Pastarieji įvykiai Ukrainoje – Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas (kas dėl to kaltas – visi puikiai žinome) – gerokai atvėsino visų adekvačių mūsų šalies piliečių tikėjimą greita Ukrainos pergale prieš teroristinę Rusiją, nors praėjus kelioms dienoms po šio įvykio ir vėl pasigirdo gerų žinių apie susigrąžintas iš okupantų gyvenvietes.
Vis dėlto po šio baisaus rusų kariuomenės išpuolio socialinėse medijose gerokai sumažėjo optimistinių įrašų apie taip lauktą ukrainiečių kontrpuolimą, o nepaliaujamu srautu it tas sprogmenimis išlaisvintas Dniepro vanduo pasipylė apokaliptiniai vaizdai iš užlietų Ukrainos vietovių, palydimi keiksmažodžių tiradų okupantų pusėn ir tuos vaizdelius žiūrinčių liūdnų emociukų. Tik visiškų beširdžių negali nesukrėsti vaizdo įrašai, kuriuose guminėmis valtimis po savo miestų ir miestelių gatves plaukiojantys ukrainiečiai gelbėja ne tik kaimynus, bet ir šunis, katinus, naminius gyvulius, nebijodami net ir po vandeniu gulinčių minų ar šūvių salvių, kuriomis gelbėtojus „širdingai“ vaišina „išvaduotojai“ iš kaimyninės šalies. Dokumentika, kuria remdamasis gali kurti dar vieną „Vandens pasaulio“ ar panašaus į jį filmo tęsinį.
Šis teroristinis aktas (daug kas jį vadina ekocidu), apie kurio padarinius kasdien išgirsime vis daugiau (ir tai nebus geros žinios), iš savotiško letargo pažadino dalį nuo karo pavargusių (kad ir kaip juokingai tai skambėtų) mūsų piliečių. Pasikeikę vėl pradėjome daugiau aukoti pinigų – jeigu ne ginklams pirkti, tai gyvūnams ir žmonėms gelbėti. Deja, akivaizdu, kad mūsų daug mažiau nei tų, kuriems karas tarsi nutolo priartėjus vasarai su visais jos malonumais. Ar pastebėjote, kaip beveik iki minimumo sumažėjo Ukrainos palaikymo akcijų, koncertų ir kitokių paramos renginių?
Mūsų miestuose ir kaimuose gerokai sumažėjo ir Ukrainą palaikančios simbolikos – ji veikiausiai buvo nukabinta, kad įžūliai nebadytų akių ir netrukdytų gyventi įprasto gyvenimo – tokio, koks buvo iki karinės invazijos į Ukrainą pradžios.
Ne, mes nesiūlome pasinerti į ukrainiečių tragediją visa siela ir protu, užmiršti apie savo džiaugsmus, rūpesčius ir naktimis sapnuoti košmarus apie pasaulio pabaigą. Nors ji visai šalia, tiesą sakant. Užtenka, kad Rusijos va(l)dovas vienądien atsikeltų iš lovos ne ta koja ir paspaustų legendinį raudoną mygtuką.
Jeigu jūs jaučiatės bejėgiai, pikti ir kasdien pagalvojate: juk Ukrainoje karas nesibaigė, vadinasi, viskas jums gerai. Paplokite sau – jūs esate empatiškas ir adekvatus žmogus.
Norėdami įpūsti daugiau optimizmo, siūlome jums pažintį su Rytų Londone kuriančios jaunos lietuvių atlikėjos Aistės Gaižauskaitės-AISTÈ asmenybe ir kūryba. Pakylėjantys soulo, gospelo garsai ir į šiuos laikus atkeliavusi aštuntojo dešimtmečio dvasia – visa tai galima rasti neseniai srautinėse muzikos platformose pasirodžiusiame ir koncerte Vilniuje pristatytame debiutiniame AISTÈ albume „The Theory Of Everything“.
Paklausta, iš kur semiasi pozityvumo, kuris atsispindi ir jos kūryboje, dainininkė sako: „Nuo pat mažens savyje turėjau labai tvirtą dvasinį radarą. Paauglystė buvo neapsakomai sunkus laikotarpis mano gyvenime, tačiau viduje visuomet degė ta ugnis, kuri neleido man pasiduoti, kad ir kaip sunku būtų. Puikiai žinau, ką reiškia būti visiškai vienai, neturėti vietos pasaulyje ir būti niekieno nesuprastai. Šios tamsios patirtys buvo būtinos tam, kad sugebėčiau įvertinti tai, kas yra dabar.“
Kita mūsų numerio viešnia – taip pat vardu Aistė. Su menininke Aiste Čiurlionyte kalbėjomės apie tapybos reikšmę kasdienybėje, spontanišką meną, skulptūrų kūrimą dirbant studijoje „Meistras ir Margarita“ ir ekspresyvią jos prigimtį.
Dar publikuojame naują Mikalojaus Povilo Vilučio esė „Suprantu, kad nesuprantu“, kurioje žinomas menininkas filosofuoja apie kritiką. Taip pat spausdiname reportažą iš Neapolio, kurio gyventojų nuotaikas pasakoja šio miesto sienos. Gero skaitymo ir iki susitikimo liepą!
Jūsų „370“