Rašė Ieva Klimaitė
Nuotraukos Martyno Plepio
Automobilis yra vienas iš galingiausių civilizacijos simbolių – laisvės ir turto, statuso ženklas. Tačiau kartais jis gali tapti namais, laikina vieta nakčiai praleisti. Paskutinis prieglobstis prieš atsiduriant gatvėje… Viešosios erdvės laisves ir apribojimus tyrinėja spektaklis „Nest“, kurį rugpjūtį buvo galima išvysti scenos menų festivalyje „ConTempo“. Apie pasirodymo temą, viešąsias erdves ir scenos meną – pokalbis su belgų kilmės atlikėja ir kūrėja Marie Gyselbrecht.
„Tai, kad gyvenime užsiimsiu kūryba, man buvo aišku jau nuo mažų dienų. Visuomet mėgau teatrą, šokį ir esu dėkinga, kad turėjau reikalingas sąlygas ir galimybes juos patirti“, – pokalbį pradeda M. Gyselbrecht. Menininkė baigė Zalcburgo eksperimentinio šokio akademiją, pasirodymus kūrė su įvairiais choreografais ir režisieriais, o 2008 m. prisijungė prie šokio trupės „Peeping Tom“, su kuria gastroliuoja po visą pasaulį. „Nest“ – pirmasis jos projektas po atviru dangumi.
„Tai lyg ant žaizdos užpilta druska“, „Trumpa, intensyvi ir tamsi istorija, traukianti lyg magnetas“, „Sistemos ir jos atstumtųjų susidūrimas“ – tokiais žodžiais šiuolaikinio šokio spektaklį apibūdina meno kritikai. Dokumentika paremtas, benamystę tiriantis pasirodymas, anot menininkės, – savotiškas vaikščiojimas ties pražūtinga riba.
„Atėjau iš tradicinio, salėse pristatomo teatro. Kai buvau paprašyta sukurti pasirodymą po atviru dangumi, pagalvojau, kad noriu kalbėti apie viešąsias erdves ir gatvę. Gyvenome COVID-19 pandemijos laiku. Visi tą laikotarpį praleidome užsidarę savo namuose. Kai trumpam juos palikdavau, kad paprasčiausiai nusipirkčiau maisto, matydavau žmones, kurie namų neturi, taigi, neturi ir galimybės pasislėpti, atsiriboti, yra priversti savo intymumą, pažeidžiamumą išgyventi viešai. Statydama spektaklį žiūrėjau nemažai dokumentikos apie paslėptą benamystę. JAV, bet dažnai ir kitose šalyse jauni žmonės mokosi universitetuose, dirba, tačiau dėl ekonomikos krizės vakarais yra priversti ieškoti vietos, kurioje galėtų pasistatyti automobilį ir jame pernakvoti. Kaip greitai kiekvienas gali atsidurti tokioje situacijoje ir kaip ji gali pavirsti ne trumpalaikiu sprendimo būdu, bet gyvenimo kasdienybe… Man buvo įdomu, kad automobilis, kuris visuomenėje asocijuojasi su greičiu, prabanga ir laisve, gali tapti priemone išgyventi, namais. Spektaklyje jaučiamas nerimas, baimė, balansavimas ties pražūtinga riba. Namų neturintys žmonės dažnai yra nematomi, nepastebimi, tačiau jie yra mūsų visuomenės dalis. Norėjau kalbėti apie intymumą ir būtinybę turėti galimybę atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir visuomenės. Kas yra viešoji erdvė? Kas joje priimtina ir nepriimtina mūsų kultūroje? Šie klausimai pasirodyme labai svarbūs“, – pasakoja M. Gyselbrecht.
Trys žmonės, automobilis ir scena, įkurdinta ne teatro ar koncertų salėje, bet nuošaliose miesto erdvėse, – tokia pagrindinė pasirodymo, balansuojančio tarp humoro ir tragedijos, ašis. Miesto gyvenimo nuošalėje – tarp gamtos ir urbanistinio peizažo – automobilių stovėjimo aikštelėje, stadione, po tiltu, apleistų pastatų fone vykstantis šokio ir teatro spektaklis prasideda saulei leidžiantis. Ši kūrėjų sugalvota taisyklė pagyvina teatrinius elementus – šviesas ir garsus, spektakliui suteikia kinematografiškumo.
„Spektaklyje stebime poros, gyvenančios automobilyje, ir apsauginio susitikimą. Jis simbolizuoja sistemą, kurioje gyvename, ribas, su kuriomis susiduriame. Kartu jis tampa ir apsaugos, tvarkos palaikymo ženklu. Įtampa, kuri jaučiama spektaklyje, geriausiai atsispindi tamsoje – lydima nakties, ji pabrėžia abiejų pusių pažeidžiamumą. Pristatydama kūrybą viešosiose miesto erdvėse pastebiu, kad laikas jaučiamas visai kitaip nei tradicinėje scenoje, o buvimas lauke sustiprina kūrinio koncepciją, tikroviškumą. Didelį dėmesį skiriame teatriniams elementams – šviesoms, garso sistemai. Kadangi pasirodymo metu juos reguliuoju, nukreipiu į aktorius, tampu spektaklio dalimi, stebiu ir seku jų veiksmą. Tai kuria savotišką Didžiojo stebinčio brolio šešėlį. Netradicinėje erdvėje, naktį kuriamas pasirodymas tampa kinematografiškas, atmosferiškas,“ – teigia M. Giselbrecht.
Spektaklis „Nest“ jau rodytas daugybėje Ispanijos miestų, netrukus su juo susipažins Prancūzijos, Norvegijos, Belgijos žiūrovai. Barselonos kritikų apdovanojimuose spektaklis nominuotas geriausio nacionalinio šokio pasirodymo ir geriausio pasirodymo po atviru dangumi kategorijose. Menininkė pripažįsta, kad skirtinguose miestuose ir erdvėse vykstantis pasirodymas kiekvieną sykį – vis kitoks.
„Pasakojimas – nelinijinis, todėl palikta daug vietos interpretacijai. Tai, ką žmogus iš spektaklio išsineš, labai daug priklauso nuo jo paties. Aš pati, žiūrėdama pasirodymus, ieškau jausmo, kuris paliestų, priverstų kūnu bėgioti šiurpuliukus. Tai nesusiję su vieta ar koncepcija – kartais menine prasme, atlikimu ar forma kūrinys gali būti tobulas, bet žiūrovas nepajus ryšio, pasirodymas nepalies asmeniškai. Manau, kad šiandienos kūryba vis dažniau praplečia savo ribas – jungia daugybę meno sričių: šokį, teatrą, muziką, vizualiuosius menus… Man malonu tai stebėti.“
Scenos menų festivalis „ConTempo“ šiais metais vyko liepos 29–rugpjūčio 6 d. Kaune ir Kauno rajone. Daugiau apie festivalį ir programą: www.contempofestival.lt
