Benas Arvydas Grigas – keistas knygas leidžiančios leidyklos „Rara“ įkūrėjas. Tai užkoduota net leidyklos pavadinime: „rara“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „keistas, retas“. B. A. Grigas sako, kad kartais tenka perskaityti ir penkiolika knygų, kad atrastų tą vieną, vertą išleisti lietuviškai. Leidykla, atrodo, dar tik neseniai įsikūrė, bet praėjusių metų pabaigoje išėjo jau 30-oji knyga. Kaip per tą laiką pasikeitė leidėjo gyvenimas ir knygų pasaulis – pokalbis su Benu.
– Dažnai rašytojai sako, kad, išėjus knygai, ji pradeda gyventi savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Kaip yra leidėjams?
– Panašiai ir yra. Visos išleistos knygos man brangios, stipriau ar silpniau su kiekviena esu susisaistęs, apie kiekvienos leidybą ilgai svarsčiau ir gromuliavau. Pirmasis knygos perskaitymas (dažniausiai angliško leidimo) – vienoks, antrasis, išverstas į lietuvių kalbą, – jau gali būti visai kitoks, kitaip įdomus, išryškinantis kitus dalykus. Net ir naujo viršelio pasirinkimas ir galų gale knygos išspausdinimas keičia santykį, jį vienu metu stiprina ir labiau saisto, bet kartu ir tolina. Atrodo, aukščiausias susisaistymo su lietuvišku „Raros“ leidimu lygis būna važiuojant iš spaustuvės su pilna bagažine knygų pakų, vienu ant keleivio sėdynės praplėštu, prie kiekvieno raudono šviesoforo tą naujutėlę knygą čiupinėjant ir apžiūrint. Grįžus namo ir pradėjus tuos pakus plėšyti ir knygas dėti į vokus, siųsti prenumeratoriams ir į knygynus, jau kažkaip kitaip, ta knyga viešesnė, ne vieno mano matyta. Savininkiškumo pradžioje tikrai yra, tik gal kaip leidėjas apskritai jauti jo šiek tiek mažiau nei autorius ar vertėjas: rašytojui knyga kaip kūdikis ar vaikas, o leidėjui gal labiau kaip gerai pažįstamas miško takas – labai norisi dalytis, visiems rodyti kiekvieną įdomiai išsilenkusį medį, visokias voveres ir kėkštus, bet tai, kad kitas skaitytojas matys tuos pačius medžius, voveres ir kėkštus, galvos apie tuos pačius dalykus skaitydamas tą pačią knygą, – tiesiog neįmanoma. Išgirdęs, kad tave labai juokinusi knyga kitam buvo totali nuobodybė, o, tavo nuomone, įspūdingi kūriniai kitam – niekuo neypatingi (čia tie blogiausi pavyzdžiai, kurių leidėjams tenka prisiklausyti, nors pozityvių savos nuomonės patvirtinimų – žymiai daugiau), susivoki apie neišvengiamą subjektyvumą ir tenori kartoti: „Man tai patiko, tikiuosi, ir jums patiks.“
Čia apie asmeninį santykį. Visai kitas aspektas yra leidėjiški lūkesčiai apie knygos populiarumą, perkamumą ir tai, ar ji patiks daugeliui skaitytojų, ar pasiteisins į ją sudėtos viltys. Su kitais leidėjais daug kartų esame aptarę tai, kad knygos sėkmės nenuspėsi ir gali kiek nori dėti pastangų į reklamą ir knygos populiarinimą – vienos knygos nejudės, nors tu ką, kitos bus šluojamos nieko pernelyg su jomis nedarant. Dažniausiai tiesiog bandome rasti viduriuką, pernelyg neliaupsindami, bet ir nepalikę nematomos, ir tikimės, kad apie knygą pasklis koks geras žodis iš lūpų į lūpas, bet tai ir yra tas nepriklausomas knygų gyvenimas.
– Kaip matai leidėjo vaidmenį, funkciją, misiją? Ką reiškia būti leidėju?
– Šiais laikais yra tiek daug įvairių leidėjų, kad tikrai jaučiasi daugybė vaidmenų, misijų ir reikšmių. Gal jaučiuosi susitapatinęs su mažaisiais ir vidutiniais leidėjais, kurių veiklą matau kaip panašią. Visų pirma, tai ieškoti ieškoti ieškoti – daug skaityti ir bandyti suvokti, ko kultūros lauke trūksta, kokius ledus reikia pralaužti, kokius pokalbius netiesiogiai pakurstyti. Kiekvienas leidėjas savaip ir gana subjektyviai (čia matau didelę stiprybę!) užsiima pasaulio plėtimu – ar tai būtų grožinė, ar negrožinė literatūra, ar poezija, ar kokie visai nenusakomi literatūriniai projektai, galų gale atsidūrusios įvairių skaitytojų rankose knygos nori nenori jų pasaulį ir pasaulėvoką kažkuo papildys, praplės, įpūs naujų minčių, vėjų, įkvėps ar kaip tik žlugdys. Leidėjas šioje lygtyje tėra kuratorius, savotiškas subjektyvus sietas. Per savas paieškas ar apmąstymus atradęs vienu ar kitu aspektu spindinčių kūrinių, juos pasiima savo globon ir bando paleisti į gyvenimą ar kaip tik pratęsti jų gyvenimą kita, šiuo atveju lietuvių, kalba.
Ką dar reiškia būti leidėju, ypač mažuoju, – daug skaityti, ne mažiau skaičiuoti, rašyti neįtikėtinai daug laiškų, pildyti nežinia kiek paraiškų, ilgai laukti, kol didelių užsienio autorių agentai teiksis atsakyti mažos šalies mažam leidėjui, naudoti daug lipnios juostos, nemažai pakuoti ir tikrai labai daug nešioti, galvoti, kad papildomo kambario namuose užteks knygoms sandėliuoti, po dvejų metų įnirtingai sėdėti aruode ieškant sandėliuko, Knygų mugę, Paviljono knygų savaitgalį ir Sostinės dienas laikyti šventinėmis dienomis.
– Išleidai 30 knygų, jau galima matyti aiškesnes linijas. Kas sieja visas „Raros“ knygas?
– Manęs niekaip neapleidžia tas šiaip nieko pernelyg nesakantis žodis „keistos“, kuris yra ir leidyklos pavadinime. Galėčiau paėmęs kiekvieną išleistą knygą pasakyti, kuo ji keista, kokią neįprastą formą turi ar kokią netikėtą prieigą prie visiems pažįstamos temos, o gal tiesiog joje keisti dalykai dedasi. Nors spėju, kad kiekvienas leidėjas panašiai savo knygų išskirtinumus vardytų, norisi likti prie to sunkiai nusakomo, viską jungiančio keistumo, kurį sako jaučiantys daugumą „Raros“ knygų skaitę kai kurie skaitytojai.
Visas leidyklos knygas jungia tai, kad dėl mano asmeninių preferencijų, nuostatų ir nuojautų jos išleistos toje pačioje „Raros“ leidykloje. Čia tikrai įsimaišo ir subjektyvi mano kuratorystė, skonis ir gal tam tikri literatūros aspektai – atida kalbai, naratyvinis žaidybiškumas, unikalūs, niekur kitur nematyti veikėjai, formų įdomybė, kuriuose matau grožinės kūrybos grožį. Beje, man įdomu ir turbūt kiekvienoje šalyje veiks labai skirtingai – nors vieni „Raros“ autoriai (Fernanda Melchor, Olga Ravn) gimė panašiais metais, kai kiti mirė (Italo Calvino, Merce Rodoreda), vien išleidžiant jų kūrinius toje pačioje leidykloje, taip netiesiogiai paliepiant ieškoti juos ir jų kūrinius jungiančių gijų, automatiškai sukelia sąsajų, kurių be „Raros“ ir lietuviškų šių knygų vertimų gal ir nebūtų. Tų sijų ir sąsajų kiekvienas skaitęs skirtingą „Raros“ knygų derinį turbūt rastų vis kitokių, bet, sakyčiau, savitas stilius, formų ir naratyvų žaidimai jungia jas visas.
– Esi minėjęs, kad bijai bestselerių. Kaip leidykla išgyvena be jų? Kuo apskritai tave tie bestseleriai gąsdina?
– Nebepamenu dėl ko kažkada bestselerių bijojau, bet dabar jų ne tiek bijau, kiek man jie kelia nepasitikėjimą. Jei „goodreads“ platformoje matau, kad knyga įvertinta keturiomis su trupučiu žvaigždutėmis iš penkių, ji dažniausiai bus arba visiškas lobis – kaip Jorge’ės Luiso Borgeso „Fikcijos“ ar Milorado Pavičiaus „Chazarų žodynas“, arba aukščiausios klasės popsas, puikiai išpildantis populiariajai literatūrai reikalingus tropus (nematau nieko blogo, tiesiog žanrų skirtingumą). Gal todėl kažkada ėmiau bijoti to įvertinimų ir vertinimo susiniveliavimo arba tam tikrų parametrų, dėl kurių buvo galima atskirti vienas knygas nuo kitų, susipainiojimo.
„Rara“ turi savo bestselerius. Fernandos Melchor „Uraganų sezonas“, Benjamino Labatuto „Kai liaujamės suprasti pasaulį“, Vladimiro Nabokovo „Pninas“ – tai knygos, kurių tiražus tenka kartoti.
Lyginant su kitomis, ypač didesnėmis, leidyklomis, „Rara“ kažkaip sugeba išgyventi be bestselerių. Čia, manau, padeda tai, kad visas knygas laikome vienodai svarbiomis ir kiekvienai iš jų skiriame daug dėmesio – ir iki išspausdinant, ir vėliau feisbuke, instagrame ir kitur. Prisideda ir leidyklos knygų prenumeratos pasiūlymas – žmonės gali įsigyti visas metų knygas, jau išleistas ir dar pasirodysiančias. Juo pernai pasinaudojo 170 žmonių. Žinoma, leidykla negalėtų egzistuoti, jei neturėtume Lietuvos kultūros tarybos ir valstybės paramos literatūros laukui. Dar prisideda ir užsienio fondai, kurių paramą stengiamės gauti, kai tik atsiranda proga. Žodžiu, neturint bestselerių, reikia suktis, gaudyti tuos finansus po truputį, įvairiais būdais ir iš įvairių sričių, bet įmanoma!
– Dar viena nuogirda – tau svarbus nuoširdumas literatūroje. Kaip tai pajausti?
– Labai norisi sakyti, kad tikrai tiesiog jaučiasi, bet suprantu, kad turbūt reikia plačiau pasiaiškinti. Nuoširdumas literatūroje atrodo labai vertingas ir man svarbus, nors tikrai ne kiekvienoje „Raros“ išleistoje knygoje jo galima aptikti. Jis kartais persiduoda kaip tam tikra atvirumo, emocinio nuogumo, kuris nebūtinai bus autobiografiškas, atmosfera, kartais – priešingai, kaip ciniškas, kandokas ar net kažkuria prasme išdidus stilius. Čia gal jau prasideda asmeninė skaitymo patirčių ezoterika, bet kai vieni kūriniai tikrai jaučiasi dirbtinesni nei kiti, imi svarstyti, kur čia šuo pakastas. Net ir naratyviškai painokas ar ryškiai išdirbtas kūrinys, kaip, pavyzdžiui, Helen DeWitt Sibilės ir Liudo epopėja „Paskutiniame samurajuje“, man atrodo be galo nuoširdus dėl teksto stiliaus, dėl šviežio, unikalaus ir, gal esmingiausia, labai dewittiško balso.
Tęsiant ezoterinę liniją, man tai siejasi su, vadinkime, kūrinio širdimi, su turbūt vėlgi visiškai subjektyviu jausmu, kad autoriui reikėjo šitą kūrinį parašyti, kad jis degino kišenę, buvo stipriai išjaustas ar knyga tapo sprogęs, ištryškęs ar iš negalėjimo būti nesukurtam. Atrodo, šią savybę turi dauguma Davido Fosterio Wallace’o kūrinių, Tedo Hugheso „Varnas“, žiaurusis F. Melchor „Uraganų sezonas“ ir komiškas, siurrealistiškas Leonoros Carrington „Klausymo ragelis“. Kartais, kaip D. F. Wallace’o ar kito amerikiečių apsakymų meistro George’o Saunderso, kūryboje dera ir čia įvardyta ezoterinė užkrova, ir išties nuoširdumu, atvirumu, psichologiniu giliamintiškumu atsiduodantis stilius, bet kitais atvejais – kad ir „Uraganų sezono“, tai atrodo iš labai nuoširdžios būtinybės kažką išrėkti atsiradę kūriniai.
– Kas gyvenime pasikeitė įkūrus leidyklą?
– Kadangi iki tol dirbau tik puse etato knygyne „eureka!“, o įkūręs leidyklą staiga tapau kažkokio naujo darinio savininku – pasikeitė viskas. Reikėjo ir iki šiol reikia tikrai daug darbo, kad „Rara“ stovėtų ant kojų, tai gal tai daugiausia ir pasikeitė – darbo kiekis. Krūva ir mažesnių pokyčių – daug daugiau viešumo mano asmeniui (kad ir šiame interviu), pasikeitę skaitymo įpročiai, pagilėjusios žinios apie apskaitą, buhalteriją, spausdinimą, paštomatų tinklus, didesnis susirūpinimas Lietuvos kultūros lauku, mat tiesiog daug aktyviau pradėjau jame veikti, ėmiau matyti ir jo sudėtingumus – tam tikrą visa ko persisotinimą, mažus atlygius, per menką tam tikrų profesijų ar tiesiog paskirų žmonių pripažinimą – ir stiprybę – didelę įvairovę, aukštą kokybės kartelę ir profesionalumą, nesuskaičiuojamą daugybę įdomių žmonių, su kuriais teko ir tenka dirbti kartu ar šalia.
– Įkūrus leidyklą buvo vieni iššūkiai, dabar, po keleto metų, – kiti. Kokie ir kaip su jais dorojiesi?
– Pirmieji iššūkiai buvo susivokti – kiek kas kainuoja, kaip veikia visi leidybos procesai ir gal labiausiai – įsivažiuoti į kažkokį aiškesnį ritmą, suprasti, kiek laiko kuriems darbams galiu ir turiu skirti, kada juos geriausia daryti. Dabar žymiai lengviau tvarkytis su visais darbais, ypač turint puikią socialinių medijų ir visokių galų pagalbininkę Ugnę. Pastaruoju metu didžiausias iššūkis buvo atrasti laiko skaitymui, nes tos norimos išleisti knygos visgi ne taip ir dažnai į rankas pakliūva – reikia perskaityti penkias, dešimt, kartais penkiolika knygų, kad atrasčiau bent vieną patikusią tiek, kad norėčiau išleisti. Nuo leidyklos įkūrimo (tai, beje, buvo dar 2019-ųjų vasarį, nors pirmosios knygos pasirodė prieš trejus metus, 2020 m. lapkritį) pati leidybos rinka Lietuvoje spėjo nemenkai pasikeisti, viskas paaštrėjo, pavyzdžiui, anksčiau nelabai ką pernelyg dominusius „International Booker“ trumpojo sąrašo nominantus pastaruoju metu leidyklos išgraibsto itin staigiai.
Tačiau ir šis iššūkis tapo iš esmės antrinis, nes, neseniai susilaukus dukros, tenka iš naujo visus ritmus atrasti, procesuose ir darbuose susiprasti. Tai pastarųjų dienų ir ateinančių mėnesių iššūkis – kaip viskam rasti laiko.
– Ką manai apie visuotinai įsigalinčią anglų kalbą? Juk vis daugiau ir daugiau žmonių skaito angliškai (nebereikės lietuviškai išleistų knygų?), be to, knygynuose vyrauja vertimai iš anglų kalbos. Kaip matai šias problemas?
– Dėl knygynuose vyraujančių vertimų sakyčiau, kad tai visai nenauja ir pernelyg negąsdina – jau nuo labai seno anglakalbe literatūra kliaujamės kaip kelrode su nedideliais kitų regionų ir kalbų intarpais. Dažnas dar galėtų išvardyti įvairesnių tautybių ir įvairesnėmis kalbomis rašiusius modernizmo literatus – Marcelį Proustą, Thomą Manną, Francą Kafką, Fernandą Pessoą (deja, dauguma – vyrų), o vėlesniais literatūros teoretikų išskiriamais etapais – bytnikų, postmodernizmo – anglakalbių autorių literatūros istorijoje tik daugėja. Tik vienintelis netyčinis ir netikėtas magiškojo realizmo ir Lotynų Amerikos literatūros bumas 7-ajame dešimtmetyje įsiterpia į labai jau anglakalbę XX a. literatūros istoriją. Kaip tik pastaraisiais metais, ypač nuo kokių 2012–2015 m., matau daug daugiau dėmesio pasaulio literatūrai, ir ne tik šiuolaikinei, bet ir klasikinei. Tai jaučiasi ir anglakalbėje rinkoje – atsirado labai daug puikių mažų leidyklų, orientuotų grynai į verstinę literatūrą, o ir didžiosios į šiuos dalykus nemenkai įsivėlė. Taigi sakyčiau, kad tai, ką galime skaityti, tik plečiasi ir plečiasi. Net jei kalbėtume apie lietuvių kalbą – štai šiemet „Rara“ pristatė dvi knygas, pralaužiančias seniai įšalusius ledus: Shuang Xuetao „Raudonio gatvę“ ir Adanios Shibli „Menką detalę“, kurios yra vienos pirmųjų knygų, verstos iš šiuolaikinės kinų ir arabų kalbų ir išleistos Lietuvoje. Tad įvairovė karaliauja ir, turiu vilties, dar niekur nedings, skaitysime literatūrą iš įvairiausių kraštų.
Dėl anglų kalbos dominavimo ir to, kad jaunas žmogus dažniau rinksis anglišką knygą nei lietuvišką, nepriklausomai nuo to, ar tai anglakalbio autoriaus knyga, ar iš kokios kitos kalbos versta, matau sudėtingesnę situaciją. Man visiškai aišku, kaip ir kodėl taip nutiko: ir aš pats, gal dėl to, kad studijavau anglų filologiją, o gal mano kartai būdingas tas kalbos posūkis, filmus, serialus žiūrėjau vien angliškai, naujienas ir straipsnius skaitydavau vien angliškai, krūvos galvoje tūnančių juokelių į lietuvių kalbą niekaip negalėčiau išversti, tad nenuostabu, kad ir knygas iki leidyklos įkūrimo skaičiau vien angliškas. Dabartiniams paaugliams, sėdintiems įvairiose angliškose socialinėse medijose nuo labai ankstyvo laiko, tai bus dar priimtiniau – tiesiog angliškas žodynas gali būti platesnis nei lietuviškas. Šitai tikrai gąsdina, nes ir dabar tas skaitytojų laukas nebegalinis, o su kiekvienais metais, rodos, gal ir kiek traukiasi. Tačiau stengiuosi kažkaip vis vien viltingai į tai žiūrėti – lietuvių kalba niekur nedings, ja kalbėjome ir kalbėsime, o į ateitį norisi žiūrėti migločiau, visgi retai kada dabartis juda be išsišakojimų, nuokrypių, apsisukimų ir sugrįžimų. Gal kiek naiviai, bet, tikiuosi, viskas bus kiek keisčiau ir įdomiau, o lietuviškos leidyklos liks ir gyvuos.
