pasijusti lyg šiuolaikinio meno parodos pristatyme su taure vyno. Net nereikia kelti subinės nuo sofos. Švarus, tikslus ir skoningas – toks man pasirodė šis intelektualios elektronikos mini albumas, kuriame kūrėjo protas valdo jo aistras, kuriame įvaizdis yra puikiai suderintas su turiniu ir kuriame nieko nėra netyčia ar nereikalingo. Gal klystu, bet man „Emergency Exit“ pasirodė fantastiškai apgalvotas darbas, kuris lyg ir neturi kažkokių itin įsirėžiančių bangerių, bet kurį tu vis noromis ir tik noromis pasileidi iš naujo, lyg šešiuose kūriniuose būtų paslėpta daug daugiau, negu tau prieš tai pavyko išgirsti. Ši sumani intriga neleido šio darbo pamiršti ir vis vertė prie jo grįžti, lyg tai būtų koks kompiuterinis žaidimas, kuriame būtinai reikia surinkti visus artefaktus. Nuo to tik smagiau, o ir pats tampi atlaidesnis, kad ir labai varginančioms Slavojaus Žižeko citatoms. „Emergency Exit“ neabejotinai intriguoja: ką Sinuo pasiūlys ateityje, kokios jo paties preferencijos, ar tai tik smagūs vienkartiniai eksperimentai, ar sudėtingesnės delionės dalis. Atsakyti dar sunku, juk tai tik vienas EP, tačiau ir to užtenka paragauti ir paskui išsyk pasiruošti kitam suklusimui, leidžiančiam sakyti, kad taip, mes turime naują žaidėją ir jo ginklai kaip niekad pagaląsti. Paprastai nuo jo pabėgti nepavyks.
83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“)
){kind=link}