Rytų Londone kuriančios jaunos lietuvių atlikėjos Aistės Gaižauskaitės-AISTÈ kūryba įkvėpta svajingos ir kartu energingos Vudstoko laikų muzikos. Pakylėjantys soulo, gospelo garsai ir į šiuos laikus atkeliavusi aštuntojo dešimtmečio dvasia – visa tai galima rasti neseniai srautinėse muzikos platformose pasirodžiusiame ir koncerte Vilniuje pristatytame debiutiniame AISTÈ albume „The Theory Of Everything“. Jau po albumo pristatymo Aistę kalbiname apie jos kūrybinio kelio pradžią, debiutinį albumą, skleidžiamą džiaugsmą ir pozityvumą.
– Kaip supratai, kad muzika yra tavo aistra? Kada prasidėjo tavo muzikinis kelias?
– Tokio konkretaus momento, kai supratau, kad gyvenimą noriu paskirti muzikai, nebuvo. Manau, todėl, kad net nepamenu savo gyvenimo be stiprios aistros jai. Mane garsai ir melodijos žavėjo nuo pat vaikystės. Neseniai mačiau vaizdo įrašą, filmuotą, kai man buvo kokie dveji metukai, – jame aš šeimos vakarėlyje, apsikabinusi kolonėlę, absoliučiai pakerėta žiūriu į tą judantį apskritimą, iš kurio sklinda garsas… Po tiek metų vis dar suprantu, ką ta maža mergaitė jautė. Vėliau, išgirdusi soulą – Al Green, Otis Redding ir kitus muzikantus, atrodo, kažką prisiminiau. Labai džiaugiuosi pasirinkusi kurti muziką, kuri tokia artima mano pačios sielai.
– Kuo dar norėjai būti? Kokių pomėgių, be muzikos, turi?
– Geras klausimas! Aš vis dar noriu būti ir dar būsiu. Gyvenimas ir ilgas, ir trumpas. Vėliau gyvenime būtų įdomu kibti į medicinos mokslus. Taip pat mane žavi gamta. Mėgstu pasigilinti ir atrasti dėsnių. Įdomiausia, kad įvairiuose sluoksniuose dėsniai tarsi kartojasi. Pažinti save ir pasaulį, dalytis atradimais yra mano kelrodė žvaigždė. Taip pat galvoju tapti prezidente, kai sukaupsiu gausų žinių lobyną, kurį turėdama galėčiau tarnauti žmonėms. (Šypsosi.)
– Kaip vystėsi tavo muzikinė karjera ir kaip keliai nuvedė į Londoną?
– Į Londoną išvykau studijuoti. Baigusi LSE (The London School of Economics and Political Science – aut. past.), likau, nes Londonas man labai patiko. Čia bendraminčių menininkų bendruomenė yra labai ryški ir nuolat stebinanti. Dainininkai, šokėjai, muzikantai… Viskas nuolat verda, keičiasi… Sutinku daugybę žmonių su savo istorijomis ir mane tai įkvepia. Atvira širdimi pažinus kitus, atrodo, galima keletą gyvenimų nugyventi.
– Kaip iš socialinės antropologijos mokslų LSE kelias nuvedė į muziką? Studijų metu muzikavai?
– Tikiu, kad viskas, kas praturtina mane, praturtina ir mano muziką. Antropologija ir muzika, mano atveju, puikiai susipynė. Šių studijų metu atsivėrė tolimi horizontai ir skirtingos žmonių kultūros. Studijavau ekonomines ir socialines žmonių kurtas institucijas ir jų įvairovę pasaulyje. Tai man padėjo užčiuopti bendrą giją tarp visų mūsų ir taip sujungti per muziką.
– Jau kurį laiką gyveni ir kuri Londone. Kokių pamokų išmokė bene didžiausia Europos muzikos industrijos sostinė? Kuo šis miestas tau padėjo augti kaip kūrėjai? Gal padėjo išgryninti muzikinį skambesį?
– Soulas, amerikana, gospelas – labiau klausomi ir gyvai atliekami muzikos žanrai Londone. Gera sutikti tuos pačius garsus mėgstančių bendraminčių. Išgryninti skambesį man padėjo gal labiau ne Londonas, o atsisakymas įtikti, įtilpti į rėmus. Dariau tai, kas iš tikrųjų plaukia iš manęs. Visų šių patirčių mišinys leido atrasti savitą skambesį, kuris perteikiamas albume „The Theory Of Everything“. Vakar buvau radijo interviu ir laidos vedėjas Clive’as, kuris yra soulo muzikos entuziastas, parašęs knygą „Soul Citizen: Tales and Travels from the Dawn of the Soul Era to the Internet Age“, – konstatavo: „Whatever you’ll do. You’ve got that Aistè stamp“ (liet. „Kad ir ką darysi, turi tą Aistè braižą – aut. past.). Man tai buvo tikras įvertinimas!
Kipro Varanecko nuotr.
– Kas daro įtaką tavo kūrybai?
– Muzikos pamatai manyje buvo sudėti metų metus, valandų valandas sėdint vienai kambaryje ir grojant, klausant ir dainuojant dainas. Įtaką daro muzika, kuri priverčia sustoti, o kartais gal net apsiverkti. Būna, kad pagaunu save žliumbiant ne todėl, kad muzika labai liūdina, bet todėl, kad negaliu patikėti, kokios nuostabios yra dainos ir kaip man pasisekė, kad galiu jas išgirsti.
– Kodėl soulas ir gospelas? Kuo jie tau artimi?
– Soulas todėl, kad, norint iš tiesų jį atlikti, reikia muziką transliuoti per savo sielą. Klausant ar atliekant šio žanro muziką, sielos tarpusavyje komunikuoja, ir man tai gana stipri dvasinė patirtis. Kuo daugiau žmonių susijungia, tuo linksmiau ir aukščiau galima kilti, o gospelas tam puikiai tinka.
– Ar yra toks muzikos stilius, kuriame savęs visai neįsivaizduoji? Kuris?
– Kol kas savęs neįsivaizduoju atliekančios metalcore. Nors ir pažįstu žmonių, kuriems šis žanras puikiai limpa ir tinka.
– Kaip būrėsi tavo dabartinė komanda? Kaip susipažinote ir pradėjote dirbti su DAMN GOOD, o tavo albumu susidomėjo leidybos kompanija „Saphira“?
DAMN GOOD merginos yra damn good! Tikros profesionalės ir nuostabios asmenybės. Labai džiaugiuosi pradėjusi dirbti su jomis. Jų dėka turėjome išskirtinės patirties „Vasaros terasoje“ ir po mūsų koncerto ten nebeliko stogo. Mano komanda visuomet keičiasi, priklausomai nuo projekto, tačiau po truputį atsiranda nepakeičiamų žmonių, su kuriais norisi būti ir dirbti vėl ir vėl.
– Kokios temos vyrauja tavo debiutiniame albume „The Theory Of Everything“? Ką nori atskleisti savo kūryboje?
– Norėčiau įkvėpti klausytojus nusimesti nuo pečių tuos dažnai mūsų pačių susikurtus svarsčius, giliai įkvėpti ir leisti sau būti laimingiems. Didelių ir mažų stebuklų yra ant kiekvieno kampo. Nepasiduoti masiniam išprotėjimui, kuris jau metų metus skalauja visas šviesias galvas mintimis „ne man“, „pažiūrėk, koks šitas ar anas“… Jeigu galų gale sąmoningai nebemaitintume to, kas mums netarnauja, galėtume būti laimingesni ir rasti daugiau artumo ir vienas kito supratimo. Albumas „The Theory Of Everything“ apima visas šias temas ir kviečia nebijoti atverti savo širdį.
– Kaip tavo kūrybą priėmė gerbėjai Lietuvoje? Užsienyje? Kokie pirmieji atsiliepimai pasirodžius albumui ir po jo pristatymo koncerto „Vasaros terasoje“ Vilniuje?
– Jie laimingi! Kasdien gaunu žinučių iš žmonių, perklausiusių albumą. Kai kurios žinutės tokios asmeniškos ir tikros, kad, būna, susigraudinu. Šis ryšys – nepakartojamas.
– Ne viename interviu esi minėjusi, kad tau svarbu skleisti džiugesio jausmą / kurti šventę. Iš kur semiesi pozityvumo? Kas padeda gyventi šia diena ir ją išjausti, džiaugtis?
– Kaip įdomu! „Iš kur semiesi pozityvumo?“ yra labai įdomus klausimas-teiginys. Jis indikuoja, kad pozityvumas yra kažkas reto arba bent jau limituota, nes reikia iš kažkur jo gauti. Mes niekuomet nepaklausime „Iš kur semiesi negatyvumo?“, nes visiems kažkaip ir taip aišku. Negatyvumas nėra toks retas. Geras, ane? Net pačioje kalboje mes koduojame savo santykį su pasauliu. Matyt, vienas iš pamatinių dalykų, kurie man padeda, tai priešiško nusiteikimo prieš pasaulį neturėjimas – jis yra ir aš esu jame. Ne aš viena kuriu, bet mes kartu. Kartais padeda pagalvoti, kad kažkada gyvenimo patirtis baigsis ir nebegalėsiu atsisėsti ar atsistoti, išgirsti kito žmogaus balso, nejausiu kavos skonio… Tai taip pat man padeda vertinti dabartį.
– Gyvenimo šiandiena ir džiaugimosi šia akimirka filosofija – kaip ji atsirado tavo gyvenime? Juk stengiamės tai daryti kiekvienas, bet ne kasdien tai pavyksta… Kaip tau sekasi tai praktikuoti?
– Nuo pat mažens savyje turėjau labai tvirtą dvasinį radarą. Paauglystė buvo neapsakomai sunkus laikotarpis mano gyvenime, tačiau viduje visuomet degė ta ugnis, kuri neleido man pasiduoti, kad ir kaip sunku būtų. Puikiai žinau, ką reiškia būti visiškai vienai, neturėti vietos pasaulyje ir būti niekieno nesuprastai. Šios tamsios patirtys buvo būtinos tam, kad sugebėčiau įvertinti tai, kas yra dabar. Disciplina taip pat yra neapsakomai svarbus dalykas pažinti save ir pajusti energiją. Reguliarus miegas, sportas, namuose gamintas maistas, meditacija – tai puikūs būdai pasirūpinti savo kūnu. Tikiu, kad labai dažnai minčių sukurtos problemos negali būti išspręstos tik mintimis. Kūnas, protas ir visas pasaulis yra visuma, o ne atskiri nepriklausomi elementai.
– Kaip manai, kaip keisis tavo kūryba ateinančiuose etapuose?
– Daug apie tai negalvoju. Bus taip, kaip bus. Tuoj pasirodys mano pirma vasariška lietuviška daina, kuri bus tikro pasimatymo išklotinė, tad nekantriai laukiu. Man pačiai įdomu.
– Kokie tavo artimiausi planai?
– Laukia keli koncertai Londone ir Vilniuje, o vėliau pasimatysime festivalyje „Galapagai“!
– Ko dabar sau palinkėtumei?
– Rasti daugiau laiko skaitymui. (Šypsosi.)
