Kalbino Ieva Šukytė
Nuotraukos Fanny de Gouville
Režisierius Dominikas Mollas pažįstamas prancūzų kino mėgėjams. Lietuvoje buvo pristatyti jo ankstesni filmai – komedija „Naujienos iš Marso planetos“ (2016) ir kriminalinė drama „Tiktai žvėrys“ (2019). Balandžio 21 d. kino teatruose pradėtas rodyti naujausias jo darbas „Dvyliktosios naktis“ (2022), narpliojantis jaunos merginos Klaros nužudymą. Tikrais įvykiais paremtoje kriminalinėje dramoje policininkas Joanas (aktorius Bastienas Bouillonas) siekia surasti žudiką, tačiau jo beieškant Joanui kyla vis daugiau klausimų.
Apie filmo atsiradimą, policijos darbą ir smurtą visuomenėje su režisieriumi D. Mollu kalbėjomės Paryžiuje.
– Jauna policininkė vienoje scenoje pasako: ar ne keista, kad daugiausia nusikaltimų padaro vyrai, tačiau vyrai dažniausiai juos ir tiria. Joanas, kalbėdamas su naujai paskirta tyrėja, ištaria, kad bet kuris įtariamasis vyras galėjo ją nužudyti ir galbūt jie nerado žudiko, nes ją nužudė… visi vyrai.
– Jeigu pažvelgsime į Prancūzijos kriminalinės policijos skyrius, juose dirba labai mažai moterų. Kituose skyriuose jų galima pamatyti kiek daugiau. Aš praleidau savaitę kartu su kriminalinės policijos skyriaus darbuotojais Grenoblyje. 30 žmonių komandoje dirbo tik viena moteris. Todėl iš tiesų žiaurius vyrų padarytus nusikaltimus tiria tie patys vyrai. Nenorėjau pasakyti, kad jie prasčiau nei moterys tyrėjos sprendžia bylas, kuriose aukos yra moterys. Nepaisant lyties, kai kurie policininkai dirba gerai, kai kurie – ne. Tiesa, tai truputį keista. Filme pasakoju, kad pagrindinis tyrėjas, praėjus trejiems metams, yra bepasiduodantis. Jis nebetiki, kad pavyks išspręsti šią bylą. Kai jis pakalba su moterimis – teisėja ir jauna policijos tyrėja, jos jam vėl suteikia vilties ir jėgų. Jis supranta, kad turi stengtis toliau, nepasiduoti. Kaip pastebėjau leisdamas laiką Grenoblyje su kriminalistų būriu, vyrai apskritai sunkiai sugeba išsakyti savo emocijas – nekalba, kokios problemos juos kamuoja ar apie tai, kad galbūt juos kankina depresija. Moterys tuo pasidalija dažniau. Manau, tai didelė problema, nes vyrai viską laiko savyje ir tai juos pradeda pamažu ėsti iš vidaus. Aišku, policijoje dirba psichologų. Tačiau tyrėjai nenori pas juos lankytis, nes bijo, kad žmonės palaikys juos silpnais. Jeigu policijoje dirbtų daugiau moterų, galbūt tai kiek pagelbėtų – vyrai pasisakytų, kad jie irgi ne visada jaučiasi gerai.
Grįžtant prie filme nuskambančios frazės, kad visi tie vyrai nužudė Klarą… Nenorėjau, kad tai skambėtų kaip kaltinimas vyrams, jog jie yra galimi prievartautojai ar žudikai. Tačiau faktas, kad dažniausiai smurtą patiria moterys ir dėl to kalti yra vyrai. Tai yra problema, bet nežinau, kaip ją spręsti ir kodėl ji egzistuoja. Tačiau vyrai turėtų kelti šiuos klausimus. Tiek aš, tiek scenarijaus bendraautoris Gilles Marchandas nesiekėme šiuo filmu pateikti kažkokių atsakymų ar tvirtų pareiškimų, tik kvestionuoti tam tikrus dalykus. Norint judėti į priekį, reikia pradėti kelti klausimus ir diskutuoti apie savo elgesį. Tai ir norėjome pasakyti šiuo filmu.
– Filmo pradžioje pasakote, kad nesužinosime, kas yra tikrasis nusikaltėlis. Kodėl taip nusprendėte padaryti?
– Taip nusprendžiau, nes norėjau būtų sąžiningas prieš žiūrovus. Nenorėjau, kad filmo pabaigoje jie galvotų, jog mes paspendėme jiems spąstus, lyg norėjome su jais pažaisti, – galvojote, kad sužinosite, kas įvykdė nusikaltimą? Deja, liksite nieko nepešę. Pasakyti jiems tiesą nuo pradžių buvo lyg žaidimas atviromis kortomis. Taip mes pasakome, kad pagrindinis filmo tikslas – ne išsiaiškinti, kas padarė nusikaltimą, bet atkreipti dėmesį į kitus dalykus – policijos darbą, kaip jis paveikia pačius tyrėjus, kaip matome ir ką galvojame apie vyrų smurtavimą prieš moteris, ir pan. Mane ši tikra istorija sudomino būtent todėl, kad byla liko neišspręsta. Kadangi neturėjome nusikaltėlio, tai mums leido kalbėti plačiau, atkreipti dėmesį į kitas temas. Jeigu gale būtume parodę nusikaltėlį, kuris kraupiai nužudė jauną moterį, tarsi sakytume, kad išsprendėme problemą. Vyras rastas, daugiau nusikaltimų nebebus. Tačiau taip nėra. Pati problema, kad vyrai smurtauja prieš moteris, toliau egzistuos. Todėl pabaigoje nenorėjome žiūrovams suteikti to palengvėjimo. Tačiau ir nesiekėme jų suerzinti, vis tiek man, kaip kino kūrėjui, svarbu, kad istorija juos įtrauktų. Sutikau nemažai žiūrovų, kurie pasakojo, kaip jie susitapatino su bylos tyrėjais, arba, išvydę vis naują įtariamąjį, ieškojo bent menkiausios detalės, padėsiančios jiems atsakyti, kas yra nusikaltėlis.
– Jau užsiminėte, kad filmas pastatytas pagal tikrą bylą. Gal galite išsamiau papasakoti, kodėl nusprendėte remtis tikra istorija?
– Filmas sukurtas pagal rašytojos Pauline’os Guéna’os knygą „18.3 – une année à la PJ“. Ji praleido metus Versalio kriminalinės policijos skyriuje. Knyga – ne romanas. Joje autorė pateikia policininkų darbo kasdienybę. Iš visų knygoje pateiktų bylų pasirinkau būtent šią ne dėl to, kad tai tikra istorija. Ją iškart mačiau kaip fikciją. Nebandžiau apie ją sužinoti nieko daugiau ar susitikti su žmonėmis, dirbusiais prie tyrimo. Beje, apie šią bylą beveik niekas nebuvo girdėjęs. Tai nėra „true crime“ tipo istorija, apie kurią kalbėtų daug žmonių. Laikraštyje pasirodė gal tik vienas straipsnis.
– Tikriausiai tai yra dalis šios problemos?
– Taip. Niekam ji nebuvo įdomi. Tačiau manęs nedomino kažkoks nusikaltimas, kuris slėptų neįtikėtiną istoriją, apie kurią visi kalbėtų. Kai kurie dalykai, kuriuos perskaičiau šios bylos aprašyme, skambėjo neįtikėtinai, lyg būtų išgalvoti. Pavyzdžiui, vaikinas, kuris pasirodo prie merginos kapo ir daro keistus dalykus, iš tiesų egzistavo ir taip elgėsi. Net būtų buvę sunku tai išgalvoti. Visi knygoje pateikti įtariamųjų aprašymai padėjo pavaizduoti tam tikrą vyriškumo tipą.
– Galbūt – tipus?
– Taip. Kai kurie iš jų bailiai, kitiems patinka smurtauti ir pan. Nenorėjau pasakyti, kad viskas, kas susiję su vyrais, yra blogis. Tarkime, pagrindinio tyrėjo Joano evoliucija turi pozityvumo. Jis yra tas, kuris kvestionuoja save, savo darbą. Jis klausosi, ką moteris jam filme sako. Pati idėja, kad turime įsiklausyti į kitus, yra svarbi ir pozityvi.
– Kaip kūrėte filmo veikėjus? Pavyzdžiui, aktoriaus Bouli Lannerso suvaidintą kitą policijos tyrėją Marso, kuris pats susiduria su nemažai problemų.
– Kai kurias detales paėmėme iš knygos, kur buvo kalbama apie policininką, kuris niekada nenorėjo juo būti, todėl nesijautė gerai. Jis pats pasako, kad darbas kelia neapykantą ir jam tai nepatinka. Po kurio laiko jis tiesiog nebegali to pakelti. Viena iš didžiausių policijos darbuotojų problemų yra išmokti susidoroti su tomis aštriomis emocijomis, kurios kyla susidūrus su siaubingais nusikaltimais. Prancūzijoje policija išskiria du aukų tipus. Vienas jų – įprastinė auka. Tai vienas kitą žudantys narkotikų prekeiviai arba, paprasčiau tariant, nusikaltėliai, žudantys nusikaltėlius. Tokie atvejai nepaliečia policininkų. Klaros atvejį policija vadina tikrąja auka. Tai žmonės, kurie negyvena nusikalstamame rate ir tiesiog atsidūrė ne tuo laiku ne toje vietoje. Tokios bylos policijos darbuotojus paveikia žymiai labiau, nes jie pradeda galvoti, kad ten galėjo būti dukra, sesuo, žmona ir pan. Todėl jie yra priversti stoti į akistatą su šiomis emocijomis ir kažkaip su jomis susidoroti. Joanui padeda važiavimas dviračiu velodrome. Jis laikosi taisyklių ir nebando daryti kažko ne pagal jas. Žinoma, jis neturi šeimos, todėl visas jo dėmesys atitenka darbui. B. Lannerso Marso veikėjui visko per daug. Jis nemoka kontroliuoti savo emocijų. Jo šeiminis gyvenimas yra gan komplikuotas. Todėl jis praranda kontrolę. Rašant scenarijų buvo įdomu dirbti su tokiais kontrastingais veikėjais.
– Jūsų filme yra nemažai veikėjų, kurie pasirodo tik kartą, gal du, tačiau užima svarbią vietą istorijoje. Kaip ieškojote aktorių šiems mažiems vaidmenims?
– Tai buvo vienas įdomiausių filmo iššūkių. Žinojome, kad filme bus daug veikėjų, kurie pasirodys ekrane tik kartą. Tačiau jų vaidmuo ir buvimas prieš kamerą turėjo būti stiprus. Praleidome daug laiko su aktorių atrankų režisieriais, atlikome daug testinių filmavimų su skirtingais aktoriais, kad atrastume mums labiausiai tinkančius. Galų gale tai yra tinkamai parinkto aktoriaus ir gerai parašytos scenos, kuri tau leidžia suprasti veikėją, derinys.