Rašė Giedrė Ivanova
Praėjusį mėnesį pasirodęs filmas „Barbė“ (rež. Greta Gerwig) kino teatrus, jų svečius, taip pat visą gūglo paiešką, suvedus filmo pavadinimą (pamėginkite!), nudažė rožine spalva. Ši spalva, barbės ir kenai, jų pakavimo dėžės prie kino salių ir kita atributika nori nenori primena vaikystę ir klaidingai sufleruoja, kad ir filmas yra apie žaislus (lėles) ir skirtas vaikams, o konkrečiai – mergaitėms. Tačiau ši fantastinė komedija nebūtų tokia geniali ir G. Gerwig nebūtų pagerinusi atidarymo savaitgalio rekordo, jei viskas būtų taip paprasta ir įprasta. (Kur dar įspūdinga ir piniginga rinkodaros kampanija! Tačiau šįkart ne apie tai.) Mano galva, būtent apie tai, kas įprasta, keitimą(si) ir apskritai įvairias rekontekstualizacijas (kas yra barbė, kokią galią turi žaislai, ką reiškia būti moterimi, vyru ar žmogumi apskritai ir t. t.) ir yra šis filmas. Tai paaiškėja jau nuo pirmojo „Barbės“ akordo.
„Barbės“ garso takelį sudaro beveik vien originalios, specialiai šiam filmui sukurtos dainos. Už filmo muziką atsakingas popmuzikos prodiuseris superžvaigždė Markas Ronsonas muziką „Barbei“ konstravo kartu su tokiomis šiuolaikinės popmuzikos ikonomis kaip Lizzo, Dua Lipa (filme suvaidinusi ir barbę-undinėlę), Samas Smithas, Billie Eilish, Nicki Minaj ir Charlie XCX, bet čia netrūksta ir kitų garsių ir įdomių atlikėjų (Ava Max, Haim, Gayle, pats Keno vaidmenį atliekantis Ryanas Goslingas ir kt.). Beje, labai keistas ir man labai įdomus faktas yra tai, kad bene visur nurodoma, jog oficialus „Barbės“ muzikos takelis prasideda atlikėjos Lizzo daina „Pink“, tačiau iš tiesų filmą pradeda kitas visiems puikiai žinomas kūrinys.
Taigi „Barbės“ pradžia visai nerožinė – pirmosiomis filmo minutėmis ekrane dominuoja pasteliniai rudos spalvos atspalviai ir skamba ne „Pink“. Čia mažos mergytės žaidžia su lėlėmis-kūdikiais, tačiau, staiga pasirodžius lėlei-barbei (kuri jau nebe kūdikis, o suaugusi moteris), žaisliniai kūdikiai joms tampa nebereikalingi ir neįdomūs – juodojo humoro nestokojančios mergytės savas lėles ima daužyti, visaip niekinti, vieną net pasiunčia aukštyn, į kosmosą…
Šiai mizanscenai nuostabiai akompanuoja vokiečių romantizmo kompozitoriaus Richardo Strausso simfoninės poemos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1896) įžanga pavadinimu „Saulėtekis“. Joje pučiamųjų sekcija nuo žemesnių tonų ir iš tyliau palaipsniui vis kyla aukštyn ir garsėja – išties panašiai kaip po nakties iš horizonto pasirodantys ir vis ryškėjantys, ilgėjantys saulės spinduliai. Be to, kiekvienos pučiamųjų frazės pirmieji garsai ne išnyksta, o atsikartoja aukštesniame registre: ką tik nuskambėjusios natos pakartojamos jas pakeliant oktavos intervalu. Tad šiame epizode skambanti muzika stiprina naujos pradžios, atsikartojimo, bet ne identiško, o kažkuo kitokio įspūdį (filmo / dienos / istorijos / pasakojimo / muzikos kūrinio ir pan.).
Vis dėlto, pasigirdus šios R. Strausso kompozicijos akordams, dažnas pirmiausia pagalvoja ne apie vokiečių kompozitorių ar klasikinę muziką, o apie kitą kultinį filmą – Stanley’io Kubricko „2001: Kosminė odisėja“ (1968) – ir jo kultinę pradžią, kurią žymi tos pačios „Saulėtekio“ fanfaros. Regimosios plotmės elementai irgi ironiškai atsikartoja: bendra „Barbės“ estetika, veikėjų išsidėstymas, jų aplinka, spalvos ir ypač aukštyn švystelėta žaislinė lėlė tiesiogiai nurodo į S. Kubricko juostos pradžią, kurioje vaizduojami pirmykščiai žmonės ir, žinoma, „į kosmosą“ sviedžiamas kaulas.
Tad „Barbė“, akivaizdžiai vizualiai ir muzikaliai cituodama šį mokslinės fantastikos epą, jau pačioje pradžioje pasako ar užmena keletą esminių dalykų: 1) čia muzika atliks svarbų vaidmenį – ji nebus tik fonas, o norint pagauti jos reikšmes, teks į ją įsiklausyti ir atkreipti dėmesio; 2) nors ironiškai ir linksmai, bet šis filmas kalbės rimtai ir giliai, galbūt netgi atras ir parodys dalykų, praplečiančių mūsų dabartinį pasaulio suvokimą, plės sąmonės ribas, kvestionuos išankstinį žinojimą; 3) galbūt čia pamatysime tiesioginę ir / ar metaforinę kelionę iš pažįstamo pasaulio į nepažintąjį; 4) šiame filme galime tikėtis išskirtinio vizualinio atlikimo ir specialiųjų efektų; 5) „Barbė“, tikėtina, kels ir svarstys klausimus apie gyvenimo prasmę ir žmogaus prigimtį. Visus šiuos teiginius, aišku, lengviau formuluoti jau pamačius filmą, bet smagu, kad aiškių užuominų esama jau pirmuosiuose garsuose.
Dar smagiau, kad šias „Barbės“ pradžioje užkoduotas esmines idėjas aktyviai plėtoja ir tolesni, jau oficialaus filmo muzikos takelio kūriniai (ir, žinoma, pats filmo naratyvas). Atrodo, net ne taip svarbu, kokia daina ir kur tiksliai skamba, daug svarbiau yra ja perteikiama vizualiai ir muzikaliai besikartojanti tema – tapatybės krizė ir įvairūs jos atspalviai: žmogaus trapumas ir galybė, išorinis tobulumas ir vidinis netobulumas, savo pašaukimo, paskirties nesuvokimas ar kvestionavimas, platus prieštaringų jausmų ir emocijų spektras, jų potyris ir poveikis:
People feel better when they put you in a box
But the plastic’s gonna melt if you’re the one to make it hot
‘Cause they’re looking for thе one-way monologue
(Gayle „Butterflies“)
You can be a lover or a fighter, whatever you desire
Life is like a runway and you’re the designer
Wings of a butterfly, eyes of a tiger
Whatever you want, baby, choose your fighter
(Ava Max „Choose Your Fighter“)
Lately I’ve been moving close to the edge
I’ll still be lookin’ my best
I stay on the beat, you can count on me, I ain’t missin’ no steps
(Dua Lipa „Dance The Night“)
I used to know, but I’m not sure now
What I was made for
What was I made for?
(…)
Cause I, I
I don’t know how to feel
But I wanna try
I don’t know how to feel
But someday, I might
Someday, I might
(Billie Eilish „What Was I Made For“)
„Barbėje“ apskritai mažai kūrinių, kurie būtų sietini su konkrečiu filmo epizodu ar tiesiogiai svarbūs tam, kas tuo metu vyksta ekrane, bet jų taip pat yra. Pavyzdžiui, minėta Lizzo daina „Pink“ tiesiogiai akompanuoja ekrane matomai Barbės ryto rutinai – daina atliepia pagrindinės filmo veikėjos veiksmus, mintis, o skambėdama antrą kartą prisiderina prie jau kitaip atsikartojančio personažės ryto, besikeičiančios jos būsenos, atliepia ar įgarsina Barbės pasaulio suvokimo kaitą; Barbei ir Kenui keliaujant į tikrąjį pasaulį girdime australo Tame Impala dainą „Journey To The Real World“; jiems čia patekus ir filmo erdvei pirmąkart pasikeitus iš esmės, anglišką garso takelį pakeičia Karol G ir Aldo Rankso kūrinys ispanų kalba „Watati“; kenams užkariaujant barbių visatą groja Samo Smitho „Man I Am“; o kur dar du įspūdingai paties Keno (R. Goslingo) atlikti kūriniai: „Push“, neva stiprinantis patriarchato įsigalėjimą barbių pasaulyje, ir kenų mūšiui akompanuojantis „I’m Just Ken“.
Kaip prasminga, kad „Barbėje“ vis dėlto nėra viso senojo „Aqua“ hito „Barbie Girl“ (filme skamba tik trumpas motyvas, semplinamas originalioje reperių Nicki Minaj ir Ice Space dainoje „Barbie World“). „Aqua“ dainos žodžiai, kad ir žiūrint į juos ne visai rimtai, būtų absoliučiai priešingi feministinei, įkvepiančiai ir motyvuojančiai, tikro pasaulio ir tikro žmogaus vertybes spinduliuojančiai „Barbės“ muzikos tekstų žinutei:
I’m a Barbie girl, in the Barbie world
Life in plastic, it’s fantastic
You can brush my hair, undress me everywhere
Imagination, life is your creation
I’m a blonde bimbo girl in a fantasy world
Dress me up, make it tight, I’m your dolly
You’re my doll, rock’n’roll, feel the glamour in pink
Kiss me here, touch me there, hanky-panky
(Aqua „Barbie Girl“)
Apskritai „Barbė“ ir jos muzikinis takelis yra itin malonus kokybiškos populiariosios kultūros (gal labiau amerikietiškos, bet vis tiek) kąsnelis ir akims, ir ausims. Nestinga čia nei spalvų, nei juokų, nei rimtų, gilių minčių, įkvėpimų, savirefleksijos, nei režisūrinės, aktorinės ar muzikinės meistrystės, įdomių ir netikėtų sprendimų. Ar viskas čia tobula ir puikiai pavykę? Žinoma, ne. Tačiau, sakyčiau, it’s more than Kenough – tuo tikrasis pasaulis ir yra žavesnis už tą ryškią, beveik bejausmę, neturinčią problemų ir visuomet vienodai smagią barbių visatą.