Seni filmai sugrįžta į ekranus

Rašė Jorė Janavičiūtė

 Vis dažniau kine siūloma pažiūrėti senų, klasikinių arba ne tokių ir senų, tačiau anksčiau sukurtų filmų. Nusprendėme pasidomėti, kokios senųjų filmų sugrįžimo į repertuarus priežastys.

 Šių metų kovą 60-metį švenčiančio kino centro „Skalvija“  direktorė Vilma Levickaitė sako, kad šis kino teatras jau seniai rodo klasikinius filmus, nes tai jų misijos dalis: „Mūsų repertuaro formavimo principas yra įvairovė – ir kino kultūra, ir kuo platesnė įvairaus kino aprėptis. Pavyzdžiui, ne tik naujas, bet ir senas, ne tik europietiškas, bet ir kitų šalių, kiek prieinamas, kinas. Toliau – stiliaus, žanrų įvairovė, įvairios kino formos – trumpametražis, ilgametražis, lietuviškas kinas ir t. t.“

 Pasak „Skalvijos“ programų vadovės Eglės Maceinaitės, vienas svarbiausių kino centro projektų – kino klasikos vakarai. „Kiekvieno mėnesio sekmadieniais kino teatre pristatome klasikinius filmus. Šis projektas vyksta nuo 2014 m. Kasmetę retrospektyvą taip pat skiriame kino autoriui, kurio filmai priskiriami klasikai, – tai  Piere Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni, Wong Kar-wai, Elia Suleiman. Kelerius metus „Skalvijoje“ vyksta studentams skirtas ciklas „Kinas po paskaitų“, kurio tikslas yra pasiekti kinu dar tik pradedančius domėtis žmones, kurie dažniausiai pradeda nuo labai žinomų filmų ir autorių – skatiname juos tai daryti legaliai, kino salėje. Mums atrodo, kad kai kuriuos svarbius filmus reikia rodyti nuolatos, tad pastaraisiais metais parodėme Bélos Tarro „Šėtono tango“ (1994), Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“ (1989). Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai Ukrainoje, pradėjome rengti ukrainietiškam kinui skirtą programą, į ją irgi įtraukėme ryškiausius autorius – Kirą Muratovą, Sergejų Paradžanovą, Dzigą Vertovą. Vasaromis „Skalvija“ pristato klasikinius filmus projekte „Gilios upės tyliai plaukia“ – vienas populiariausių seansų buvo Davido Lyncho „Laukinė širdis“ (1990). Anksčiau sukurti filmai buvo rodomi ir „Skalvijos“ 60-mečio proga pristatomoje šventinėje programoje“, – pasakoja E. Maceinaitė.

 Kauno kino centras „Romuva“ taip pat nuolatos organizuoja klasikinių filmų peržiūras. Justė Vyšniauskaitė, centro kino programų vadovė, pastebi, kad ši iniciatyva ypač atsigavo šių metų pavasarį, nes iki tol kino teatro pastatas buvo uždarytas rekonstruoti, tad vykdavo tik pavieniai seansai ir vasaros sezono lauko kinas. „Tačiau jau nuo 2021 m. kartu su „Skalvijos“ kino centru organizuojame kino klasikos seansus. Šios iniciatyvos kontekste pavyko parodyti tokius filmus kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982), „El Topo“ (1970), „Teorema“ (1968),  modernią klasiką „Meilės laukimas“ (2000) ir „Malholando kelias“ (2001). Šiais metais organizavome projektą „Kinas, kuriam nereikia žodžių“, kurio metu rodėme nebylią kino klasiką „Aukso karštligė“ (1925), „Metropolis“ (1927), „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920) ir kitas svarbiausias ankstyvojo kino juostas. Šiurpnakčio proga pavyko parodyti laiką pralenkusį Ridley Scotto siaubo filmą „Svetimas“ (1979). Neseniai prasidėjo ir kitas mūsų organizuojamas projektas „Kylantis kinas: nauja Europos kino ambasadorių karta“, kuriuo siekiame žiūrovus, ypač jaunimą, supažindinti su europietišku klasikiniu ir šiuolaikiniu kinu. Projekto seansų ciklą atidarė itališkas, romantikos ir nostalgijos pripildytas „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988).

 Lina Sakalauskaitė, projekto „Pamatyk kine“ iniciatorė, pasakoja, kad prieš penkerius metus KINFO.LT pradėtas seansų ciklas, buvo sustabdytas dvejiems metams dėl kovido, o vėliau, bandant jį atgaivinti, prasidėjo karas, tad teko vėl sustoti. „Ir tik dabar pagaliau pasiryžome sugrįžti į kino sales. Grįžome su Stanley Kubricko siaubo kino klasika „Švytėjimas“ (1980). Jis buvo mūsų rekordininkas, prieš penkerius metus sutraukęs daugiausia žiūrovų, bet dabar šį titulą perėmė animė „Spirited Away“ (2001). Filmus rodome tą patį vakarą „Forum Cinemas“ Vilniuje ir Kaune, – pasakoja L. Sakalauskaitė. – Pradėjome rodyti filmus, nes, visų pirma, labai mėgstame įvairų kiną,  t. y. seną, naują, kultinį, klasikinį ir iš įvairių šalių, vertiname kino žiūrėjimo patirtį kino salėje. Norėjosi tuo pasidalyti su kitais, tad taip ir atsirado mūsų seansai. Esame parodę tokius filmus kaip: „Traukinių žymėjimas“ (1996) , „Nuostabus gyvenimas“ (1946), „Geras, blogas ir bjaurus“ (1966) , „Arabijos Lorensas“ (1962), „Nužudyti Bilą“ (2003), „Kovos klubas“ (1999), „Bus kraujo“ (2007), „Jausmų galia“ (2004) ir daugybę kitų, iš viso daugiau nei 30 filmų. Visi mūsų seansai vyksta vieną vakarą, filmus pakartojame nebent po penkerių metų pertraukos.“

 Verta prisiminti ir analizuoti

 Senuosius filmus rodo ir kino festivaliai. Įspūdingą programą praėjusiais metais pasiūlė jubiliejinis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Pasak festivalio įkūrėjos ir meno vadovės Gražinos Arlickaitės, „Scanorama“ seniai rengia temines filmų ar kūrėjų retrospektyvas. Festivaliui tai svarbu, nes būtina tiesti tiltą tarp buvusio ir dabartinio kino: „Kad labai aiškiai pajustume, kaip jis keičiasi, kas ateina, kas išeina, kaip dabar atrodo filmai, sukurti prieš 50 metų. Kaip dabar kuria jauni režisieriai ir kaip tai darė tokie gigantai kaip Milošas Formanas, Dušanas Makavejevas, Raineris Werneris Fassbinderis, Ingmaras Bergmanas ir kiti.“

 Vis dėlto G. Arlickaitė nepasakytų, kad praeitų metų festivalyje rodė daugiau klasikos nei įprastai. Pasak jos, taip galėjo pasirodyti, kadangi praeitais metais festivalis pagaliau realizavo idėją, kurią turėjo jau seniai, – tai retrospektyva, skirta daugiau nei vienam žmogui, nes, pasak pašnekovės, personalijų, kurios nusipelno retrospektyvaus žvilgsnio, dar yra labai daug. „Norėjome, kad šiais metais retrospektyvinė programa būtų iš dviejų dalių: pirmoji, skirta teatro santykiams „Kinas ir jo antrininkas“,  ir antroji „Iš arčiau“, kurioje būtų ne viena personalija – kūrėjai, kuriems praeitais metais būtų sukakę 90 metų. Joje išsirikiavo vienu metu kūrę garsūs režisieriai, kurie ne tiek panašūs, kiek labai skirtingi, – galėjome stebėti, kokie skirtingi jų režisūriniai potėpiai, kokia skirtinga stilistika, koks originalumas visų kartu ir kiekvieno atskirai. Ši programa tam tikra prasme yra paliudijimas, kad kinas iš niekur neatsiranda, kad jis turi labai gražią savo tėkmę ir toje tėkmėje gali rasti iškilusių uolų. Tai filmai, kurie nepasensta net ir praėjus 50–60 metų. Dabar pristatydama naujausius europiečių filmus, apdovanotus, pagarbintus ir visokius kitokius, dažnai galvoju, ar po 50 metų apie juos kalbėsime taip pat, kaip dabar kalbame apie François Truffaut, M. Formaną, D. Makavejevą ar Peterį Brooką“, – mintimis dalijosi „Scanoramos“ direktorė.

 „Be šios retrospektyvos,  dar apžvelgėme savo, lietuvių, kino istoriją. Atrinkome tuos filmus, kurie, mano nuomone, nesulaukė deramo dėmesio nei iš žiūrovų, nei iš kritikų, tada, kai jie buvo sukurti, – tęsia G. Arlickaitė. – Turiu galvoje tris A. Puipos filmus, rodytus festivalyje. Priminėme laiką ir kontekstą, kai jie buvo sukurti. Norėjome  pagerbti išėjusius savuosius – rodyti trys trumpametražiai Vytauto Damaševičiaus filmai, taip pat „Strazdas – žalias paukštis“ (1990), skirtas kompozitoriui Broniui Kutavičiui, rašiusiam daug muzikos lietuvių filmams, atminti. Šia programa norėjome parodyti, kad mūsų kino istorija yra gyva, joje daug gražių, prisiminti ir analizuoti šiandien vertų dalykų.“

 Domisi daugiau

 „Matome, kad kino festivaliai įtraukia daug klasikos, atsiranda vis daugiau kitų iniciatyvų, rodančių anksčiau sukurtus filmus, kino teatrai regionuose nori rodyti daugiau klasikos, – teigia „Skalvijos“ kino centro direktorė V. Levickaitė. – Negaliu tiksliai atsakyti, kodėl, bet logiškas atsakymas tikriausiai būtų, kad atsiranda didesnis poreikis. Turbūt jaučiama, kad žiūrovai nori tokių filmų. Kitas labai geras įrodymas – „Kinas po žvaigždėmis“. Šių metų programoje buvo vien tik klasikiniai filmai ir, manau, tai buvo labai sėkmingas ėjimas. Kiek žinau, beveik visi bilietai buvo išpirkti. Vadinasi, žiūrovams įdomu. Tada, kai yra poreikis, ir bandoma jį atliepti. Ar yra ir kokia nors kultūrinė priežastis – nežinau. Ar tai rodo, kad žmonės nori būti labiau išsilavinę kino srityje, patobulinti savo kultūrines kompetencijas?“

 Kino teatrų „Pasaka“ direktorė Andrė Balžekienė teigia, kad pastarieji keleri metai buvo nelengvi ir daug ką keičiantys: pandemija, karas Ukrainoje. Būtent šiame turbulencijų kontekste kino teatrui norėjosi sugrąžinti žiūrovams kino žiūrėjimo didžiuliame ekrane malonumą, aistrą filmams ir kino magijai: „Tai padaryti galėjo tik patys geriausi. Taip programoje  „Kinas po žvaigždėmis“ atsirado dešimt laiko patikrintų filmų, dėl kurių daugelis apskritai pamėgo kiną.“

 „Nors apibendrintų duomenų neturime, o klasika visada buvo aktuali ir rodoma, dabar galime pastebėti kiek intensyvesnį nei įprastai klasikinių arba jais pretenduojančių tapti filmų sugrįžimą į kino teatrų repertuarus“, – kalba A. Balžekienė. 

Ji įžvelgia kelias galimas priežastis: „Po karantino vis dar ne iki galo sugrįžęs naujų filmų srautas ir žiūrovų elgsenos pokyčiai. Mažesni filmai, nepriklausomas kinas sunkiau pritraukia žiūrovų į kino teatrus, todėl natūralu, kad programų sudarytojai ieško įvairių alternatyvų. Viena jų – kino klasika. Ji restauruojama, pritaikoma naujoms raiškos galimybėms, įdiegtoms kino teatruose, iš naujo parodoma nemažai kino meistrų filmų. Beje, ši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje.“

 „Skalvijos“ direktorė V. Levickaitė mano, kad seni filmai –  ne tik paveldas, kurį pasidedi archyve ir laikai. Žmonės nori pažinti šiuos filmus ir jais mėgautis. „Klasikinę literatūrą skaitome, nes tai yra laiko patikrinti, vertingi, iš kartos į kartą perduodami kūriniai. Taip ir su filmais“, – pastebi ji.

 Senųjų filmų reikšmė

 „Pamatyk kine“ iniciatorė L. Sakalauskaitė, be anksčiau minėtų iniciatyvų, prisimena, kad per pastaruosius dvejus metus į kino repertuarus buvo grįžę tokie filmai kaip „Amelija iš Monmartro“ (2001), „Romeo ir Džuljeta“ (1996), „Įsikūnijimas“ (2009) ar „Titanikas“ (1997). „Tikrai geri filmai ir klasika – niekada nesensta. Jei filmas iš tiesų geras, jis veikia, nepaisant to, kada buvo sukurtas, o platesnės kūrybos aplinkybės tik praplečia akiratį ir žinias. Tada pradedi atpažinti, koks režisierius, ką pasiskolinęs iš senesnių filmų, kokie filmai yra perkuriami n kartų pagal tą pačią formulę ir t. t.“, – mano pašnekovė.

 „Kai kuriose šalyse visiškai įprasta repertuare rasti senų filmų, tai labai priklauso nuo kino kultūros toje šalyje. Pastaraisiais metais teko girdėti, kad Q. Tarantino atidarė kino teatrą, kuriame rodo išskirtinai senus B kategorijos filmus ir salės būna pilnos, – pasakoja L. Sakalauskaitė. – Kino filmai pirmiausia buvo ir yra kuriami kino ekranui, jame jie geriausiai atsiskleidžia ir joks namų kinas neatstos patirties žiūrėti gerą, įdomų filmą kartu su gausia auditorija.“

 Kauno kino centro „Romuva“ atstovė J. Vyšniauskaitė pastebi, kad klasikos seansų netrūksta ir užsienyje – Europoje yra ir specifiškai seniems filmams rodyti skirtų kino teatrų.

 Pasak V. Levickaitės, kalbant apie arthauso kino teatrus, kuo didesnis arthauso kino teatras, tuo didesnis prestižas yra rodyti klasikinį kiną: „Taip pat priklauso, kiek klasika yra populiari toje šalyje. Šalyse, kurios yra didesnės ir turi gilias kino tradicijas, pavyzdžiui, Prancūzija, Lenkija, klasikinio kino poreikis yra dar didesnis.“

 Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyksta jau septyneri metai, nuo 2016 m. „Jis atsirado iš noro ir atsidavimo rodyti, supažindinti ir keisti kino žiūrovų supratimą apie šiek tiek užmirštą kino istorijos etapą, – pasakoja festivalio sumanytojas ir vienas iš organizatorių Aleksas Gilaitis. – Kadangi 2016 m. pats jau buvau baigęs kino paveldosaugos studijas, tad turėjau pakankamai žinių apie kitose šalyse vykstančius archyvinius kino festivalius ir galėjau pamatyti tiek Lietuvos kino rodymo lauko, tiek žiūrovų supratimo apie kino istoriją spragą. Juo labiau kad pats iš prigimties tikrai nesu organizatorius, pasisekė, kad draugas ir kolega Dmitrijus Gluščevskis tuo metu jau dirbo „Scanoramoje“, turėjo pakankamai jėgų ir ūpo palaikyti ir padėti sukurti „Pirmosios bangos“ pamatus. Trumpai tariant, manau, buvo tinkamas laikas, vieta ir tinkami žmonės, kuriems atrodė būtina paprastuoju – rodymo kino teatre – būdu, kalbėti apie primirštą kino istorijos etapą.“

A. Gilaitis mano, kad svarbu rodyti visokį kiną, tiek ankstyvą, tiek vakar sukurtą, tiek Holivudo produkciją, tiek Sovietų Sąjungoje kurtus propagandinius filmus. „Laikausi nuomonės, kad filmai nesensta, ir kiekvieno žiūrovo patirtis su konkrečiais filmais yra unikali ir savitai svarbi. Viena iš „Pirmosios bangos“ misijų yra priartinti pirmųjų dešimtmečių kiną prie Lietuvos žiūrovo, pratinti žiūrovo akį prie šiek tiek kitokių kino kalbos formų ir suteikti galimybę festivalio filmus pamatyti originaliomis, autentiškomis kino teatro sąlygomis, kokioms tie filmai ir buvo sukurti“, – pasakoja pašnekovas.

 Besikeičianti kino industrija

 Dar viena priežastis, kodėl senų filmų daugėja kino teatrų repertuaruose, – jų teisės tampa vis prieinamesnės. „Kino teatrų virtuvėje yra problema, kad dažnai norėtume parodyti vieną ar kitą filmą, bet nebūtinai susirasi teisių turėtoją. Tai po truputį keičiasi, nors ir ne tokiais tempais, kaip mes norėtume, – sako V. Levickaitė. – Yra agentų, kurie specializuojasi klasikinio kino teisių administravimo srityje. Tada labai aišku, į ką kreiptis, ir tai sutaupo laiko resursų. Tai gali tapti ilgalaikiu bendradarbiavimu – kai agentas žino, kad kino teatras yra nuolatinis klientas, dažnai rodo kino klasiką, tuomet jis gali pasiūlyti geresnę kainą.“

 Tačiau, pasak G. Arlickaitės, kino festivaliams klasikiniai filmai dabar ne visada yra taip lengvai prieinami, o kartais net dar sunkiau: „Darosi vis sunkiau ir sunkiau surengti retrospektyvų, nes teisės yra vienoje šalyje, kopija – kitoje, viskas gana brangu. Yra restauruotų ir nerestauruotų filmų. Surengti retrospektyvą kaip buvo sunku, sudėtinga ir brangu, taip ir liko.“

 Anot A. Gilaičio, nors per pastaruosius metus Lietuvoje tikrai šiek tiek padaugėjo galimybių pamatyti klasikinių kino kūrinių skaitmeniniu kino formatu, tačiau galimybės rodyti archyvines kino juostas ir palaikyti aukštus technologinius standartus yra gan skurdžios.

 „Ten, kur kino pasiūla visada buvo itin įvairi ir dažnai atstovaujanti visiems kino istorijos laikmečiams, jokio susidomėjimo nuosmukio ir nebuvo. Kaip pavyzdžius galiu paminėti tiek Paryžiuje ir Londone nuo pat šeštojo dešimtmečio itin aktyviai gyvavusius kino klubus ir sinematekų sales, tiek Italijoje aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais susikūrusius, dabar laikomus seniausiais ir svarbiausiais archyvinius kino festivalius. Galima sakyti, kad minėtose vietose tais laikais galimybės parodyti tam tikrų filmų buvo panašios kaip ir šiandien, bet būtent mūsų kraštuose buvo labai ribotos galimybės – pirmiausia dėl politinių, o vėliau ir dėl technologinių priežasčių. Dėl to tas kino įvairumas ir galimybė pamatyti klasikinių kūrinių kino ekrane pas mus atsirado palyginti neseniai ir gan pavėluotai“, – pastebi A. Gilaitis.

 Senieji filmai virtualiojoje erdvėje

 Paklausta, kodėl „Skalvijos“ kino centrui buvo svarbu rodyti senus filmus virtualiojoje platformoje (šiuo metu kino centras virtualiosios salės jau nebeturi – aut. past.), V. Levickaitė atsako: „Tai susiję su mūsų misija – mes sergame už legalų kino prieinamumą. Kuo daugiau galimybių žmonėms legaliai pasižiūrėti klasikinį kiną, kuo pasiūla įvairesnė, tuo kino kultūra Lietuvoje bus stipresnė. Internetas ir VOD platformos yra vienas iš tokių filmų sklaidos būdų.

Panašiai mano kino teatrų „Pasaka“ ir „ŽMONĖS Cinema“ direktorė: „Kino klasiką žiūrovai pamatyti gali ir mūsų namų kino platformoje internete. Džiugu suteikti galimybę kino klasiką pamatyti legaliai, netampant piratais.“

 „Žmonės ir virtualiojoje erdvėje žiūri klasikinius filmus. Nauji filmai nelyderiauja ir nekonkuruoja su senais. Virtualiosiose salėse jie sulaukia tiek pat dėmesio kaip ir kino teatrų repertuaruose“, – priduria V. Levickaitė.

 Skirtingos rodymo patirtys žiūrovams pritraukti

 Pasak „Pasakos“ direktorės, šiais laikais kultūrinių veiklų pasirinkimas labai platus. Kaip teigia A. Balžekienė, žiūrovai vertina išskirtines, netipiškas patirtis: „Įvairūs pristatymai, diskusijos, gyva muzika, išskirtinė erdvė pritraukia didesnę auditoriją.“

 „Papildomos vertės reikia, manau, daugeliu atveju. Net ir populiarios klasikos atveju. Ji padeda pritraukti žmonių, – pritaria V. Levickaitė. – Man atrodo, kad, pavyzdžiui, „Skrydžio virš gegutės lizdo“ parodymas Valdovų rūmų kieme daugumai žmonių yra patrauklesnis nei seansas „Skalvijos“ kino centre. Be abejo, daliai žiūrovų svarbu filmas, nebūtina papildoma vertė. Po kovido įsigalėjo tendencija, vadinama eventizacija: kino teatrai turi dėti daugiau pastangų ir galvoti apie daugiau papildomų verčių, kurios motyvuotų auditoriją ateiti į kino teatrų sales. Tai galioja absoliučiai visiems seansams, ne tik klasikos.“

 „Romuvos“ programų koordinatorė nemano, kad šiems seansams tai yra absoliučiai privaloma, bet, jos nuomone, jeigu pavyksta kokybiškai pritaikyti papildomą renginio programą, kuri atlieptų rodomą filmą, – prasminga ir įdomu. „Ko gero, originaliausias pastarųjų metų sprendimas buvo mūsų bendradarbiavimas su klubu „Lizdas“. Pavyko suorganizuoti nebylios siaubo klasikos „Nosferatu“ (1922) seansą su gyvai kuriamu elektroninės muzikos takeliu. Renginyje buvo įdomu stebėti, kaip šimtmetį perkopusi juosta dera su šiuolaikine muzika“, – sako J. Vyšniauskaitė.

 „Manau, visais atvejais svarbiausia yra suteikti galimybę filmui perteikti norimą emociją / žinutę ir papasakoti savo istoriją. Ir tai pasiekti gali prireikti labai skirtingų būdų, – mano „Pirmosios bangos“ idėjos autorius. – Esame rodę filmų, kurie patys už save kalba ir patys prisitraukia savo žiūrovą, bet rodėme filmų, kuriuos būtina rodyti iš autentiškos unikalios 35 mm juostos arba kurių tiesiog neįmanoma parodyti be unikalios muzikos. Nebylaus kino muzikos parinkimas yra itin svarbi ir atsakinga seansų organizavimo dalis, kadangi nebylūs filmai yra be galo priklausomi nuo muzikantų pasiruošimo, stilistikos, gebėjimo neužgožti ir padėti filmui perteikti emocijas ir dramaturgiją. Apie skirtingas nebylaus kino akompanavimo tradicijas galima būtų parašyti atskirą straipsnį, bet, mano manymu, ieškodamas ir atrinkdamas filmus, kartu ieškai ir garsų, muzikantų ar bent jau garsinio įsivaizdavimo, kokie instrumentai ar konkretūs muzikantai labiau tinka vieniems ar kitiems filmams. Negana to, reikia pripažinti, kad visos programos sudarymas ir muzikantų parinkimas yra itin subjektyvus ir asmeniniam skoniui pavaldus procesas. Todėl skonio ir supratimo vystymas ar bent jau formos palaikymas šiuo klausimu yra viena iš pagrindinių kino programos sudarytojo užduočių.“

 „Nebylieji filmai nusipelno didelio dėmesio ir būti parodyti taip, kaip buvo rodomi būtent tada, kai juos lydėjo muzika“, – teigia „Scanoramos“ vadovė G. Arlickaitė. Praeitų metų spalio pabaigoje, prieš „Scanoramą“, festivalis kartu su Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru pakvietė į išskirtinį renginį Šv. Kotrynos bažnyčioje – danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevrą „Žanos d‘Ark aistra“ (1928) su specialiai jam sukurta kompozitoriaus B. Kutavičiaus (1932–2022) muzika. „Šis projektas gimė 2009 m., kai Vilnius buvo kultūros sostinė. Tada ta proga mums norėjosi sujungti europietiškąją senąją kino kultūrą su labai modernia šiuolaikine lietuvių muzikos kultūra. Taip atsirado idėja, kad B. Kutavičius sukurtų originalų didžiulės apimties muzikinį kūrinį orkestrui. Projektas pavyko ir buvo labai palankiai priimtas, todėl dabar, prieš pat jubiliejinę „Scanoramą“, kai jau atsisveikinome su B. Kutavičiumi, norėjosi atiduoti pagarbos duoklę šiam labai kukliam, bet didžiam lietuvių kompozitoriui ir jo muzikai. Man dabartinė orkestro traktuotė buvo labai artima – ji tokia harmoninga, tokia aiški, tokia preciziška, tokia kutavičiška“, – ypatingu ankstyvojo filmo seansu džiaugiasi G. Arlickaitė.

 Jos nuomone, šiuolaikiniai kino teatrai nėra labai gerai pritaikyti orkestro skambesiui, todėl tokiems renginiams dažnai ieškoma netradicinių erdvių. Todėl, pasak „Scanoramos“ direktorės, Šv. Kristoforo orkestras grojo savo tradicinėje vietoje – Šv. Kotrynos bažnyčioje.

 „Kad nebylieji filmai yra tokia neišsemiama versmė, rodo mūsų kitas projektas – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Kiek daug buvo atrasta tada, kai kinas nesinaudojo tokiomis technologijomis, kaip dabar, kai jame nebuvo garso, kai jame taip rezervuotai egzistavo spalvos. Kiek daug jis turėjo, kiek daug jis buvo atradęs“, – su meile kinui pasakoja G. Arlickaitė.