Kalbino Giedrė Ivanova
Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys tenka atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantįjį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys ir tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart kviečiu skaityti dailininkės, grafikės, iliustruotojos Vandos Padimanskaitės atsakymus.
– Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?
– Labas. Man atrodo, kad gal net gerai. Sėkmė svarbi priklausomai nuo to, kaip – iš arti ar iš toli – pažiūrėsi į žmogaus gyvenimą. Per profesinę, asmeninę, istorinę prizmę, visos visatos gyvavimo mastu ar tik vieno žmogaus nugyvento amžiaus, paties ar artimųjų vertinimu. Pavyzdžiui, savo katės akimis žiūrėdama matau, kad man sekasi neblogai. Kasdien grįžtu namo, atnešu skanių konservų, neatsisakau pažaisti.
– Kas (tau) yra laimė?
– Laimė būti gyvai, laisvai, daryti, ką sugebu ir noriu, mylėti, nepatirti prievartos.
– Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?
– Dideliam labai nerangu – galima einant pro duris atsitrenkti į staktą ir įsitaisyti gerą guzą, o
mažas gali pasimesti ir įkristi į lifto plyšį kaip koks raktas. Rinkčiausi nekeisti dydžio ir
likti savo matmenų.
– Su kuo svajotum papietauti?
– Su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi.
– Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja.
– Viskas bus gerai.
– Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?
– Jei labai trumpam, išlipčiau viduramžiuose, ten, kur gieda grigališkuosius choralus, – paklausyti.
– Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga…
– Viskas jau sukurta. Galima nieko daugiau nekurti. Geriausias įmanomas dalykas – medžiai – sukurti, bet juos žmonės šluoja iš miestų ir miškų be jokių skrupulų. Ne dėl nesančių dalykų galvą skauda, bet dėl esančių ir neveikiančių. Sakykim, dėl to, kaip veikia paslaugos neįgaliesiems, – užrakintas tualetas ketvirtame aukšte, o raktas – pirmame, pas budėtoją. Arba – stačiausias pandusas, o jo prieigose, kad nebūtų taip paprasta patekti į patalpas ir negadintų vaizdo, pūpsantis didelis vazonas. Tai ne išimtys, deja. Grįžtu prie klausimo: man atrodo, kad visko per daug sukurta, kad per daug viskas skaitmenizuojama. Beveik kasdien įeidama į kokią automatizuotą vietą, pavyzdžiui, parduotuvę, galvoju (taip, mano mąstymas fatališkas), kad staiga viskas vieną dieną išsijungs ir žmonės nebemokės paprastai gyventi. Jei gestu neatsidarys stalčiukas ar spragtelėjimu neįsijungs čiaupas.
– Kur ir kam geriausia leisti pinigus?
– Bankas suskirsto į tokią diagramą: būstas, mokesčiai, paslaugos, maistas, dar unknown skiltis. Išsilavinimui, artimiesiems – turbūt prasmingiausia.
– Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?
– Kad yra stipresnis, galingesnis ir atsparesnis, nei pačiam atrodo, kad gali nugyventi ilgą (arba trumpą) gyvenimą ir per jį daug visko nuveikti. Kad gali pakreipti istoriją.
– Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?
– Jei mokytojai nenusibaigę, jie, ko reikia, išmoko ir visko užtenka. Svarbiausia negrūmoti ant vaikų ir neatimti noro mokytis apskritai. Man atrodo, tas slaptas raktas mokykloje yra pakantumas, visokie žmogiški reikalai. Vien gerų pažymių varžytuvės yra baisiausia.
– Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina…
– Pažiūrėti pro langą.
– Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?
– Nors yra didžiulis perteklius, aš – už kūrybą. Kuriant agresijos mažiau, galva užimta.
– Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?
– Be telefono ir kompiuterio. Gamtoje. Ir ne dieną, o ilgai. Mėnesį. Metus…
– Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?
– Hm. Hmmmm… Nuimčiau pagurklius ir pilvus, pridėčiau proto, dar (nes negaila) pridaiginčiau plaukų, aišku, ten, kur jų norisi, o šiaip… Man atrodo, kad žmonės gražūs, kokie yra.
– Geriausias visų laikų Džeimsas Bondas yra…
– Tas pirmas.
– Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje.
– Su savimi taip iškilmingai nesikalbėjau, kad sakyčiau: „Klausyk, Vanda, dabar tau patarsiu, kaip gyventi.“ Tačiau iš nepasakytų dalykų, kurių laikausi kaip kokio plauko ar siūlo, – tai, ką darau, turi traukti. Kažkada vienai kolegei atėjau pasiskųsti: „Klausyk, man taip pasidarė čia viskas neįdomu…“ O ji sako: „Sveika atvykusi į suaugusiųjų pasaulį.“ Kitas kolega pritarė: „Tau būtinai reikia, kad būtų viskas įdomu. Kad tave visada girtų.“ Taip, man būtinai reikia – net tvyrant didžiausiai rutinai – neprarasti smalsumo, susidomėjimo. Reikia atgalinio ryšio. Nenoriu gyventi kasdien gaivindama lavoną. Kita vertus, suprantu, kad tokia savybė gal yra per didelis jautrumas, kuris dažnai man pačiai trukdo, riboja.
– Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?
– Atradimų būta daug, bet nedidelių. Profesinių: kai kažką atradau medžiagoje, su kuria dirbu, idėjas galėjau pakreipti ir iš toliau pažiūrėti į jas nei anksčiau. Asmeninių: tarp žmonių su savais praradimais ir atradimais. Neseniai atsitiko toks įvykis, kai galvojau, kad mirsiu. Kadangi tai truko tik akimirką ir nemiriau, supratau, kad labai banalios ir paprastos būna paskutinės žmogaus mintys. Viena jų – siaubas, kad giminės ras nesutvarkytus namus! Kad parodoje iškabins visus negražius mano paveikslus, kurių niekam nenoriu rodyti. Supratau, kad gyventi šiame pasaulyje labai įdomu.
– Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, kokia daina tai būtų?
– Daugybę mėnesių klausausi tos pačios muzikos: Chavelos Vargas, Lhasos de Selos, Cesários Évoros, Harry’io Belafonte’ės, Veronikos Povilionienės, Nedos ir Olego Ditkovskio ir t. t.
– Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti.
– Skaniausius pasigaminu, nes gaminti maistą – mano aistra. Nors dar neprisiruošiau pagaminti tokio želės torto, kuriame daug spalvotų sluoksnių, žuvytės plaukioja. Dar – tokio japoniško deserto, kuris primena vandens lašą.
– Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų.
– Kuprinė. Galėtum mane vadinti žmogsraige, neapsiriktum. Ir akiniai.
– Kas tau sunkiausia?
– Sunkiausia – susikalbėti su žmonėmis. Kontekstai skirtingi, patirtys, tie patys žodžiai skirtingai suprantami. Dar labai sunku skubėti. Apima baisus bejėgiškumo jausmas – kaip visi ir viskas veikia tarsi pagal laikrodį, o aš viena nemoku… Tačiau čia viskas asmeniniu lygmeniu, mikropasaulyje. Yra daug sunkesnių dalykų aplink.
– Gražiausias žodis yra…
– Vieni žodžiai gražūs, nes mielus dalykus įvardija, kiti skamba įmantriai ir dėl to įsimena, treti – brangių žmonių, gyvūnų vardai. Galvoju, gal „obuolys“? Man žmogus sufleruoja, sako: „žydruma“… Spalvos visos nuostabios, beveik pritarčiau. Žodžio atskirai nuo vaizdo nesuvokiu, gal todėl, kad galvoju vaizdais. Tai ir renkuosi iš daiktavardžių.
– Kokiam realiam žmogui (o gal personažui ar personažei) trūksta paminklo ir kur?
– Nežinau. Tačiau galiu pasakyti, kuris iki šiol matytas monumentas labiausiai įsiminė. Tai kaulų koplyčia Lenkijos pietvakariuose, pastatyta XVIII a. Tos koplyčios vidus išklotas daugybe kaulų žmonių, mirusių nuo choleros, maro, bado… Tuos vaizdus mačiau tik pro langą – kai atvykau, koplyčia buvo uždaryta.
– Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?
– Nieko nekeisčiau.
– Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje.
– Daug tokių vietų: ir Dzūkijoje, iš kur esu kilusi, ir sostinėje, ir pajūryje. O kiek dar nuostabių kaimų ir miestelių, kuriuose nesu buvusi! Tačiau, jei reikėtų rinktis tik vieną vietą, kur būti, apsigyvenčiau prie jūros. Ir ne karšto klimato šalyje, o šiauriau.
– Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?
– Labai baisu būtų nemiegoti. Tapti amžinai nesustojančiu varikliu. Man patinka dienų brūkšniai su naktų tarpais, neįsivaizduoju nepertraukiamos dienos. Labai baisus šitas tavo klausimas.
– Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti…
– Arto Paasilinnos „Zuikio metai“ – pirma į galvą atėjusi knyga, kurią primygtinai visiems rekomenduoju perskaityti.
– Klaida, kurią mielai pakartotum.
– Nenorėdama kartoju visokias klaidas ir dėl to gailiuosi – dar nemoku jų paversti privalumais ir pasidžiaugti.