„Klasėj mane kalbina: būk artistas. Mokytoja kalbina: būk artistas“, – prieš keliasdešimt metų savo dainoje apie sunkius pasirinkimus, kurie mokslo metų gale užklumpa daugelį abiturientų, išsiliejo Algirdas Kaušpėdas. Mes nežinome, ar patį Algirdą kas nors kalbino tapti artistu. Tačiau jis juo tapo. Tiesa, ne aktoriumi, kaip klasės draugai ir mokytoja siūlė jo dainos lyriniam herojui, bet roko grupės lyderiu. Tačiau prieš tai jis dar įgijo kiek žemiškesnę, nors irgi menišką – architekto – profesiją.
Neabejojame, kad daugelis jaunų žmonių dažnai susiduria su suaugusiųjų (tėvų, senelių) spaudimu pasirinkti rimtą profesiją. Dar nemažai mūsų bendrapiliečių galvoja, kad atžalų geriau neskatinti būti aktoriais, muzikantais, dailininkais, dramaturgais, rašytojais, režisieriais. Jie iš dalies teisūs – būti menininku nelengva. Ne tik dėl to, kad jie nuolat kankinasi skęsdami kūrybinėse kančiose. Dažnu atveju jiems patiems tenka rūpintis ir savo kūrybos / talento įdarbinimu. Menininkai juk negauna pastovaus atlygio – jis svyruoja priklausomai nuo karjeros vingių. Vieną dieną gali būti populiarus ir mylimas, kitą dieną – apleistas mūzų ir užmirštas. Tačiau, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Daugelis mūsų žurnalo herojų menininkų nesiskundžia dėl savo padėties. Priešingai, dažnas dėkoja likimui, kad pasirinko profesiją vadovaudamasis širdimi, o ne protu.
Technologijoms vystantis, iššūkių tik daugėja. Štai dirbtinis intelektas jau piešia iliustracijas, kuria muziką, rašo / verčia tekstus. Patys menininkai prisipažįsta besinaudojantys DI programėlėmis, kai reikia vizualizuoti ar aprašyti savo idėjas, kad galėtų parodyti jas kitiems bendraautoriams.
Tačiau dirbtinis intelektas neturi širdies, tad greičiausiai jam net gerokai patobulėjus sugebėsime atskirti, ar kūrinio autorius – žmogus, ar ne.
„Manau, kad dalis manęs lieka tose nuotraukose. Vizualiai tikriausiai tik aš galėčiau pasakyti, kiek ten manęs yra: mano braižas, tam tikra stilistika. Portretas – tai dviejų žmonių pokalbis, todėl mes abu ten esame“, – sako fotografė Agnė Bekeraitytė, kurios svetainėje pirmiausia pamatysite ne ją, o žmones, į kuriuos menininkė žvelgė pro objektyvą. Quentinas Tarantino, Jacovskių šeima, Danielis Craigas, Marina Abramovič – žinomi vardai ir veidai greta kitų, apie kuriuos nieko negirdėjote.
Vargu, ar DI sugebės iki galo pažinti vidinį žmogaus pasaulį, jeigu ir mes patys nesugebame to padaryti. „Svarbiausia ir man įdomiausia tema, atsikartojanti visuose keturiuose apsakymuose, – žmogaus psichikos ir pasaulio apskritai paslaptingumas. (…) Kiekvienas žmogus – pats sau paslaptis. Mes tariamės pažįstą save, manome, kad suprantame savo poelgių motyvus, įsivaizduojame, kad turime aiškius tikslus, bet tai tėra saviapgaulė. Mes nepažįstame savęs, nesuprantame ir vieni kitų. Mūsų žodžiai ir veiksmai vis prasilenkia, tai, kaip regime kitus, nė iš tolo neatitinka jų tikrųjų veidų (jei apskritai tokie egzistuoja)“, – sako kita mūsų šio numerio herojė, neseniai naują knygą „Keturi“ išleidusi rašytoja Virginija Kulvinskaitė.
Šiame numeryje taip pat rasite interviu su neseniai albumą „Saturnas“ išleidusiu muzikos autoriumi ir atlikėju Kristijonu Ribaičiu, prancūzų režisieriumi Dominiku Mollu, kurio filmą „Dvyliktosios naktis“ jau greitai galėsime pamatyti šalies kino teatruose. Tradiciškai publikuojame muzikos albumų ir spektaklių recenzijas, knygų ir parodų apžvalgas. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!
Jūsų „370“