Apie pasaulį bepročio akimis ir cenzūrą, kuri neturėtų tapti laisvės įrankiu
Rašė Agnė Pulokaitė
Gegužės 2–7 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, kurio programoje – net penkiolika įvairaus amžiaus publikai skirtų spektaklių, lėlių kino animacijos programos vaikams ir suaugusiesiems, edukacinės programos, atidarymo ir gatvės renginiai. Vienintelis šią teatro rūšį Lietuvoje nuosekliai pristatantis festivalis kūrėjus ir žiūrovus šiemet pakvies mąstyti gravitacijos tema: pastebėti ir analizuoti tradicinio ir šiuolaikinio lėlių teatro formų slinktis ir persidengimus, ieškoti gravitacijos centro, kuris veikia kaip traukos centras ir įvairiausias raiškos formas leidžia sutalpinti po šios nepaprastai tarpdisciplininės meno rūšies skėčiu. Nenorintiems nerti į ontologinius teatro meno kalbos klausimus, į gravitaciją bus kviečiama pažvelgti iš egzistencinės perspektyvos – dabar, kai pašonėje vyksta karas, kai dar bundame iš slogaus pandeminio sapno, kai ekologinės prognozės apgaubia nerimu, stiprėja radikalizmas, atskirtis ir apskritai darosi sunku aprėpti visa, kas vyksta aplink, – kas šiuo laiku sulaiko mus, kad nepatektume į nesvarumo būseną, neištrūktume į atvirą kosmosą be galimybės vėl įsižeminti, po kojomis pajusti tvirtą pagrindą?
Festivalį gegužės 4 d. 20 val. atidarys Rusijoje gimusios, Belgijoje seniai gyvenančios ir kuriančios Natašos Belovos ir čilietės Titos Iacobelli bendras darbas „Loco“ (išvertus iš ispanų pamišęs), kuriame kalbama apie individą nuožmioje sistemoje, apie proto atsisakymą paklusti tos sistemos primestoms hierarchijoms, susikuriant savąjį iliuzijų pasaulį. Prieštaringo ukrainiečių rašytojo Nikolajaus Gogolio kūrybos ir gyvenimo motyvais paremto spektaklio premjera įvyko garsiausiame lėlių teatro festivalyje pasaulyje – Šarlevilio lėlių teatro festivalyje Prancūzijoje 2021 m. Apie bepročio lūpomis sakomą pasaulio tiesą kalbamės su spektaklio „Loco“ kūrėjomis N. Belova ir T. Iacobelli.
– Įkvėpimo spektakliui sėmėtės ne tik iš N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“, bet ir paties rašytojo gyvenimo ir savo asmeninių patirčių. Beprotystės tema mene nėra retenybė. Ką jums atrodė svarbu pasakoti?
Tita ir Nataša: N. Gogolis šį kūrinį parašė būdamas 26 metų amžiaus, tačiau jame išpranašavo ne vieną svarbų savo gyvenimo įvykį. Sakykime, kad ir tai, jog pagrindinis veikėjas Popryščinas, sulaukęs 43 metų amžiaus, šaltą vasario mėnesį yra kankinamas psichiatrijos ligoninės, kurioje gydosi, personalo ir, tikėtina, ten miršta. N. Gogolį ištinka faktiškai toks pat likimas. Antra vertus, šis kūrinys įkvėpė jo autorių leistis į užburiančią kelionę į Italiją, kur jis jautėsi laimingas ir parašė geriausius savo kūrinius.
Vis dėlto ši dvasios negalios tema mus labiausiai patraukė vienu netikėtu paradoksalumu: kartais atrodo, kad tam, jog suprastum dabartinį pasaulį, reikia į jį žvelgti pamišėlio akimis. Tarsi beprotystė suteiktų mums galimybę pamatyti pasaulį iš tiesų, įžvelgti jo vidinę struktūrą – paslėptą nuo proto, nepasiduodančią loginiam mąstymui. Kuo labiau Popryščinas kraustosi iš proto, tuo labiau išsilaisvina iš mąstymo hierarchijos pančių ir pradeda matyti tikrąsias mūsų skirtumų priežastis.
– N. Gogolis buvo prieštaringa asmenybė: kilęs iš Ukrainos, jis galiausiai tapo tikru rusiškos kultūros, imperialistinio šios šalies mąstymo apologetu. Galbūt čia slypi jo, kaip menininko ir žmogaus, tragizmas. Žinau, kad spektaklio premjera įvyko 2021 m. rugsėjį, taigi prieš lemtingąją vasario 24-ąją. Ir vis dėlto, ar nejautėte vidinių prieštaravimų kurdamos spektaklį būtent pagal šią medžiagą?
Nataša: Kuriant šį spektaklį teko skaityti daug N. Gogolio ir apie N. Gogolį, atradau kūrinių, apie kuriuos iki tol nieko nežinojau. Taip, N. Gogolis – ne tik sudėtinga asmenybė, bet ir labai prieštaringa. Tiesiog nesuprantama, kaip tas pats žmogus galėjo parašyti ir „Mirusias sielas“, ir „Parinktąsias vietas iš susirašinėjimo su draugais“ – moralizuojantį, konservatyvų ir išties prastą kūrinį, už kurį jį pasmerkė tiek priešai, tiek draugai. Tiesa ta, kad N. Gogolis, „šaunusis publicistas“, buvo gana vidutiniškas, o N. Gogolis, „pamišęs rašytojas“, – genialus. Gal todėl jis taip ir neužbaigė savo svarbiausio kūrinio „Mirusios sielos“, nes leido visuomenę pamokyti pasišovusiam teisuoliui užsmaugti talentingą rašytoją.
Tai, kad, didžiuodamasis ir žavėdamasis ukrainietiška muzika, pasakomis, gamta, savo draugais ukrainiečiais, jis vis dėlto kliedėjo apie Didžiąją Rusiją ir jos imperinius užmojus, tik liudija žmogiškosios prigimties, ir nebūtinai rusiškosios, absurdiškumą ir paradoksalumą. Tokie patys vidiniai prieštaravimai, keliantys ir juoką, ir baimę, būdingi ir Popryščinui. Man regis, jei N. Gogolis nebūtų gimęs Ukrainoje, jis niekada nebūtų tapęs rašytoju N. Gogoliu. Jei nebūtų išvykęs į Italiją, nebūtų parašęs „Mirusių sielų“, jei nebūtų persikėlęs į Peterburgą, nebūtų sukūręs „Pamišėlio užrašų“. Visas jo gyvenimas liudija, kaip skirtingos kultūros praturtina ir išlaisvina mintis ir kūrybą.
Dėl mano situacijos… 1995 m., kai Belgijoje gimė mano sūnus, aš nusprendžiau, kad Rusijos pilietybės jis neturės. Nenorėjau suteikti Rusijos valdžiai nė mažiausios teisės į mano sūnų. Motiniškas instinktas buvo stipresnis už bet kokius mano tapatybės klausimus. Vis dėlto tuo pat metu priėmiau ir kitą sprendimą, kurio gailiuosi iki šiol, – neišmokiau savo sūnaus kalbėti rusiškai. Tai atėmė iš jo galimybę bendrauti su seneliu, skaityti Vasilijų Grosmaną ir suprasti Andrejaus Tarkovskio filmus. Šį savo radikalizmą laikau kvailu. Man atrodo, cenzūra neturėtų būti laisvės įrankiu. Palikime šį ginklą Putinui. Todėl nejaučiu vidinio konflikto dėl to, kad sukūrėme spektaklį pagal N. Gogolį. Iš tiesų pasirinkimą lėmė ne ideologinės priežastys, o mūsų su Tita noras kurti skirtingų kultūrų žmonėms. Mums ši istorija pirmiausia yra apie žmogų, o ne apie rusų valdininką. Čilėje, Italijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje – visur esama savų popryščinų.
Ukrainoje vykstantis karas yra didžiulis skausmas, gailestis tą išgyvenantiems ukrainiečiams, pasidygėjimas Rusijos valdžios beprotyste, neviltis dėl mano pačios bejėgiškumo viso to akivaizdoje.
Tita: Priespaudos forma, N. Gogolio atskleidžiama kaip sistema, kurioje lyg spąstuose jaučiasi Popryščinas, primena galios ir klasių struktūras, tokias gajas mano gimtojoje Čilėje. Europoje būna visaip, tačiau mano šalyje viskas paprasta: jei gimei su tinkama pavarde aukštą statusą turinčioje šeimoje, tau nereikės daug stengtis, kad vieną dieną taptum didelės įmonės vadovu. Atvirkščiai, gimęs vargingoje šeimoje vargu ar sugebėsi ištrūkti iš to socialinio sluoksnio, kad ir ką darytum, kiek darbo ir jėgų įdėtum. Kaip ir Popryščinui, keliai į įtakingųjų ratelius tau niekada neatsivers. Ši paprasto žmogaus, trokštančio turėti tai, kas jam uždrausta, tragedija sutinkama bet kur pasaulyje – tikrai nereikia ieškoti toli.
– Ar galėtumėte trumpam grįžti į tą akimirką, kai pirmą kartą susižavėjote lėlių teatru? Kas būtent jus paskatino susieti su juo savo profesinį kelią?
Tita: Akimirka, kai iš tiesų pamačiau personažo jėgą, nutiko kažkada seniai, vieną atostogų dieną stebint, kaip broliai vaidina su žaislais. Jų suvaidintos mizanscenos tiesiog pakerėjo mane. Pagrindinis personažas dainavo, šoko, o vėliau dėl neaiškios priežasties ėmė ir numirė. Tai mane absoliučiai nuginklavo, nes atliepė giliai manyje slypinčią mirties, artimo netekties baimę.
Lėlė, jos atgaivinimo stebuklas turi nepaprastą galią susijungti su žmogaus sąmone. Anuomet visa šeima buvome pakerėti, kaip broliai atgaivino tuos žaislus ir kaip, būdami jau suaugę, išsaugojo gebėjimą žaisti ir būti rimti tuo pat metu, atsiduodami kažkam svarbesniam už juos pačius. Tik daug vėliau susiejau savo gyvenimą su teatru, tačiau tas vyresniųjų brolių, žaidžiančių lyg vaikai, vaizdas, ir tai, kaip mes, visa šeima, neatplėšdami akių sekėme jų pasakojamą istoriją, paliko manyje įspaudą ir prisidėjo prie to, kad nusprendžiau gyvenime šį žaidimą tęsti toliau.
– Lietuvoje vis dar gaji nuostata, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Ką galėtumėte pasakyti tuo šventai tikinčiam žiūrovui?
Nataša ir Tita: Lėlės nekaltumas padeda mums lengviau išgyventi skausmą, priimti tai, kas nepatogu, nuo ko norisi pabėgti. Tai tokia žaidimo forma, kuri siekia giliausius emocinės atminties klodus, savo archajiškumu, pirmykšte pasaulėžiūra atverianti pačias skaudžiausias patirtis. Tą stereotipą, su kuriuo susiduria visi dirbantys lėlių teatro srityje, galime išnaudoti savo naudai bandydami atrakinti jausmus, o ne protą.
