Rašė Daiva Juonytė
Visai neseniai pasirodžiusi istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos knyga „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ – bene pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide. Nuo tyrimo pradžios iki pasirodžiusios knygos užtrukę apie penkerius metus autoriai sako norėję imtis temos, kuri atrodo akivaizdi, bet dažnai nutylima, nesureikšminama arba nuleidžiama juokais. Apie tai, kaip vyko tyrimo procesas, kokios įžvalgos aplankė jo metu, ko ir kodėl nuspręsta neminėti knygoje ir kodėl seksualumas kelia tiek daug diskusijų, kalbamės su V. Klumbiu (V. K.) ir T. Vaiseta (T. V.).
– Viena kolegė, pamačiusi mano skaitomą knygą „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“, juokais tarstelėjo visiems gerai žinomą frazę: „Juk sekso sovietiniais laikais nebuvo.“ Knygos anotacijoje užsimenama, kad jūs įžengėte į teritoriją, kurioje lyg ir neturėjote jo rasti. Kas paskatino tai daryti ir kokie buvo pirmieji impulsai?
T. V.: Rašydami knygą su Valdemaru susitarėme, kad posakio „Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo“ net neminėsime. Tai kvailas, kliše tapęs posakis, kurio populiarumą turbūt būtų galima aiškinti antropologiškai kaip sovietinio ir posovietinio pasaulio gyventojų sarkastišką atsaką į sovietinės valdžios propagandą, esą Vakarai yra moraliai sugedę, palyginti su jais, sovietiniai piliečiai atrodo tyri ir nekalti. Dauguma tuo metu gyvenusiųjų žinojo ir suprato tokio vaizdinio absurdiškumą.
Kita vertus, net suvokdami šio ir panašių posakių absurdiškumą, bent posovietinės Lietuvos visuomenė, tam tikra prasme pasidavė sovietų primestam mąstymo būdui – daugiau teikti dėmesio meilei, šeimai, lyčių santykiams, o ne seksualumui, kūnui, seksualiniam malonumui. Be sociologės Aušros Maslauskaitės, dar vieno kito sociologinio tyrimo, faktiškai daugiau nei tris nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nesiėmėme nuosekliau ir išsamiau nagrinėti sovietinės seksualumo kultūros ir elgsenos klausimų. Tad tyrimu norėjome imtis temos, kuri atrodo akivaizdi, bet nutylima arba nureikšminama, nuleidžiama juokais. Dabar, jau knygai pasirodžius, galima matyti, kaip tuo metu gyvenę žmonės užtikrintai kalba, esą „kiek ten visko buvo“, bet jei reikia kalbėti konkrečiau, neretai prasideda muistymasis, klišių kartojimas, kažkokių labai pabirų, netikslių fragmentų pasakojimas. Žmonės prisimena, bet dažnai jiems sunku sukurti nuoseklesnį pasakojimą, kai jis neegzistuoja viešumoje.
– Vis dėlto seksualumo kultūra Lietuvoje egzistavo – gal net netikėtai įvairesnė ir dinamiškesnė, nei buvo galima įsivaizduoti. Kas jums patiems – renkant medžiagą, ją analizuojant – buvo netikėčiausia?
T. V.: Kad ir kokia prislopinta ar suvaržyta seksualumo kultūra buvo, tikrai ji buvo įvairesnė ir dinamiškesnė, nei siūlo iki šiol vyraujantys vaizdiniai. Reikia pripažinti, kad, mėginant apibendrinti to meto seksualumo kultūrą, labai svarbus tapo palengva atėjęs supratimas (gal truputį ir siaubas), kiek plačiai tuo metu buvo išsikerojęs seksualinis smurtas ir įvairių formų prievarta. Šia prasme didžiausias atradimas man buvo vienos moters išleista knygelė – lyg dienoraštis, lyg atsiminimai – kurioje aprašė, kaip ji nuolat patirdavo vyro smurtą. Pavyzdžiui, 1959 m. įraše ji pasakojo, kaip apsivilko naują brangios vilnonės medžiagos suknelę. Kai priėjo prie vyro atsisveikinti, šis, kaip rašo moteris, „netaręs nė žodžio, paėmė abiem rankom ir perplėšė suknelę nuo viršaus iki apačios“. Ta knygelė kaip šaltinis pasirodė labai keista, sunkiai įterpiama į kokio nors žanro rėmus, todėl jos tiesiogiai net necitavome. Mano galvoje ji liko kaip labai svarbi išnaša ir orientyras.
V. K.: Mane dar nustebino, kad, nepaisant santvarkų skirtumų, vis dėlto matyti seksualumo kultūros kaitos Lietuvoje ir kapitalistinėse Europos šalyse paralelių. Aišku, reikėtų nuodugnių tyrimų, tačiau apskritai elgsenos ir net viešoji erdvė keitėsi panašiai. Žinoma, procesai Lietuvoje vėlavo ir buvo gerokai labiau prislopinti, tačiau, pavyzdžiui, erotizuotų vaizdų Lietuvos spaudoje vis daugėjo 1965–1968 m. – kaip tik tuo metu vyko vadinamoji seksualinė revoliucija Vakaruose.
Tomas Vaiseta. Roberto Daškevičiaus nuotr.
– Knygoje siūlote istorinį sovietų Lietuvos seksualumo kultūros tyrimą, kurio pagrindą sudaro istoriniai šaltiniai: archyviniai dokumentai, teisės, kiti publikuoti šaltiniai, spauda, dienoraščiai ir jūsų imti interviu. Papasakokite šiek tiek plačiau apie patį tyrimo procesą, jo trukmę ir tokios metodologijos pasirinkimo motyvus.
V. K.: Kadangi tai pirmas išsamesnis istorinis seksualumo kultūros tyrimas Lietuvoje, teko rinktis tuos šaltinius, kurie lengviau prieinami ir paprasčiau apdorojami, leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie seksualinę kultūrą. Ateityje reikėtų siauresnių tyrimų, kurie leistų labiau įsigilinti, galbūt ir paneigtų kai kuriuos mūsų teiginius ir išvadas. Norisi tikėti, kad ši knyga prisidės ir prie atviresnio žmonių kalbėjimo apie sovietmečio seksualumą, o tai vėlgi leistų nuodugniau jį tyrinėti.
T.V.: Nuo tyrimo pradžios iki pasirodžiusios knygos užtrukome apie penkerius metus. Orientavomės į viešąją seksualumo kultūrą, nes, visų pirma, mums rūpėjo atsakyti į klausimą, ar sovietų Lietuvoje galėjo pasikeisti seksualinės normos taip ryškiai, kad tą pokytį galėtume pavadinti seksualine revoliucija. Tam – laikėmės tokios prielaidos – reikalingi ne tik dideli pokyčiai, bet ir jų vieša kultūrinė raiška ir refleksija. Daug dėmesio skyrėme sovietinei spaudai (skaitėme populiarius žurnalus, pavyzdžiui, „Tarybinę moterį“, „Švyturį“, „Jaunimo gretas“, „Nemuną“, „Mokslą ir gyvenimą“ ir pan.), vizualiajai kultūrai (fotografijai, kinui, dailei), propagandinei ir didaktinei literatūrai, grožinei literatūrai (pastarosios analizę iš galutinio knygos varianto išėmėme). Mėgindami bent kiek pažinti privatų gyvenimą pasirinkome interviu su tuo metu gyvenusiais žmonėmis, nors dabar manau, kad atskiro tyrimo dar laukia nuodugnesni archyvų pakapstymai.
– Ne paslaptis, kad dažnai tėvams, seneliams – kalbu iš tūkstantmečio kartos vaiko perspektyvos – klausimai, susiję su seksualumu, asmeninio gyvenimo detalėmis keldavo (ir tebekelia) nepatogumą, nejaukumą, kartais net gėdą. Rengdami knygą ėmėte 28 interviu su ne vėliau kaip 1965 m. gimusiais vyrais ir moterimis. Kokių įžvalgų pastebėjote?
T. V.: Nelengva apie tai kalbėti nei jūsų minėtiems tėvams ir seneliams, nei jų vaikams, kurie juos klausinėja (kalbu apie mus su Valdemaru, maždaug devintojo dešimtmečio kartą). Ypač ryšku tai, kad labai sunku apie tai kalbėti daliai vyrų. Pamenu vieną jau labai garbaus amžiaus pašnekovą, kuris lengvai prisimindavo net visokias istorines smulkmenas, bet, paklaustas apie žmoną ar dukrą, negalėdavo prisiminti nei vedybų datos, nei vaiko gimimo metų, ir vis kartodavo, kad reikia paklausti žmonos. Kita dalis vyrų sutikdavo kalbėti apie seksualumo kultūrą sovietmečiu apskritai, bet aiškiai nubrėždavo ribą, kad jų asmeninio gyvenimo negalima aptarti. Mūsų kultūroje vyrai ilgai nesiugdė gebėjimo reflektuoti ir apmąstyti savo asmeninio, intymaus gyvenimo.
Valdemaras Klumbys. Dainiaus Labeckio nuotr.
Nemažai dalykų interviu metu būdavo pasakoma su ašaromis akyse. Priešais sėdintis žmogus kartais atveria ne tik konkrečias intymaus gyvenimo situacijas (pavyzdžiui, apie pasidarytą abortą), bet kartais galbūt ir pats pirmą kartą pamato savo nugyventą gyvenimą iš laiko perspektyvos kaip visumą. Ši akistata su savo gyvenimu ne visada lengva. Kai kurios pašnekovės taip ir sakydavo: lyg išpažintį atlikau. Moterų pasakojimuose ne kartą pastebėjau tarsi pasakojimo foną atsirandantį vienatvės jausmą – net tais atvejais, kai jos daug metų gyveno ištekėjusios su vyrais.
V. K.: Apibendrinimus vien iš interviu daryti labai sudėtinga, nes žmonės labai įvairūs, nevienalytės buvo ir sovietmečio patirtys. Tomas paminėjo bendrąsias, interviu vyravusias tendencijas, bet, pavyzdžiui, būta ir vyrų, atvirai ir, sakyčiau, skausmingai analizavusių savas seksualumo patirtis. Iš tokių pokalbių ryškėjo, kad ir vyrai nebuvo itin laimingi tame lyg ir patriarchaliniame sovietiniame pasaulyje. Interviu labai susiję su atsitiktinumu – kalbantis su laisvesnį gyvenimą (nebūtinai seksualine prasme) gyvenusiais žmonėmis vėrėsi visai kitoks paveikslas nei pokalbiuose su kitais. Buvo matyti gana ryškus skirtumas kalbantis su skirtingų kartų atstovais. Daugiau interviu, manau, atvertų dar didesnę įvairovę.
– Viena nedaugelio sričių, kur dar iš dalies buvo galima, priimtina rodyti nuogą kūną, – vizualusis menas, jo pavyzdžių skaitytojas gali rasti ir knygoje. Kaip manote, kodėl menas tarsi savaime pateisino nuogo kūno vaizdavimą?
V. K.: Na, Stalino valdymo laikais nuogo kūno mene beveik nebūta – viską reikėjo pridengti drabužėliais. Sunku rasti ir bent kiek erotizuotų, provokuojančių pozų. „Neringos“ kavinėje, atidarytoje 1959 m., kuriamas reljefas su gana stilizuotomis nuogų moterų figūromis sukėlė pareigūno pasipiktinimą, reikalavimus jas aprengti, kuklias nuogybes vos pavyko apginti. Tačiau 7-ajame dešimtmetyje spaudoje pamažu plito meninės fotografijos aktai, nuogų kūnų vaizdavimas skulptūroje ir tapyboje. Tiesa, jie sukeldavo dalies skaitytojų pasipiktinimą, tuomet pasirodydavo visuomenę auklėjantys menininkų straipsniai, kurie gindavo tokius kūrinius kaip meną. Jie siūlė žiūrėti į juos tik per estetinę prizmę: bent jau viešai teigta, kad seksualizuotas žvilgsnis į nuogą kūną mene yra neteisingas, o teisingas – tik estetizuotas, suprask – aseksualus. Toks estetizavimas iš dalies turėjo pašalinti seksualinį nuogo kūno krūvį meno kūrinyje. Turbūt iš dalies tai buvo atsikalbinėjimai, kad visokie valdininkai ir pernelyg drovūs piliečiai nesikabinėtų. Kita vertus, erotika buvo siejama su vadinamaisiais supuvusiais Vakarais, o naujas socialistinis žmogus turėjo būti moraliai tyras, todėl siekta ugdyti savitą – estetizuojantį – požiūrį į nuogumą. Viename straipsnyje net į striptizą siūlyta žvelgti per estetinę prizmę. Žinoma, tai buvo nerealūs užmojai, plečiantis ribotai meno ir menininkų autonomijai, nuo 8-ojo dešimtmečio į meną atėjus naujai maištingai kartai, nuogo kūno, menkai pridengto ar visai atviro seksualumo meno kūriniuose gerokai padaugėjo.
– Dar vienas klausimas, ir šiandien keliantis aistrų visuomenėje, – homoseksualumas, tos pačios lyties asmenų santuokos, lytinė tapatybė. Kaip mūsų istorinė praeitis veikia šių dienų požiūrį?
T. V.: Kai Vakaruose 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais prasidėjo tai, kas netiksliai vadinama seksualine revoliucija, tarp į gatves išėjusių, įvairius judėjimus suformavusių žmonių buvo ir tokių, kurie ėmė vis garsiau kalbėti apie homoseksualius žmones, jų teisę būti savimi. Panašių grupių ir judėjimų apraiškų kai kuriose šalyse būta ir anksčiau, bet tuomet tai ėmė veikti kaip tikras ledlaužis. Vakarų visuomenių požiūris į homoseksualus keitėsi lėtai, dažnai per lėtai, ir dabar anaiptol ne viskas gerai, tačiau homoseksualumo klausimas bent jau tapo viešos politinės dienotvarkės dalimi. Jei ją kas nors ir norėdavo ignoruoti ar vėl suvaržyti, sulaukdavo priešinimosi. Seksualinės tapatybės pradėtos permąstyti iš pamatų. Feminizmo ir seksualumo studijose kūrėsi atskiros tyrimų kryptys, mokyklos, teorinės koncepcijos. Formavosi naujas žodynas, padėjęs ne tik išjudinti heteronormatyvines mąstymo struktūras, bet ir, sakyčiau, iš naujo įvardyti visuomenės tarpusavio santykius.
Nieko panašaus Sovietų Sąjungoje nevyko ir negalėjo vykti. Šia prasme sovietinė visuomenė priminė akvariume plaukiojančias žuveles, kurios be garso žiopčiodamos kuičiasi tarp jūros žolių. Ne kalėjimai ir Baudžiamojo kodekso straipsniai, o viešoji tyla yra svarbiausia autoritarizmo priemonė. SSRS buvo atsilikusi net nuo kitų socialistinio bloko šalių, kur, pavyzdžiui, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rytų Vokietijoje anksčiau ar vėliau homoseksualių vyrų santykiai buvo dekriminalizuoti. Rusų seksologas Igoris Konas Rytų Vokietijoje buvo paklaustas, kodėl Sovietų Sąjunga taip atsilieka. Grįžęs jis į profesinį žurnalą parašė straipsnį, kuriame iškėlė homoseksualių vyrų santykių dekriminalizacijos idėją, tačiau straipsnio publikuoti neleista. Taigi Sovietų Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, apie tai neleista kalbėti maždaug 20 metų ilgiau nei Vakaruose. Manau, nemažai daliai visuomenės tai taip pat tiko. Norint, kad pasikeistų požiūris į tos pačios lyties santykius, neužtenka priimti naujų įstatymų. Kartais jie veikia kaip pokyčių variklis, bet to retai pakanka – turi keistis ir viešasis diskursas, ir kultūra, o tai Lietuvoje iki šiol vyksta lėčiau nei teisės aktų priėmimas (nors ir jų, kaip žinome, trūksta). Todėl „Baltic Pride“, „Kaunas Pride“ ir panašūs didelio viešumo sulaukiantys renginiai turi labai didelę reikšmę. Ir, žiūrint į nuspėjamą ateitį, deja, dar privalės kurį laiką tą vaidmenį atlikti.
– Kokią seksualumo kultūrą Lietuvoje matote šiandien?
T. V.: Istorikams sunku atsakyti į klausimus apie šiandieną, nes mes linkstame dabartį kuo labiau susieti su praeitimi. Žiūrint į Lietuvos viešąją erdvę, atrodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais seksualumo kultūra tapo labai įvairi, labai kitoniška skirtingose socialinėse ir kultūrinėse grupėse, o kartu lyg ir nusistovėjo, aprimo, viešos diskusijos dar gali sukelti infantilių, nesaugumą išduodančių reakcijų, kultūrinių konfliktų, bet esama ir daugiau ramybės, palyginti su dešimtojo dešimtmečio sprogimu, kai viešumą užplūdo stipriai seksualizuoti vaizdai, sparčiai kūrėsi seksualumo kultūros vietos (striptizo klubai ir pan.), daugiausia dėl ekonominių priežasčių greitai keitėsi seksualinis elgesys (pavyzdžiui, daugėjo nesantuokinių vaikų). Aišku, homofobija ir panašūs reiškiniai liudija, kad dalis visuomenės tebelinkusi į prietarus ir baimes, sunkiai priima modernizacijos sukeltus pokyčius.
Kita vertus, kaip visais laikais, viešuma toli gražu ne viską pasako apie likusią seksualumo kultūrą. Sovietmečiu seksualumo kultūra nemaža dalimi egzistavo privačiame gyvenime, kur į sąsiuvinius buvo klijuojamos iškarpos su apsinuoginusiomis moterimis, renkami erotiniai žurnalai iš užsienio, dalijamasi pornografinėmis kortomis ar renkamasi kartu žiūrėti erotinių filmų per vaizdo grotuvus. Dabar dėl interneto seksualumo kultūra tapo daug globalesnė ir, nepaisant svingerių klubų, seksualiniams malonumams skirtų viešbučių ir pan., gali būti, kad ji tapo dar privatesnė, nes sunku apibendrintai ir neįsigilinus pasakyti, kas vyksta visokiose only fans erdvėse, pornografiniuose puslapiuose, tamsiajame internete. Savo pėdsakų mes, žinoma, paliekame kiekvienu kompiuterio pelės spustelėjimu ar piršto bakstelėjimu į ekraną, kartais pornografiniai puslapiai net skelbia, tarkime, paieškų statistiką, bet susidaryti tikrojo vaizdo, manau, neįmanoma. Akivaizdu, kad seksualinio malonumo ieškojimo ir pasitenkinimo būdų prasme mus vis labiau sieja ne vienos valstybės erdvė, bet po visą pasaulį pasklidusios ir tik virtualiajame pasaulyje susijungusios konkrečių ir specifinių polinkių ir pomėgių grupės.
V.K.: Nebent pridurčiau, kad gal jau nebegalima kalbėti apie vieną seksualumo kultūrą Lietuvos visuomenėje – reikėtų kalbėti apie įvairias seksualumo kultūras, kurios gana autonomiškos ir gali labai stipriai skirtis, nors egzistuoja šalia.
– Kodėl seksualumas – ir tuomet, ir dabar – kelia tiek daug diskusijų?
V.K.: Nesakyčiau, kad tuomet seksualumas kėlė labai daug diskusijų – jos viešumoje buvo ribojamos, o ir nemažai daliai žmonių atviriau ir plačiau (ne vien anekdotais ir užuominomis) kalbėti šia tema atrodė nepriimtina, nepadoru. Nepaisant skirtingų santvarkų, XX a. antrojoje pusėje visoje Europoje vyko radikali visuomenės kaita, o viena jos apraiškų buvo ryškūs pokyčiai seksualumo srityje. Kapitalistinėse šalyse seksualumas iš grynai privačios erdvės įsiveržė į viešąją, įvyko seksualumo politizacija. Prisimenant beveik porą tūkstantmečių trukusį ganėtinai neigiamo krikščionybės požiūrio į seksualumą poveikį Europos visuomenei, tokie pokyčiai buvo revoliuciniai – jie neigė vieną pamatinių krikščionybėje seksualumo sąsają su nuodėme. Vadinasi, vykstanti viešosios kultūros seksualizacija ir seksualumo kaita keičia ilgalaikius, fundamentalius vakarietiškos kultūros pamatus. Nieko keisto, kad tai suvokiama labai aštriai, neretai – ir skausmingai, todėl seksualumas kėlė, kelia ir, beveik neabejoju, kels diskusijų dar ilgą laiką – gelminė kultūrinė tradicija taip greitai nesikeičia, kaip atrodo žvelgiant į pokyčius viešojoje erdvėje.
