Rašė Aldona Tüür
Fotografės Agnės Bekeraitytės svetainėje pirmiausia pamatysite ne ją, o žmones, į kuriuos menininkė žvelgė pro objektyvą. Quentinas Tarantino, Jacovskių šeima, Danielis Craigas, Migloko – žinomi vardai ir veidai greta kitų, apie kuriuos nieko negirdėjote. Vienas žvilgsnis – ir aplanko jausmas, kad tuos žmones kažkiek pažįstate. „Portretas – tai pokalbis, kuris vyksta tarp manęs ir jūsų, kai jus fotografuoju“, – teigia A. Bekeraitytė.
Jungtinėje Karalystėje baigusi mokslus, visame pasaulyje dirbanti fotografė šiandien gyvena Vilniuje. Iš čia, kai tik turėdavo laiko, A. Bekeraitytė važiuodavo į projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginius ir fotografavo juose dalyvavusius menininkus.
„Buvo daug kalbama, kas atvažiuos, ką darys, kokios vyks parodos ir renginiai. Norėjau atkreipti dėmesį į menininkus, kai kurie iš jų – pasaulinio lygio, kurie atvažiuos, skirs savo laiką Kaunui. Norėjau papasakoti apie programą „Kaunas 2022“ per žmones“, – sako fotografė.
A. Bekeraitytės portretų parodą, kurioje daugiau kaip 50 menininkų, kūrusių Europos kultūros sostinę Kaune, galima pamatyti galerijoje „Pelėdų kalnas“. Vis dėlto pokalbis su fotografe – ne tik apie tai.
– Jūsų darbų rinkinys įspūdingas. Turėjau pasitikrinti – ar tikrai esate lietuvė. Ir dar tokia jauna!
– Ačiū. Esu iš Marijampolės, šiuo metu gyvenu Vilniuje. Baigusi vidurinę mokyklą, būdama devyniolikos, iš karto išvažiavau studijuoti į Angliją. Fotografuoti pradėjau dar anksčiau, todėl tikslingai ėjau į šią sritį. Norėjau iš arti susipažinti su fotografijos industrija didelėje šalyje – tokioje kaip Didžioji Britanija ar JAV. Fotografijos industrija ten ir Lietuvoje – visiškai skirtingos sąvokos ir skirtingos aplinkos.
Būdavo, sutinku ką nors iš Lietuvos, jie klausia: „Tai ką dabar veiki?“, sakau: „Fotografuoju.“ Jie: „Aaa… O ką planuoji veikti gyvenime?“ Ką gi, praėjus dešimtmečiui, aš vis dar fotografuoju!
– Kaip nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Baigusi menų universitetą Kente, Anglijos pietryčiuose, septynerius metus gyvenau Londone. Daug dirbau ir daug keliavau po pasaulį su įvairiais projektais. Todėl pagalvojau – juk jeigu vis tiek dažniausiai keliauju, kodėl negalėčiau to daryti iš Lietuvos? Grįžti namo buvo pats geriausias sprendimas.
– Tarp jūsų fotografuotų portretų – ir Holivudo žvaigždės, ir NATO kariai, ir Lietuvos kultūros pasaulio veikėjai, ir niekam nežinomi žmonės. Ar yra skirtumas, ką fotografuoji?
– Manau, jei esi profesionalas, kad ir ką fotografuotum, turi turėti vienodą požiūrį. Su kiekvienu portretu, kaip, įsivaizduoju, ir su kiekvienu interviu, kyla iššūkis – kaip tą žmogų atskleisti, kaip prakalbinti.
Žinoma, yra techninių niuansų – aplinka, apšvietimas, ribotas laikas ir pan. Vis dėlto, ar fotografuočiau pasaulinę žvaigždę, ar laukuose dirbantį ūkininką – man svarbiausia, kad ir man, ir tam žmogui tas laikas būtų smagus, kad rezultatas mums patiktų. Beje, nemanau, kad fotografuojant svarbiausia – gražus portretas. Fotografija yra labiau procesas nei galutinis produktas.
– Ką turite omenyje?
– Jeigu galvosi, kad reikia padaryti kuo geresnę nuotrauką, bandysi įsprausti žmogų į kažkokius rėmus, stengsiesi nufotografuoti labai gražiai. Tačiau aš noriu, kad žmogus atsipalaiduotų ir atsiskleistų. Žinoma, norisi, kad tas galutinis rezultatas būtų gera nuotrauka, bet jei matysis, kad ji nenatūrali ir perspausta, – nieko gero.
Beje, kai kalbu apie atsivėrimą, nebūtinai turiu omenyje realų pokalbį, nors dažnai jis vyksta – kalbiesi su žmonėmis apie dalykus, kurie jiems įdomūs, kvieti atsipalaiduoti ir negalvoti, kad prieš juos stoviu aš su kamera. Būna žmonių, kurie nelabai nori kalbėtis, tuomet mes bendraujame akimis.
– Kas yra gera nuotrauka?
– Kiekvienas sprendžia pagal save. Vieniems, tikriausiai, gera nuotrauka bus tokia, kurioje viskas stebuklingai švaru ir gražu, nesimato jokių nelygumų. Man gera nuotrauka yra tokia, kurioje matosi, kad žmogus jaučiasi gerai. Tokie dalykai matosi – ar žmogus atsipalaidavęs, ar jam šiek tiek nepatogu, ar jis iš viso nenori ten būti. Pastaruoju atveju mano užduotis yra padėti fotografuojamam žmogui jaustis gerai, kad jis galiausiai atsivertų.
Beje, mano baigiamasis darbas universitete buvo apie tai, kad portretas yra ne apie jus ir ne apie mane, bet tai yra pokalbis tarp mudviejų. Galutinis rezultatas yra ne jūsų atvaizdas ir ne mano kūrinys, o mūsų abiejų bendro darbo rezultatas.
– Kokia fotosesija jums labiausiai įsiminė?
– Kiekvieną kartą fotografavimas yra unikalus patyrimas ir tikrai kaskart labai įdomu. Kad ir projekte „Kaunas 2022“ fotografuojant Mariną Abramovič – pasaulinio lygio žvaigždę, kuriai turėjau 10–15 minučių. Iš tiesų ji – vienas iš paprasčiausių žmonių, kuriuos fotografavau. Aš vos kažką pasiūliau, kai Marina pradėjo pati improvizuoti. Sako: „Atsiprašau, man patinka eksperimentuoti.“ Taip gali atsitikti ir su kitu žmogumi – tokiu, kuris nėra tiek daug pasiekęs ar toks įžymus.
Iš pastarųjų metų man labiausiai įsiminė žurnalui „Passport“ skirta Irenos Veisaitės fotosesija; su ja buvome kelissyk susitikusios. Net ne fotografavimas, bet pažintis su I. Veisaite, mudviejų ryšys man paliko labai gilų įspūdį. Esu dėkinga sutikusi žmogų, tiek daug davusį pasauliui ir kurio tokia nepaprasta gyvenimo istorija. Po kelių mėnesių ji išėjo…
Kartais būna toks jausmas, ypač fotografuojant kultūros elito žmones, kurie man dažnai yra autoritetai, kad į mane žiūri kaip į jauną mergaitę su fotoaparatu. Taip pasitaiko ir Lietuvoje, ir užsienyje. Būna, pradžioje jaučiu šiokį tokį įtarumą. Tačiau tada, kai užsimezga ryšys, pradedame bendrauti ir aš suprantu, kad mums pavyksta, – tada patiriu tikrą malonumą. Ne dėl to, kad norėčiau kažkam kažką įrodyti, bet man pats kontaktas tarp manęs ir fotografuojamojo, jo sutikimas paskirti 5 minutes savo laiko portretui, yra nepaprastai vertingas.
– Kiek anksčiau palyginote fotografiją su interviu. Iš tiesų tiek aš – žmogus, imantis interviu, tiek jūs – fotografė – liekame už kadro.
– Manau, kad dalis manęs lieka tose nuotraukose. Vizualiai tikriausiai tik aš galėčiau pasakyti, kiek ten manęs yra: mano braižas, tam tikra stilistika. Portretas – tai dviejų žmonių pokalbis, todėl mes abu ten esame.
– Kaip jūs ruošiatės fotosesijoms?
– Be visų techninių dalykų, jei būna žinomesnis žmogus, pasiskaitau, ką veikė gyvenime, pasidomiu giliau. Jeigu numatyta kokia nors konkreti lokacija, kartais ją patikrinu, pasižiūriu, koks apšvietimas ir pan.
Vis dėlto mano filosofija tokia, kad aš turiu būti tuo momentu su tuo žmogumi ir ta šviesa. Fotografuodama gali labai suabejoti dėl technikos, stengtis kuo geriau apšviesti ir pan., bet jei, reguliuodama techniką nežiūrėsiu į jūsų akis, prarasiu esmę – tai, kas yra portretas.
– Žmonės paprastai kritiški savo išvaizdai – sako, kad viena jų pusė gražesnė nei kita, turi tam tikrų išmoktų pozų ir pan. Ar leidžiate modeliams reikšti nuomonę apie savo nuotraukas?
– Priklauso nuo to, ką fotografuoji ir kokiu tikslu. Kai kurie žmonės nenori nei matyti tų nuotraukų, nei susidaryti kokią nors nuomonę. Visada leidžiu peržiūrėti nuotraukas, kai kada net ir fotografavimo metu mes tai darome kartu su fotografuojamaisiais.
Nėra nefotogeniškų žmonių, kaip ir nėra gražesnės ar negražesnės pusės. Jeigu taip manote, vadinasi, dar neatsirado fotografas, kuris jums tai parodytų. Yra charizmatiškų žmonių ir mažiau charizmatiškų, yra šnekių kaip aš, ir tylių kaip mano vyras. Portretu turi atskleisti tai, ką tas žmogus turi, o ne tai, ko jis neturi.
– Taigi, nėra negražių žmonių, yra tik blogi fotografai?
– Visi šiandien fotografuojame, ir tai puiku. Man atrodo, kad fotografija yra vienas iš geriausių kūrybos, saviraiškos būdų. Vis dėlto ne kiekvienas mygtuko paspaudimas jau yra fotografija. Ypač kai kalbame apie portretą.
Man geros nuotraukos pavyksta tada, kai aš neskubu, skiriu laiko kontaktui, žmogui atskleistii. Be to, nuotraukas vėliau atsirenku, tvarkau. Vis dėlto tvarkyti nuotraukas stengiuosi minimaliai – man patinka, kai žmogus išlieka kuo tikresnis. Jau ir taip gyvename socialinių tinklų kuriamame pasaulio vaizde, kuris yra gerokai iškraipytas. Kadangi daug dirbu užsienyje, žinau, kad fotografas pasirenkamas pagal stilių. Kai turi savo stilių, jis išlieka net ir fotografuojant skirtingiems užsakovams. Vieniems stilius gali tikti, kitiems – ne. Tokie, kuriems aš netinku, manęs tiesiog nesamdo.
– Portretus ir reportažus fotografuojate pačiose įvairiausiose vietose. Kokios buvo įdomiausios lokacijos?
– Teko fotografuoti daug kur: filmų apdovanojimų užkulisiuose, šokolado fabrike Indijoje ir vėliau – laukuose ir šiltnamiuose, kur žmonės augina paprikas. Baigusi mokslus kurį laiką dirbau komercinio fotografo asistente, su juo apkeliavau daug pasaulio. NASA būstinėje Hjustone fotografavome inžinierius, kostiumus, šalmus, daiktus, kuriuos lietė Neilas Armstrongas… Dykumoje Čilėje fotografavome observatorijos teleskopų vidų, į mus besileidžiančius lėktuvus ir pan.
Vis dėlto man visada įdomiausi žmonės. Pavyzdžiui, esu fotografavusi Liudviką Markuntavičių, Žiežmarių sinagogos raktininką. Per karą, kai jis dar buvo vaikas, jų šeima slėpė trylika žydų. Iš pradžių fotografavome sinagogoje, o tada jis mane nusivedė į laukus parodyti griuvėsių to pastato, kuriame buvo slepiami žydai. Tai buvo nepaprasta.
Mes čia, Lietuvoje, turime tokių vietų ir tokių istorijų, kad nereikia važiuoti į Čilę ar Ameriką.
– 2022-aisiais Kaunas buvo viena iš tokių vietų. Papasakokite truputį daugiau apie savo būsimą parodą.
– Artėjant Kauno – Europos kultūros sostinės metams, pateikiau organizatoriams pasiūlymą, kad norėčiau tą neeilinį įvykį atskleisti per projekto „Kaunas 2022“ kūrėjus, menininkus.
Buvo daug kalbama, kas atvažiuos, ką darys, kokios vyks parodos ir renginiai. Norėjau atkreipti dėmesį į žmones, kurie skirs savo laiką Kaunui. Visus fotografavau tame pačiame fone, esant tokiam pačiam apšvietimui. Kiek galėjau per tuos metus, tiek atvažiuodavau ir fotografuodavau skirtingus menininkus jų parodose, atidarymuose, prieš renginį, per generalines repeticijas – kviečiau juos į užkulisius, trumpo fotografijos pokalbio.
Menininkus fotografuoti labai įdomu, jie dažniausiai linkę improvizuoti, žaisti. Žinoma, ne visi – kai kurie nori tik stovėti ir nieko nedaryti. Kiti, pavyzdžiui, choreografai, šokėjai, nori šokti. Aš jiems visiems sakiau, kad man nesvarbu, kaip jūs būsite apsirengę ar ką norite veikti, prašau tik jūsų laiko – ką man duosite, tą aš pasiimsiu.
– Kiek parodoje bus portretų?
– Nufotografavau daugiau nei 100 menininkų, bet tai – tik lašas jūroje visko, kas vyko Kaune. Nors dėl kitų darbų ir kelionių negalėjau susitikti su visais, manau, kad paroda bus gana išsami reprezentacija to, kas vyko 2022-aisiais Kaune. Tiesa, pamatysite tik dalį mano sutiktų žmonių. Čia buvo pasaulinio lygio žvaigždžių, buvo ir mažai dar žinomų, bet tikrai Lietuvą ateityje garsinsiančių menininkų. Noriu, kad mano paroda atspindėtų: taip, tai buvo kultūros sostinė ir ji dar yra. Ji tęsiasi, nes gyvuoja Lietuvos kultūra. Tai yra ypatingi žmonės, nuo kurių kultūra ir prasideda.
– Per praėjusius metus daug buvote Kaune, daug ir pamatėte. Kas iš projekto „Kaunas 2022“ renginių jums įstrigo labiausiai?
– Man tai buvo įspūdinga patirtis – jautėsi, kad Kaunas pulsuoja kultūra. Jau nekalbu apie tai, kokio lygio menininkų buvo pritraukta, kaip viskas iškomunikuota, kaip dirbo visa komanda. Lietuvoje nesame turėję tokios kultūros sostinės – aukščiausios prabos, europinio standarto. Pamirškime savo kompleksus, kad esame Europos provincija, juk turime tokių renginių!