Kalbino Tomas Ivanauskas
Julija Dailidėnaitė-Palmeirao – menotyrininkė, nepriklausoma meno kritikė, investavimo į meną konsultantė ir parodų kuratorė. Su Julija kalbėjomės Paryžiuje, kur ji gyvena jau antrus metus. Jos ir tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus organizuojamas tarptautinis konkursas Baltijos šalių menininkams „Jaunojo tapytojo prizas“ šiais metais bus rengiamas jau penkioliktą kartą. Per šį laiką projektas tapo vienu svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse, svarbia jaunųjų menininkų platforma.
– Šiais metais „Jaunojo tapytojo prizui“ sukanka penkiolika metų. Ar atsimeni pačią pradžią? Primink, kaip gimė ši idėja.
– Po menotyros studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžau į gimtąjį Panevėžį. Ten gimė du mano vaikai, bet gavusi pasiūlymą dirbti sostinėje grįžau į Vilnių. 2008 m. pradėjau dirbti Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS). Projektą „Jaunojo tapytojo prizas“ sukūrėme kartu su tapytoju V. Marcinkevičiumi 2009 m. Tuomet dirbau LDS Informacinio skyriaus asistente, o Vilmantas jau buvo žinomas tapytojas, LDS Tapybos sekcijos pirmininkas. Vieną dieną Vilmantas pasibeldė į mano kabineto duris ir pasiūlė surengti konkursą jauniems tapytojams. Iš karto sutikau, nors nelabai tikėjau, kad tai padaryti bus lengva. Buvau dar labai jauna ir mačiau, kaip sunku mano vienmečiams menininkams. Apie konkursų rengimą neišmanėme nė vienas, tik labai norėjome padėti jauniems menininkams būti pamatytiems ir išgirstiems. Abu puikiai suvokėme sistemines Dailės akademijos ir įsisenėjusias meno bendruomenės problemas, kurios tiesiogiai trukdė jauniems kūrėjams reprezentuoti savo kūrybą toliau nei Dailės akademijos peržiūrų auditorijos. Tuo metu jauniems menininkams buvo nepaprastai sunku įsibrauti į itin uždarą Lietuvos meno pasaulį. Dalyvauti grupinėje parodoje jau buvo didelis pasiekimas, ką jau kalbėti apie personalines parodas. Akademijoje vizualaus meno studentams nebuvo paskaitų apie savęs pristatymą, meno vadybą, meno galerijos nelaukė jaunų menininkų išskėstomis rankomis, paramos fondai nebuvo dosnūs pradedantiems kūrėjams, o mūsų regione nebuvo jokio konkurso meno kūrėjams apskritai. Buvo visiškai tuščias laukas, kuriame pradėjome kurti mūsų projektą.
Kadangi Vilmantas buvo tapytojas, nusprendėme apsiriboti tik tapybos sritimi. Beje, ir mano abu tėvai yra tapytojai. Užaugau tarp kūrybinių ginčų, procesų, plenerų ir, kaip mėgstu pajuokauti, mano venomis teka aliejiniai dažai. Taigi, man Vilmanto idėja pasirodė be galo artima. Pradėjau ieškoti pasaulyje vykstančių panašių projektų ir pagal tai lipdėme modelį, kuris galėtų tikti Lietuvai. Mums reikėjo prizinio fondo. 2009-ųjų Lietuvoje, mecenatystės tradicijos neturinčioje šalyje, tai buvo iššūkis. Jautėmės turintys atiduoti rėmėjams kažką mainais už paramą. Sutarėme, kad konkurso mecenatai už paramą gaus konkurso laimėtojų kūrinį. Vėliau, renginiui įsibėgėjus, nutarėme, kad turime kaupti „Jaunojo tapytojo prizo“ kolekciją, ir projekto mecenatai grąžino visus ankstesnių metų laimėtojų kūrinius, kuriuos vėliau padovanojome (ir kasmet tebedovanojame) Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, taip papildydami nacionalinės kolekcijos tapybos rinkinį.
Normalu, kad po tiek metų atsiranda jausmas, kad norisi kažkokių pokyčių, naujovių, bet kai permąstau šį projektą iš naujo, nematau prasmės jame kažką keisti.
– Kaip surinkote prizinį fondą?
– Mūsų pirmasis prizinis fondas buvo 10 tūkst. litų. Juos mums suteikė Nicolas Ortizas ir Mindaugas Raila. Jie tiesiog patikėjo idėja ir iki šiol remia šį projektą. Tiesą pasakius, šiuos du žmones pavadinčiau „Jaunojo tapytojo prizo“ bendraįkūrėjais, nes visada tariamės ir diskutuojame apie tai, kaip dar galime patobulinti šį konkursą.
Prisiminkime, kad 2008–2009 m. buvo ekonomikos krizės metai, kurie nieko gero nežadėjo. Krizės akivaizdoje rengti tokį projektą jauniems menininkams daug kam atrodė utopija. Vyresni menininkai mūsų klausė, kodėl mes tiems piemenims rengiame tokį projektą? Spaudė keisti konkurso koncepciją ir dalyti prizus vidurinės ir vyresnės kartos menininkams. Džiaugiamės tą spaudimą atlaikę. 2009 m., turėdami tik prizinį fondą, sugebėjome surengti pirmąją parodą „Pamėnkalnio“ galerijoje. Paroda surengta nedidelė, bet joje buvo labai gerų menininkų darbų – dalyvavo Andrius Zakarauskas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Linas Jusionis, Adomas Danusevičius ir kt. Parodos metu prie mūsų priėjo Johannesas ir Dali Van Rooijai ir sako: „Mums patiko tai, ką pamatėme, mes taip pat norime prisidėti.“ Metai iš metų prie mūsų prisijungdavo įvairių rėmėjų. Esame laimingi, kad iki šiol mus remia „Lewben Art Foundation“, „Bajorunas / Sarnoff Foundation“. Pernai prie projekto prisijungė „Luminor“ privačios bankininkystės skyrius ir įsteigė specialų prizą. Labai svarbu, kad vis daugiau žmonių mato prasmę padėti jauniems menininkams ir nori dalytis gerumu.
– Kaip projektą priėmė tuometis meno laukas?
– „Jaunojo tapytojo prizas“ per visus keturiolika metų yra sulaukęs nemažai kritikos. Pačioje konkurso pradžioje atlaikėme itin didelį spaudimą dėl jauno kūrėjų amžiaus, vėliau bandymų jį sumenkinti, lyginant su „Eurovizija“. Buvome siejami su institucijomis ir su rezultatų šališkumu. Tačiau atsilaikėme ir tam, kad nebūtų abejojama konkurso finalininkų atranka, kasmet kviečiame į vertinimo komisiją įvairių sričių meno profesionalų iš viso pasaulio. Per keturiolika metų, kai rengiamas šis konkursas, Lietuvą aplankė jau apie 100 meno profesionalų. Daugelis jų į Lietuvą atvyko ir susipažino su mūsų regiono menininkų kūryba pirmą kartą. Lietuvoje apsilankė žymus JAV menotyrininkas, pasaulinio tapybos almanacho Vitamin P sudarytojas Barry Schwabsky, vieno svarbiausių meno informacijos portalų pasaulyje Artforum redaktorė Kate Sutton ir dar nemažai kitų pasaulio meno žvaigždžių.
Apie savo dalyvavimą jubiliejinio, penkioliktojo, „Jaunojo tapytojo prizo“ komisijoje jau patvirtino Paryžiaus Pompidou meno centro prezidentas Laurent’as Le Bonas. Jis taip pat į Lietuvą atvyks pirmąsyk. Jaučiuosi laiminga, kad net ir negyvendama Lietuvoje nors mažyte dalimi prisidedu prie to, kad mano gimtoji šalis būtų plačiau matoma ir labiau vertinama.
– Kaip projektą priėmė menininkai?
– Jau pirmaisiais metais supratome, kad konkurse per mažai konkurencijos. Prasidėjo kalbos, kad laimėtojai yra iš anksto aiškūs ir pan., todėl stengėmės, kad projektas kasmet vyktų skirtingose erdvėse. Nes, kai keletą metų iš eilės paroda buvo eksponuojama „Titanike“, studentai pradėjo kalbėti, kad čia akadė organizuoja, konkursas korumpuotas, tas ar tas dėstytojas manęs nemyli ir pan. Todėl jau trečiaisiais metais surengėme tarptautinį konkursą. Tai labai padėjo, nes menininkai norėjo pasilyginti su latviais ir estais, pamatyti savo kūrinius Baltijos šalių bendraamžių kontekste.
– Kada atsirado rezidencija nugalėtojui?
– Apie rezidenciją svajojome nuo pat pirmų metų. Dar tik steigdami „Jaunojo tapytojo prizą“ norėjome, kad laimėjimas būtų kompleksinis, kad tai nebūtų tik finansinė premija, nes pinigai dažniausiai yra pravalgomi. Siekėme, kad menininkai tikslingai panaudotų prizą, juk mūsų tikslas buvo padėti kūrėjui profesiniame kelyje. Ko negali padaryti jaunas menininkas? Negali ateiti į galeriją ir pasakyti, kad nori joje surengti savo parodą. Todėl iš karto susitarėme su „Pamėnkalnio“ galerija, kad joje vyktų nugalėtojų personalinės parodos. Rezidencija atsirado jau antraisiais metais. Iki šiol manau, kad tai yra itin svarbi šio prizo dalis. Bet kuriam žmogui, ypač menininkui, kažkur iškeliauti, susipažinti su kolegomis iš kitų šalių, kurti, pristatyti save yra ypatinga patirtis, kuri gali netikėtai suteikti esminių karjeros pokyčių.
– Nors konkursas yra tarptautinis, pagrindinė paroda vyksta tik Lietuvoje? Kodėl?
– Atvirai – todėl, kad trūksta rankų. Visi mes turime savo darbus, o šis projektas yra tik hobis. Beje, hobis, teikiantis itin daug pasitenkinimo, tačiau atimantis labai daug laiko ir jėgų. Idėjų ir derybų su įvairiomis Baltijos regiono institucijomis, kad paroda keliautų per Baltijos šalis, buvo, tačiau kol kas tai neįvyko. Kita vertus, matau prasmę, kad renginys lieka Lietuvoje, kad jis pritraukia įdomių žmonių ir meno mėgėjų į Vilnių.
– Ar jubiliejiniais, penkioliktaisiais, metais kažkas keisis?
– Gal niekas labai nesikeis. Normalu, kad po tiek metų atsiranda jausmas, kad norisi kažkokių pokyčių, naujovių, bet kai permąstau šį projektą iš naujo, nematau prasmės jame kažką keisti. Tai ne kuratorinė paroda. Yra toks konkursinis modelis ir man labai patinka jo paprastumas, nepretenzingumas. Pati struktūra kokia buvo, tokia ir išliks. Šiais metais norėčiau surengti daugiau susijusių parodų, padėsiančių atsiskleisti platesniam jaunų kūrėjų meno laukui.
– Ar stebite laimėtojų karjerą? Kaip jiems sekasi, kur jų kūriniai keliauja?
– Nori nenori už juos sergi. Stebi, kaip jie tobulėja, kur link krypsta jų karjera. Nuo pat šio projekto pradžios tikslas buvo įtraukti ir kitų sričių jaunuosius kūrėjus, ne tik tapančius menininkus. Pvz., jaunus menotyrininkus, kad jie rašytų tekstus katalogui. Jauni dizaineriai kūrė katalogų dizainą. Kasmet rengdavome mini koncertus, į kuriuos kviesdavome jaunų muzikantų. Visa tai tam, kad būtų jauno vėjo gūsis ir kad kuo daugiau jaunų žmonių būtų pamatyti ir išgirsti. Kai kas pavyko, kai kas ne, bet į kiekvieną projektą buvo įdėta labai daug širdies. Nors kartais suabejoju, ar tokio projekto reikia? Palyginti su 2009 m., šiandien viskas labai pasikeitę. Nuo pat pradžių „Jaunojo tapytojo prizas“ turėjo būti kaip pagalbinė platforma menininkui, o dabar visko yra tiek daug, kūrėjai gali pretenduoti į konkursus visame pasaulyje. Taigi, abejonių kyla, bet kai projektas įgyvendinamas, kai matai laimingus menininkus, kurie ateina ir dėkoja, tada suvoki, kad dar yra jaunų žmonių, kuriems reikia tokio gana paprasto konkurso modelio, be didelių koncepcijų. Tokio paprasto projekto, kuris jiems atveria naujų kelių.
– Ar kaip menotyrininkė matai, kaip per tuos penkiolika metų keitėsi dalyvių tapyba, temos, formos?
– Labiausiai matyti, kaip keičiasi meno akademijų programos ir jų įtakos jauniems menininkams. Jaunimas dabar turi visas prieigas prie interneto, keliauja ir mato daugiau, nei mačiau aš, kai 2000 m. buvau studentė. Tai daro žymią įtaką kūrybai. Pirmaisiais konkurso metais labai matydavosi dėstytojų įtaka. Galėjome lengvai įvardyti, koks dėstytojas daro įtaką studentui. Tai buvo pastebima ne tik lietuvių, bet ir estų, latvių darbuose. Jautėsi, kad jauni menininkai nelabai ieško ar randa savo paties išraiškos būdų, o perima dėstytojų tapymo manieras. Šiandien viskas susiniveliavę. Panašaus lygio jaunų kūrėjų parodų galime pamatyti bet kuriame pasaulio krašte. Labai panašios temos, manieros, stilistika.
Dabar gyvenu Paryžiuje ir bendradarbiauju su meno kolekcininkų asociacija „Cultur Foundry“, kurie mane kviečia kartu vizituoti jaunų menininkų studijas, parodas. Tad domėjimasis jaunų kūrėjų darbais niekur nedingo. Plėsdama kontekstus, matau, kad tendencijos visur panašios. Anksčiau galėjome priskirti mūsų kūrėjų darbus lietuviškai, latviškai ar estiškai tradicijai ir jas atpažinti. Šiuo metu to beveik nebeįmanoma padaryti, nes jie nebeturi savo tapybinės tapatybės. Jie jau pasaulio piliečiai ir labai skiriasi nuo pirmųjų dalyvių. Jie jau skaito sutartis prieš pasirašydami, nes pačioje pradžioje, būdavo, ką duodi, tą pasirašo. „Jaunojo tapytojo prizo“ tikslas buvo tapti, kažkuria prasme, ir mokomąja priemone, kad menininkai išmoktų pristatyti save, kad svarbu turėti sutartis, savo aiškią nuomonę, patiems išsirinkti iš savo kūrinių vieną, kurį jie norėtų teikti konkursui. Nes ne mes atrenkame, o patys menininkai nusprendžia, kuris kūrinys yra verčiausias dalyvauti konkurse. Dabar jau nieko nebereikia mokyti.
– Papasakok, ką veiki Paryžiuje?
– Čia esu labai laiminga. Čia yra mano namai, nes su manimi yra mano mylimi žmonės. Paryžius yra absoliučiai nuostabi vieta kuriančiam žmogui. Džiaugiuosi, kad mano vaikai bręsta šiame mieste. Kad jie neišlenda iš muziejų, galerijų, jiems čia labai patinka. Miesto estetika ir dvasia įkvepia. Paryžiuje tu jauti džiaugsmą.
– Kaip sekasi čia dirbti?
– Galiu pasidžiaugti, kad kovo 9 d. nuostabioje „Espace Commines“ erdvėje duris atvers pirmoji didelė mano kuruota paroda Paryžiuje „Geležinis Vilkas“, kurią organizuoju su Lietuvos ambasados Prancūzijoje pagalba ir galerija „Menų tiltas“. Ši paroda – tai dovana Vilniaus 700 metų įkūrimo proga, odė mano mylimai šaliai Lietuvai.
Paryžiuje gyvenu dar tik antrus metus. Nepaisant to, jau turiu nemažą ratą meno pasaulio žmonių, paryžiečių, kurie mane priėmė į savo draugiją. Labai smagu stebėti meno procesus. Kol kas daugiau dirbu su lietuvių menininkais, nors jau pradėjau įtraukti ir prancūzus. Džiaugiuosi turėdama galimybių lankytis išskirtinių parodų atidarymuose galerijose ir privačiuose butuose, į kuriuos kviečiamas tik tam tikras ratas žmonių. Be galo vertinu galimybę prisiliesti prie prancūziško meno gyvenimo ritmo, kuris skiriasi nuo lietuviškojo. Į Prancūziją atvykau manydama, kad prancūzai yra arogantiški. Tačiau aš to nejaučiu. Jokios arogancijos, jokio priešiškumo. Nei mano kilmei, nei tam, kad nekalbu tobulai prancūziškai. Nesusidūriau su jokiu pasipriešinimu, kaip tik su noru padėti ir įtraukti į meno procesus. Prancūzai turi aštrų humoro jausmą, mėgsta pasišpilkuoti. Galbūt todėl ir laikomi arogantiškais.
– Minėjai, kad lankaisi privačiuose Paryžiaus kolekcininkų butuose ir juose rengiamose parodose. Keista, kad Lietuvoje tai nevyksta.
– Bent jau aš su tuo nesu susidūrusi. Aistė Kisarauskaitė tokias rengdavo, bet nežinau, ar dar rengia. Ir tai vienintelis atvejis, kurį žinau. Tai labai įkvepia judėti pirmyn, nes aš, kaip kuratorė, suprantu, kad nebūtina turėti specialią parodų erdvę. Lietuvoje mes išlepę, nes galerijos yra gana erdvios, o Paryžiuje dauguma jų yra kaip kišenėlės. Tad rengti susitikimus su menininkais, kolekcininkais ir parodas privačiuose apartamentuose čia yra dažnas reiškinys.
– Tikriausiai renki savo meno kolekciją. Ar turi darbų iš „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso?
– Taip. Turiu penkių „Jaunojo tapytojo prizo“ menininkų darbų savo kolekcijoje, kuri jau gana įvairi. Dabar ir prancūzų darbų atsirado. Jei turėčiau finansinių galimybių, ko gero, tik tam ir leisčiau pinigus. Įsimyliu meno kūrinius, apie juos galvoju, bet paprastai man jų nepavyksta įsigyti dėl kainų, nes dažniausiai noriu tų, kurie yra itin brangūs. Mes su vyru nusprendėme, kad per metus galime įsigyti po vieną meno kūrinį ir taip papildyti mūsų kolekciją. Visada pagalvoju apie tai, kad meno kūrinys turėtų išliekamąją vertę ir, tarkime, mano vaikams kažkuriuo gyvenimo metu galėtų būti finansiškai naudingas. Šiaip esu emocinga. Jei mano viduje meno kūrinys kažką virpina, turiu jį imti ir mėgautis. Nors dėl per gyvenimą pamatytų kūrinių gausos daraisi mažiau jautrus ir nebesustoji šalia kiekvieno darbo. Todėl labai vertinu tas akimirkas, kai stabteliu prie mane sudominusio kūrinio ir nuoširdžiai juo mėgaujuosi.