Siūlome susipažinti su keturiomis neseniai išleistomis knygomis, kurias perskaitė ir įvertino menotyrininkas Tomas Ivanauskas.
Narine Abgaryan „Simonas“.
Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Balto, 2022
Labai laukiau šios knygos. Ankstesnę N. Abgaryan knygą „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ neabejotinai įtraukčiau į savo visų laikų nuostabiausių knygų penketuką. Tai knyga apie tyliuosius išminčius, kurie gyvenimą priima kaip stebuklą, nesvarbu, kokia forma jis apsireikštų. Naujausioje knygoje „Simonas“ autorė pakviečia į savo gimtąjį miestą Berdą, kuriame tvyro stiprus jūros, kurios ten niekada nebuvo, bet „kuri pasirodo žmogaus gyvenime dukart – kai jis ateina į šį pasaulį ir kai jį palieka“, kvapas.
„Simonas“, kaip ir „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, prasideda nuo mirties. Atsisveikinti su mirusiu mūrininku Simonu, kuris „buvo kompanijos siela ir visų numylėtinis“, „išlaidavo savęs nevaržydamas“, „valgydavo lyg paskutinį kartą“, „gerdavo taip, tarytum rytoj būtų priimtas sausas įstatymas ir ateityje už svaigalus būtų skiriama mirties bausmė“, „mylėjo moteris – su polėkiu ir savęs negailėdamas, pavyduliaudavo ir dievindavo, o santykiams baigiantis būtinai ką nors dovanodavo“, atvyksta jo buvusios pasijos. Prasideda gyvenimas. Visas žmogaus gyvenimas, kuris susideda „būtent iš tokių liūdnų, džiaugsmingų ir pilnų kančios dienų“. Žmogus mirė, bet jo siela tęsia savo gyvenimą kiekvieno sutikto žmogaus širdyje, pakabutyje, kvepalų aromate, dulsvame perlų spindėjime, piešiniuose.
Autorė su ypatinga meile ir pagarba, antropologiniu-archeologiniu kruopštumu ir atida aprašo kiekvieno veikėjo gyvenimo istoriją. Ji tarsi tyrėja stebi gyvenimus iš šalies, lipdo juos iš daugybės detalių, klijuoja iš duženų, mėgina prisikasti iki pat šaknų, tačiau niekada neteisia ir nevertina. Jos pasakojamos istorijos tragikomiškos, skaudžios, kupinos išminties, filosofijos, kartais fantasmagoriškos, tarsi iš H. Boscho paveikslų. Tačiau, kaip ir visos N. Abgaryan knygos, o gal ir visos pasaulio knygos, yra apie tą patį – meilę.
Virginija Kulvinskaitė „Keturi“.
Kitos knygos, 2023
„Keturi“ – tai keturi apsakymai, keturios istorijos, keturi veikėjai, keturi likimai, keturi metų laikai. Jų niekas nesieja, išskyrus tą patį, neįvardytą, miestą, kuriame visi gyvena. Na, gerai, juos sieja gyvenimas – nematomos, kartais persikertančios gyvenimo kreivės. Tarsi didžiulio gyvenimo voratinklio gijos, kurių virpesiai nusirita per iš pirmo žvilgsnio nesusiliečiančius likimus. Tai keturios muselės, pakliuvusios į gyvenimo tinklą. Tokių gyvenimų ir jų veikėjų apstu aplink kiekvieną mūsų, tačiau mes jų stengiamės nepastebėti, praeiti pro šalį, nebent tai paliečia asmeniškai. Dažniausiai tokios istorijos mus suranda iš laikraščių, kriminalinių naujienų, tačiau mus pasiekia tik jų aidas. Kažkas nuskendo, kažkas pasikorė, kažkas perdozavo, kažkas kažką nušovė. Kas buvo iki finalinio šūvio? Iki virvės ant kaklo? Kokie gyvenimo vingiai lėmė tokį finalą? Atrodo, paprasti gyvenimėliai, bandymai kabintis už kiekvieno džiugesnio momento, nuoskaudas nurūkant ar nugeriant, bet štai tu vieną dieną paleidi sniego gniūžtę mokytojai į galvą, o kitą – mirtiną snaiperio šūvį.
Tokių istorijų buvo, yra ir bus milijardai, kiekviename mieste, kiekvienoje šalyje. Jos vyksta kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę. Kuo mažesnė bendruomenė, tuo visi labiau susiję. Apie tokias istorijas yra visos pasaulio knygos, nes tai yra tiesiog gyvenimas. Jos kartojasi, kaip kartojasi metų laikai. Jomis minta laikraščiai ir žurnalai. Vienos istorijos keičia kitas, sniege palaidota sniegena pražysta alyvomis, o mums visiems ir visada reikia tik vieno – meilės. Nesvarbu, kokia forma – ištiesta ranka, SMS, iššautas šampano butelis, uždegta žvakė. Apie amžinas meilės paieškas ir ši knyga.
Annie Ernaux „Įvykis“
Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos, 2023
Annie Thérèse Blanche Ernaux – prancūzų rašytoja, 2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatė „už drąsą ir klinikinį aštrumą, su kuriuo ji atskleidžia asmeninės atminties šaknis, susvetimėjimą ir kolektyvinius suvaržymus“. Jos literatūros kūriniai yra daugiausia autobiografiniai. Ne išimtis ir 2000 m. parašytas „Įvykis“, kuriame aprašomos kančios, su kuriomis susiduria jauna studentė, norėdama pasidaryti nelegalų abortą. 1963-iųjų Prancūzija, kai „Absoliučioje neįmanomybėje įsivaizduoti, kad ateis diena, kai moterys galės laisvai apsispręsti nutraukti nėštumą. Ir, kaip įprasta, negalėjai nustatyti, ar nutraukti nėštumą buvo draudžiama dėl to, kad tai buvo blogis, ar tai buvo blogis dėl to, kad draudžiama. Žmonės smerkė pagal įstatymą, įstatymo jie nesmerkė“.
Pasakojimas skaudus kaip tas mezgimo virbalas herojės vaginoje, sukrečiantis kaip vaizdas to mažo kūnelio, karančio „iš mano lyties ant rausvos virvės galo“. Knygos apžvalgininkai ir kritikai rašė, kad A. Ernaux istorija „peržengia individualumo ribas“, „A. Ernaux susieja savo patirtį su platesniu klasių, religijos ir teisės pasauliu, taip sukuria stulbinantį, neįprastą portretą apie tai, kaip vagina iš tikrųjų gyvena pasaulyje“. Pati herojė, praėjus įvykiui, rašo: „Nes iš visų socialinių ir psichologinių priežasčių, kurias įžvelgiu kaip galėjusias nulemti tai, ką išgyvenau, dėl vienos esu kuo tikriausia: man viskas nutiko tam, kad galėčiau tai aprašyti. Ir tikrasis mano gyvenimo tikslas, ko gero, yra tik šis: kad mano kūnas, mano pojūčiai ir mano mintys taptų rašymu, kitaip tariant, kažkuo, kas suprantama ir visuotina, mano egzistencija, visiškai ištirpusia kitų žmonių galvose ir gyvenimuose.“
Pagal šį pasakojimą 2021 m. sukurtas filmas buvo apdovanotas Venecijos tarptautinio kino festivalio Auksiniu liūtu. Tačiau labai rekomenduoju pirmiausia perskaityti knygą, nes filme, kaip dažniausiai būna, kai kas supaprastinta, kai kas romantizuota, kai kas pakeista ir nutylėta.
„Mačiau Vilnių“. Poezijos antologija pirmojo Vilniaus paminėjimo 700 metų sukakčiai.
Sudarytojai Mindaugas Kvietkauskas, Alvydas Šlepikas. Vilnius UNESCO literatūros miestas, 2023.
Tikriausiai nėra gražesnės dovanos bet kuriam miestui už poezijos antologiją. Parodos, renginiai, įvairiausi fejerverkai ateina ir praeina, o knygos, eilės, parašytas ir išspausdintas žodis lieka. Eilės – poeto meilės išraiška mylimam miestui. Jos daug įtaigesnės ir vaizdingesnės nei istorijos vadovėliai. Poezija išryškina, nuspalvina, išaukština, apgobia dieviška magija. Paveikslai, nuotraukos degė, buvo išvežti, nuskendo okupantų muziejų saugyklose, o eilės liko. Jos sklido iš lūpų į lūpas, tarsi bučiniai. Vilnius – poetų nubučiuotas miestas. Lietuviai, lenkai, žydai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai – visi eilėmis pagerbė Vilnių. Nuo Adomo Mickevičiaus per Maironį, Moyshę Kulbaką, Witoldą Hulewiczių, Česlovą Milošą, Juditą Vaičiūnaitę, Antaną Venclovą, Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą iki šiuolaikinių poetų – iš viso 90 autorių. Beje, reikia paminėti, kad vieną eilėraštį Vilniui skyrė ir Markas Šagalas. Kas žinojo, kad jis ir eiles rašė?
Poetai susijungė ir eilėmis apglėbė Vilnių. Tarsi sufijai jį apšoko ir apgiedojo. Neliko skirties tarp amžių, tautybių, žodžių, stilių – viską suvienijo Vilnius. Tarpus tarp eilių užpildė Vilniaus fotografijos – Jano Bulhako, Algimanto Kunčiaus, Kęstučio Stoškaus, Arūno Baltėno ir kitų fotografų. Vaizdai padeda atsikvėpti, jie tarsi reikalingos pauzės, sujungiančios eiles. Čia drįsčiau pasakyti, kad fotografų įvairovės pritrūko. Juk Vilnių fotografavo ir Antanas Sutkus, Algimantas Aleksandravičius, Romualdas Rakauskas, ir daugelis kitų fotografų. Suprantu, kad tai ne fotografijų albumas, bet buvo galima išlaikyti ir jų įvairovę.
Poezijos antologija, kaip ir dera poezijai, prasideda nuo debesų. Toliau – žemyn link Vilniaus panoramų ir galiausiai nusileidžiama į miesto gatves. Vaikštoma senamiestyje, kapinėse, tiek po dar egzistuojančias, tiek po jau išnykusias vietas, Užupį, nuklystama ir atokesnius – Naujininkus, Antakalnį, Panerius, miegamuosius (arba, derėtų sakyti, gyvenamuosius) rajonus, Vilniaus priemiesčius, o viskas užbaigiama mitais ir sapnais. Vilnius baigiasi ten, kur ir prasidėjo, – sapne.
){kind=link}