Rekomenduoja menotyrininkas Tomas Ivanauskas
Nuotraukos Tomo Ivanausko
Kaip rašė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) direktorius Arūnas Gelūnas, šiemet tikriausiai nėra dienos, kad LNDM neatsidarytų nauja paroda. Neatsitiktinai ši apžvalga bus skirta tik LNDM padaliniuose vykstančioms parodoms, kurių gausa, įvairovė, kokybė ir aktualumas stebina, žavi ir džiugina net ir išrankiausius meno mėgėjus. Francisco Goya, Rembrandtas, Marcas Chagallas – tokių vardų vienoje vietoje pavydėtų bet kuris pasaulio muziejus.
„Ar ji prisikels?“ Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus“, Vilniaus paveikslų galerija, Didžioji g. 4.
Parodos kuratorės: Olena Šostak, Olha Hončarenko. Paroda eksponuojama iki 2023 09 17.
Sukrečianti paroda! Ji sudaryta iš dviejų raižinių ciklų – „Kapričai“ (1796–1798) ir „Karo baisumai“ (1810–1820) ir yra labai aktuali Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Žvelgdamas į F. Goyos darbus dar kartą įsitikini, kad žmogaus žiaurumas neturi nei laiko, nei vaizduotės ribų. Keičiasi laikai, ginklai, bet žmonės nesikeičia ir nesuvokiamas žiaurumas išlieka. Ne gyvuliškas, o žmogiškas žiaurumas, nes gyvūnai nėra tokie žiaurūs. Kadangi pats F. Goya dalyvavo ispanų nepriklausomybės kovose su prancūzais, tikėtina, kad visus baisumus matė savo akimis. O dailininko vaizduotė labai laki! Tai atsispindi serijoje „Kapričai“, kurioje jis vaizduoja tuometės Ispanijos visuomenės kvailumą, tačiau tai laisvai gali būti pritaikoma bet kuriai visuomenei ir bet kuriam laikui. Kvailumas gimdo baimę, baimė gimdo pyktį, pyktis virsta žiaurumu – proto miegas gimdo monstrus.
„Litvakų dailininkai Paryžiuje“, Vytauto Kasiulio dailės muziejus, A. Goštauto g. 1.
Parodos kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė. Paroda eksponuojama iki 2023 09 29.
Litvakai, be jokios abejonės, yra mūsų aukso fondas, kuris vis labiau atveriamas ir stebina – kiek puikių menininkų įkvėpė mūsų kraštas ir koks didžiulis praradimas, kad karai juos išblaškė po visą pasaulį. Tačiau jie po truputi sugrįžta meno kūriniais ir mes galime pamatyti ir pajausti, kuo jie gyveno svetur, kas darė įtaką jų kūrybai, kaip į darbus įsigėrė skausmas ir liūdesys dėl žydų likimo, gimtojo krašto ilgesys. Smagu regėti, iš pirmo žvilgsnio, smagų, nerūpestingą, bohemišką gyvenimą Paryžiuje, rodeniškas nuotaikas, impresionistinius potėpius, kubistines figūras. Tačiau, nepaisant įtakų, visi kūriniai yra savito braižo, persmelkti nostalgijos, švelnumo ir… magijos. Be jokios abejonės, didžiausias šios parodos magnetas yra magiškasis M. Chagallas. Jo nežemiškai žemiški herojai sėdi ant stogų, augalų viršūnės ar tiesiog sklendžia virš miesto – vis arčiau dangaus. Jo paveikslų nedaug – tik aštuoni, tačiau aštuoni yra begalybė – gero reikia po nedaug.
„Florentem“ ir „Kunstkamera“, Vilniaus paveikslų galerija, Didžioji g. 4.
„Florentem“ kuratorės: dr. Aistė Bimbirytė, Dalia Tarandaitė, Ramunė Savickaitė, Joana Vitkutė.
„Kunstkamera“ kuratorė Aurelija Maknytė.
Abi parodos eksponuojamos iki 2024 01 04.
„Florentem“ – tikriausiai spalvingiausia paroda, kokią esu matęs. Kai aplinkui gamtoje viskas žydi, nenuostabu, kad ir muziejuose pražysta meno kūriniai. Paroda suskirstyta į penkias dalis: botanikos mokslas, sodų ir parkų istorija, augalai religinėje dailėje, gėlių raiška ir kalba pasaulietinėje dailėje, augalijos svarba meninėje ir mokslinėje XIX a. Lietuvos moterų veikloje. Nors parodos pavadinimas skamba šiek tiek moksliškai, rekomenduoju tiesiog gėrėtis meno kūriniais. Gėlės ir kiti įvairūs augalai seniai yra neatsiejama meno kūrinių dalis – juk gamta ne tik gėrimės, bet ir mokomės iš jos. Gėlės paveiksluose niekada nenuvysta ir juose dažnai vaizduojamos tokios gėlių kompozicijos, kokios neįmanomos realiame pasaulyje, nes jos tiesiog nežydi vienu metu. Paroda tinkama įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonėms, nes tikriausiai nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris nesižavėtų gėlėmis.
„Kunstkamera“ – įdomybių kambarys, šiuolaikinių muziejų prototipas. A. Maknytės kuruotas projektas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip įvairių, tarpusavyje nesusijusių daiktų daiktelių rinkinys. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Įsigilinęs supranti, kad tai kruopščiai atrinkti, vientisą istoriją pasakojantys artefaktai. Nuostabu, kaip tarpusavyje susikalba XVII a. ir šiuolaikiniai kūriniai, kuriantys dialogą ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovu. Parodą rekomenduoju apžiūrėti su kuratoriumi ar gidu, nes tik taip atsiskleidžia visos įdomybės. Kaip reta parodose, kai kuriuos daiktus būtina paliesti ar net pagroti elektrine gitara, pagaminta iš dvikamienės eglės, nukirstos todėl, kad augo po elektros laidais.
){kind=link}