Rašė Toma Vidugirytė
Kristijono Ribaičio muzikinis pasaulis – indie, elektronika, žiupsnelis postpanko, daug eksperimentų ir ironijos nestokojantys tekstai. Atlikėjas neseniai pristatė savo trečiąjį albumą „Saturnas“, kuriuo nukelia į paskutinius šokius prieš pasaulio pabaigą. Vizualiai albumo nuotaiką perteikia ir savo režisuotuose klipuose kūriniams „Karamelinis betonas“ ir „Kine“. Apie naują albumą, kūrybą ir klausomą muziką – pokalbis su Kristijonu.
– „Laimingi“ buvo pirmasis albumas, kurio kūrinius scenoje atlieki ne vienas, o su Ignu Juzoku ir būgnininku Dovydu Stoškumi. Su jais atsirado nemažai elektronikos ir tavo muzikos skambesys paaštrėjo… Ką dar kolegos įnešė į kūrybą ir į jos procesą?
– Ignas su manimi dirbo nuo pirmojo albumo „Vakar Buvo Rytoj“ ir meilės elektronikai jis tikrai pridėjo. Jei pasiimi pirmąjį albumą, kuris buvo bardiškas, akustinis ir lygini su „Laimingi“, jaučiamas tas šuolis, bet tarp jų dar buvo trys mini albumai – EP „5“, „Preliudas“ ir „Epilogas“. Jie jau turėjo elektroninių poskonių. Juose jau buvo pakankamai elektronikos, tad natūraliai kartu su manimi augo ir mano kūryba.
„Laimingi“ buvo tas momentas, kai aš Ignui sakau, kad jis turi išeiti į priekį ir kartu su manim atlikti tą kūrybą. Atsibodo vienam scenoje būti. (Šypsosi.) Mūsų būgnininkas Dovydas irgi prisijungė, nes jau seniai svajojau, kad scenoje būtų būgnai, elektronika ir gitaros.
Bandėme ir penkiese groti – dvi gitaros, bosas, būgnai ir sintezatorius, ir tai buvo labiau roko grupė, o ne tai, ką norėjau daryti. Jei nebūtume pabandę groti penkiese, gal šis bandas nebūtų išvydęs dienos šviesos. Manau, kad kolegos įnešė gana daug energijos ir kuriame labai fainą vakarėlį žmonėms. Išmokau atsirinkti, kaip turėtų skambėti gyvi pasirodymai.
– Lengviau dabar ant scenos būti nebe vienam?
– Oi, žymiai. Daugiau drąsos. Mes dabar jau labai pasitikime vienas kitu ir tai labai padeda, nes aš labai preciziškai žiūriu į šiuos dalykus. Koncertuose leidžiame vienas kitam improvizuoti. Tai smagu, nes net aš nežinau, kas įvyks. Lygiai taip pat leidžiu sau improvizuoti, todėl į koncertą atėjęs žmogus niekada nepatirs to paties pojūčio ar tos pačios nuotaikos du kartus iš eilės, nes vis tiek bus šiek tiek kitaip.
– Kūryba studijoje ir gyvi pasirodymai yra skirtingi dalykai. Kas tau svarbu kūryboje, o į kas – gyvuose pasirodymuose?
– Taip, man taip pat atrodo. Gyvas pasirodymas yra visai kitoks. Požiūris pasikeitė, kai mes su Ignu rengėme albumą „Laimingi“. Tada net negalvojau, kaip jo dainos gali skambėti gyvai, ir tik vėliau, kai jau atėjo laikas, kai supratome, kad mums reikės atlikti viską scenoje, susimąstėme, kaip tai atliekame. Tas pats buvo su „Saturnu“, tik čia labiau vienas ilgai sėdėjau ir dariau dalykus, bet irgi negalvojau, kaip tai atliksime.
Su kolegomis dažnai pakalbame, kad kartais gali net labai pakenkti, jei rašysi dainas mąstydamas, kaip jas atlikti gyvai. Čia gali būti labai didelis trūkumas kai kuriems atlikėjams, bet kai kurie bandai ir įrašinėja taip, kaip groja gyvuose koncertuose.
Gyvuose pasirodymuose labai svarbus dalykas yra energija, o kuriant albumą – pati idėja, t. y. apie ką tas albumas. Man nepatinka albumai, kuriuose būna tiesiog sumestas dainų rinkinys. Man norisi, kad kūriniai turėtų bendrą idėją, bendrą koncepciją. Nebūtinai turi būti pasakojama viena istorija ir tai neturi būti koncepcinis albumas, kaip miuziklas ar pan., bet svarbu sugalvoti temą ar turėti motyvų, kurie sietų visas dainas.
Lygiai taip pat su gyvais pasirodymais – irgi yra bendri motyvai, tik jie kitokie. Šiuo atveju mums svarbiausia energija, kurią turime ir kurią norime perduoti patys fiziškai. Ta energija yra pats svarbiausias dalykas koncertuose.
– Albumas „Laimingi“ pasakojo vienos nakties istoriją. Papasakok plačiau apie albumo „Saturnas“ koncepciją / temą ir paskutinius šokius…
– „Saturnas“ yra istorija apie paskutinius šokius / vakarėlį prieš pasaulio pabaigą.
Visų kūriniuose veikiančių lyrinių subjektų poreikius, norus ir elgesį diktuoja nežinomybė ir kitos skirtingos baimės. Nepaisant to, kiekvienas lyrinis subjektas ieško nirvanos, t. y. kažkokio supratimo ar pojūčio, kai jie galės paleisti visas savo baimes, išmokti susigyventi, ir tas jausmas yra toks pat tolimas kaip Saturnas.
– Kas įkvėpė apdainuoti tokį apokaliptinį vakarėlį? Karas? Postpandeminė nuotaika?
– Dar šiek tiek prieš pandemiją pradėjau šią mintį vystyti. Man labai patinka vienas memas su užrašu „Everything went to shit, since Bowie died“. Jis reiškia, kad maždaug nuo 2016-ųjų kiekvienas dalykas, kuris tau anksčiau atrodė įmanomas tik kažkokiame romane, vyksta ir, deja, mes prie jo priprantame.
Tada – pandemija… Kai prasidėjo karas, buvau jau daugiau nei pusę kūrinių parašęs.
– Koks buvo kūrybos procesas? Gana ilgas, jei pradėta dar prieš pandemiją…
– Viskas truko gana ilgai, jeigu kalbėsime apie pradines idėjas. Patys įrašai ir visas kūrybos procesas truko gal pusantrų metų.
Albumą „Laimingi“ su Ignu kūrėme glaudžiau – ateidavau į studiją su pradine idėja ir mes viską pamažu išsiaiškindavome. Ten pilna sintezatorių, būgnų ir visa kita – pagalvodavome ir sudėliodavome. „Saturną“ aš kūriau daugiausia vienas. „Saturnas“ yra apie asmenines baimes ir vidinius dalykus, o „Laimingi“ buvo susijęs su kitų žmonių istorijomis. Natūraliai išėjo, kad albumą „Laimingi“ kūrėme dviese, o „Saturną“ – aš vienas užsidaręs kambaryje, bandydamas sau kažką įrodyti, kol galiausiai buvo išbaigtos idėjos. Ignas vėliau dar pridėjo skirtingų dalykų, tam tikrų sluoksnių.
– Kokių emocijų iš albumo turėtų pasiimti klausytojas?
– Yra vienas interliudas, kurį parašiau pačioje pabaigoje. Tai jungiamieji intarpai, kurie sujungia pačias idėjas. Anksčiau niekada nesu to daręs, bet labai norėjau. Viename interliude sakau „I‘m not okey ir viskas gerai. Visa tai praeis, kad ir kam meldiesi. If you are not okey, viskas gerai.“
Toks žiauriai banalus dalykas, bet tai ir yra, ką norėjau perduoti. Anksčiau stengiausi rašyti nebanalius tekstus ir vystyti idėją. Čia pats banaliausias tekstas, kurį gyvenime esu parašęs, bet, klausantis įrašo, kurį dariau vidury nakties, jis labai tiko. Man net labai patiko, kad tokia banali, superkvaila idėja, bet labai koreliavo.
Tai gal žinutė, kad, seneliuk, tu esi ne vienas šitoje situacijoje. Mes visi esame tai patyrę arba patiriame šiuo metu tuos dalykus. Kartais yra svarbu tai priminti žmonėms.
– Kas tau buvo svarbu kuriant viršelį ir albumą lydinčius vaizdo klipus?
– Su šiuo albumu kažkaip labai netyčia ir natūraliai išėjo toks „pasidaryk pats“ procesas, kur albumo vizualo ir visų niuansų idėjas / koncepciją kūriau vienas. Tačiau smagu, kad to proceso metu atsirado žmonių, kurie patikėjo idėja ir kūrė kartu, bandė padaryti bendrą reiškinį ir tos vizualizacijos buvo įdomesnės, nei galėjo būti.
Kai mes kalbame apie baimes, pirma asociacija – siaubiakas. Na, jeigu taip jau labai banaliai mąstant. Tačiau galų gale viskas perėjo į nepatogumo jausmą, kurį mes kartais patiriame. Dėl to viršelis turi tokių šiek tiek nepatogių mažyčių momentėlių, kuriuos labai norėjau išsaugoti, ir, tikiuosi, tokių bus daugiau.
– Ar taip visą savo kūrybinį kelią ir įsivaizdavai? Gana nuosekliai ėjai link tikslo ar pats kai kuriais savo sprendimais save nustebinai?
– Manau, kad gana nuosekliai ir natūraliai perėjimas į elektroniką vyko, bet gal man atrodo sklandus, nes nelabai apie tai galvojau. Kalbant apie albumą „Laimingi“, irgi nelabai žinojau, kur toliau eiti. Kai jau turėjau idėjų, kaip skambės „Saturnas“, dar neturėjau nei pavadinimo, nei estetikos, nei pačios bendros tematikos ir kitų dalykų.
Manau, man kaip tik padeda tai, kad aš per daug negalvoju, kad čia dabar reikia su kažkuo bendradarbiauti, o dabar reikia popgabalo ar dar kažko tokio. Galbūt ateityje bus tokių atvejų, kai reikės planuotis strategiją į priekį, bet kol kas man labai patinka, kad atrandu savo klausytoją ir mano klausytojui patinka aspektas, kad mano muzika – nevienapusė. Ji yra gana skirtingų žanrų, šiek tiek kitokių spalvų.
– Ko tikėtis koncertuose?
– Per šiuos koncertus reikia išsitaškyti, kiek įmanoma, labiau, atiduoti visą save. Šis mano albumas palietė kiek keistesnes ir niūresnes temas, tad labai noriu žmones įtikinti ir atlikimu, o tam reikia labao daug savęs atiduoti.
– Sakei, kad nestrateguoji savo veiksmų ir leidi viskam vykti natūraliai, bet man vis tiek įdomu, kokių turi svajonių? Bendradarbiavimo, duetų ar šiaip kažkokių projektų? Gal, pavyzdžiui, svajoji sukurti muziką teatrui ar vaizdo žaidimui?
– Atsakymas būtų „taip“ viskam, nes man patinka naujos patirtys ir tikrai noriu išbandyti naujų dalykų.
Kalbant apie bendradarbiavimą, norėčiau kažką nuveikti su Monikaze. Net neįsivaizduoju, kaip tai skambėtų, kas būtų, bet manau, kad būtų tikrai įdomu. Su malonumu klausausi, ką Jonas Šarkus kuria projekte „punktò“, – su juo taip pat būtų labai įdomu kažką pabandyti. Ten jis dar keistesnis, dar laisvesnis ir kitoks.
– Čia net labai realios svajonės!
– Taip. Čia tokie tikrai įmanomi ir paprasti dalykai. Esu labai įpratęs vienas viską daryti ir reikia nepamiršti, kad turiu nuostabių žmonių aplink, kurie man padeda. Ačiū Dievui, kad taip yra.
Apie muziką teatrui ar kitai sričiai… Mano atveju labiau būtų – va, imsiu ir sukursiu miuziklą (šypsosi). Net nežinau, kaip vyksta atrankos ir kaip ką daryti, bet turiu savo bucketlist‘e. Netgi turiu visai gerą libreto idėją. Būtų visai smagus miuziklas, bet neįsivaizduoju, kaip jį padaryti.
Taip buvo ir su klipais – nežinau, kaip tai padaryti, bet važiuojame ir viską išsiaiškinsime pakeliui.
Man atrodo, kad visos svajonės realios. Pavyzdžiui, jeigu eičiau kada nors pasirašyti sutarties su įrašų kompanija (nebūtinai su mano solo projektu, bet gal kada nors kursiu angliškai ar pan.), tai kodėl tai negalėtų būti ir Jacko White’o „Third Man Records“? Jie ima labai įdomius ir keistus, nišinius atlikėjus ir tai nėra neįmanoma, tik kainuoja daug darbo.
– Gal norėtum dalyvauti kokiame TV projekte ar vesti radijo laidą?
– Viską norėčiau išbandyti, bet jei yra kokios ribos, kurių nenoriu išbandyti, tai TV projektai.
Man teko juos pamatyti iš vidaus ir supratau, kaip ten viskas nesmagu ir man netinka.
Nors galbūt, jei kažkada turėčiau tinkamą kūrinį, gal eičiau į „Eurovizijos“ atranką, bet tai būtų ne todėl, kad dabar reikia tai padaryti, nes turėsiu daugiau gerbėjų ar pan. Eičiau tik tuo atveju, jeigu turėčiau 100 proc. tam tinkamą kūrinį.
Tas pats ir su radiju… Per radiją paleisti savo kūrinių grojaraštį – viskas labai gerai, bet tada aš gal geriau noriu sugalvoti konceptą – tik lietuvišką muziką arba leisti tik labai mažai žinomų grupių, kurios yra visiškai andergraundinės, dainas. Man svarbu, kad ne tuščiai viskas būtų daroma, ir ta filosofija man labai pasitvirtina gyvenime.
– Kaip pats klausai muzikos? Didelė dalis muzikantų klauso muzikos ne taip, kaip paprasti klausytojai…
– Dirbdamas prie „Saturno“ įrašų vienu metu perdegiau ir buvo momentas, kai visai neklausiau muzikos, bet po pertraukėlės kažkaip vėl grįžo noras klausytis. Klausytis dėl to, kad patinka, o ne todėl, kad nori išgirsti naujų dalykų… Aišku, muzikantams automatiškai įsijungia techninis klausymas, kurį nelabai galime kontroliuoti, nes turbūt mums tai įaugę į kraują.
– Kas dabar skamba tavo ausinėse? Ko klausaisi ir ką rekomenduotum?
– Klausausi labai skirtingos muzikos. Jacko White’o albumas „Fear Of the Dawn“ buvo puikus. Dar yra labai sėkmingas treperis Lil Yachty, kuris neseniai išleido albumą „Let‘s Start Here“ ir pasakė, kad čia greičiausiai bus paskutinis jo albumas su šiuo pseudonimu. Pati idėja yra nuostabi – 2023 m., kai jis yra pike kaip treperis, sukurti psichodelinio roko albumą. Tas albumas yra absoliučiai psichodelinis Vudstoko festivalio laikų roko ir džiazo mišinys. Labai rekomenduoju.
Mano visiška meilė – Tyler, The Creator. Jis jau senokai kažką naujo pristatė, bet klausau. Anksčiau daugiau Lamar klausydavau ir jis taip pat neseniai išleido nuostabų albumą…
Dabar mano ausinėse daugiau reperių nei roko atlikėjų muzikos (šypsosi). Nežinau, kodėl taip yra, bet man labai koreliuojasi. Turbūt repo kūriniai kartais yra labiau rokiniai negu roko, nes sumetama labai daug skirtingų žanrų ir nežinai, ko tikėtis. Man topinė yra tokia muzika, kurios klausydamasis negaliu nuspėti, kas vyks toliau.