Kalbino Goda Urbonaitė
Belgų choreografo, šokėjo, trupės „Not Standing“ meno vadovo Alexanderio Vantournhouto kūryboje kūnas ir daiktas tampa vienu nedalomu dėmeniu. Naudodamas scenos menams neįprastus objektus ir atsižvelgdamas į pirminę jų funkciją, šokėjas kuria naujus kūnus. Per pastarąjį dešimtmetį sukūręs didelio pripažinimo sulaukusias choreografijas, A. Vantournhoutas sugrįžta į tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“ su vienu iš nedaugelio savo solo darbų „VanThorhout“. Pasirodymo pavadinimas ir atlikėjo pavardė panašūs ne veltui – „VanThorhout” išties yra labai asmeniškas: jame telpa A. Vantournhouto kūryboje dažna ryšio paieška tarp kūno ir daikto, žmogaus stiprybė, silpnybė ir net politinė nuomonė.
– Alexanderi, tavo pasirodymus sunku priskirti vienai scenos menų kategorijai. Suburta trupė „Not Standing“ sėkmingai gyvuoja jau dešimt metų, per šį laiką sukurti net devyni pasirodymai. Neseniai laimėjai prestižinį Flandrijos apdovanojimą „Ultimas“ už nuopelnus kultūrai. Koks buvo tavo kelias iki dabartinio taško?
– Viskas prasidėjo, kai tėvai mane nuvedė į gimnastikos užsiėmimus. Vėliau lankiau įvairias šokio pamokas – pradedant baletu, baigiant breiku. Šalia to treniravausi cirko disciplinas – paauglystėje mokiausi žongliruoti ir įvaldyti „Diobolo“ žiūrėdamas VHS kasetes. Būdamas aštuoniolikos, nusprendžiau studijuoti cirką, koncentravausi į žongliravimo ir Cyro rato disciplinas. Tačiau po kelerių metų stipriai susižeidžiau riešą ir teko pakeisti kryptį – taip pradėjau studijuoti šiuolaikinį šokį tarptautinėje šokio mokykloje „P. A. R. T. S“.
Trupės „Not Standing“ pasirodymuose atsiskleidžia įvairi mano sukaupta šiuolaikinio šokio, cirko ir teatro patirtis. Pradėdami kurti pasirodymą orientuojamės ne į specifinę discipliną, o į judesį. Kartais pasirodymo kūryba prasideda nuo paties paprasčiausio judesio, pavyzdžiui, rankos paspaudimo.
– Ar tiesa, kad didelė dalis pasirodymų kyla nagrinėjant žmogaus ir daikto ryšį?
– Tai mūsų pasirodymų ašis. Man įdomu nagrinėti įvairius objektus, kaip jų funkcijos ir medžiagiškumas sąveikauja su žmogumi. Skirtingai jaučiamės sėdėdami ant medinės kėdės su medžiaginėmis dalimis, kitaip – ant metalinės, šaltos, kėdės.
Viename iš mūsų spektaklių „Screws“ naudojame boulingo kamuolius. Pasirodyme nenutolstame nuo boulingo kamuolio pirminės paskirties – siūbuoti ir mesti. Renkamės neieškoti pasirinkto objekto alternatyvių panaudojimo būdų, verčiau žvelgiame kūrybiškai į pirminę objekto paskirtį ir žmogaus atliekamus judesius su tuo objektu. Toks kūrybos procesas kartais vargina – siūbuoji su boulingo kamuoliu ir galvoji, ką iš to galima sukurti. Pradžioje gali pasirodyti, kad nuolat kartojamas judesys yra nuobodus, veikia kaip apribojimas, tačiau tai ir išlaisvina kūrybiškumą.
Bart Grietens nuotr.
– Kaip pasirenki, kokius objektus pasirodymuose naudoti?
– Visų pirma, nenaudoju cirko disciplinų objektų, nes jų buvimas scenoje žiūrovui iš karto kelia lūkesčių. Vos pamatę trapeciją, laukia triukų ore.
Man įdomu daiktų forma ir dizainas. Kurdamas pasirodymus naudoju scenos menams neįprastus objektus ir pasitelkdamas vaizduotę žaidžiu pagal jų taisykles. Vėlgi, kalbant apie „Screws“, kurdamas šį pasirodymą atkreipiau dėmesį į paprastą dalyką: mūsų plaštaka yra lengva, dilbis kiek sunkesnis, o žastas, petys – dar sunkesni. Paprastai tariant, kuo kūno dalys yra arčiau mūsų centro, tuo jos yra sunkesnės. Tokia kūno sandara yra būdinga beveik visiems gyvūnams, tačiau esama ir išimčių. Pavyzdžiui, šarvuotieji dinozaurai ankilozaurai išsiskyrė sunkia ir neįprastos formos uodega – gintis nuo priešų. Apie tai galvojant, kilo mintis, kad, laikydami boulingo kamuolį, mes tarsi sukuriame naują kūną, savotiškai jį pratęsiame. Riba tarp kūno ir daikto tampa labai plona. Per pasirodymą daiktą ir žmogų suvokiu kaip vienį.
– Viename interviu esi sakęs, kad tavo kūnas neįprastas. Ką turėjai omenyje?
– Ne visai atitinku įprasto šokėjo kūno proporcijas – mano liemuo ilgas, o galūnės gana trumpos. Iš tiesų ilgą laiką pats to nepastebėjau, tačiau pažinti savo kūną tikrai svarbu – tik taip galime visiškai išnaudoti jo potencialą. Mūsų kūnai sudėtingi, bet labai įdomūs.
– Kas dar tau įdomu apie žmogaus kūną?
– Dažnai galvoju, kur prasideda ir kur baigiasi kūno ribos. Ar kvapas yra kūno dalis? Ar esame sąmoningi, jei beveik du trečdalius mūsų kūno sudaro vanduo? Koncentruodamiesi į aplinką, dažnai iki galo nesuvokiame savo kūno, kuriame esame kasdien. Pastaruoju metu labai susidomėjau kūno ritmais: kaip dažnai kvėpuojame, kokiu taktu plaka širdis, kiek kartų mirksime ir nuo kiek daug faktorių visa tai priklauso.
– Kaip tavo kūrybos ir judesio filosofija atsiskleidžia performanse „VanThorhout“?
– Kurdamas šį pasirodymą rėmiausi Toru – senovės germanų ir skandinavų audros dievu, kuris yra vaizduojamas rankoje laikantis mažą kūjį. Įdomu, kad istoriškai Toras reprezentuoja jėgą, susidorojimą su grėsme, vyriškumą, tačiau rankoje esantis įrankis yra visiškai neefektyvus – tai didelis akmuo, pritvirtintas prie mažos rankenos. Pasirodyme pasitelkiu istorinei reprezentacijai atvirkščią kūjį – su ilga rankena ir mažu akmeniu – taip kvestionuoju jėgos, vyriškumo reprezentaciją.
Performansas „VanThorhout“ yra vienas politiškiausių mano kūrinių. Kuriant šį pasirodymą prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą. Vakarų Europoje jaučiu didelį žmonių pasyvumą dėl to, kas vyksta kitoje Europos pusėje. Pasirodymo scena yra 360°, joje sukuosi tai su kūju, tai su didele vėliava, siekdamas perteikti grėsmės pojūtį. Žiūrovų išdėstymui ratu įtakos turėjo ir tai, kad pasirodymą kūriau pandemijos laikotarpiu. Tuo metu teatrai buvo uždaryti, tačiau turėjau galimybę pasirodymus rengti galerijose, muziejuose. Tai vienas iš retų mano solo kūrinių. Paprastai trupėje daug dėmesio skiriame kūnų tarpusavio sąveikoms, grupių ir duetų performansams, tačiau per pandemiją tam nebuvo sąlygų.
– Dar vienas „VanThorhout“ pasirodymo išskirtinumas, lyginant su kitais „Not standing“ trupės darbais, – jokio muzikinio takelio. Kas lėmė šį pasirinkimą?
– Pradžioje planavau naudoti bent šiek tiek muzikos, bet galiausiai nusprendžiau apsiriboti garsais, kuriuos skleidžia mano manipuliuojami objektai. Šiame pasirodyme noriu perteikti buvimo čia ir dabar jausmą, o muzika kelia šou asociacijų.
– Žymus choreografas Jonathanas Burrowsas yra sakęs, kad tavo virtuoziškumas prikausto žiūrovų dėmesį, jie laukia, kas pasirodyme nutiks toliau. Kas tau padeda išlaikyti auditorijos dėmesį, kai scenoje esi vienas, o fone – tik minimalus garsas?
– Jis taip pat yra sakęs, kad virtuoziškumas – tai kažko darymas labai gerai. Dažnai treniruojuosi nuo aštuonių iki dešimties valandų per dieną ir pametu save laike. Man patinka kartoti tuos pačius judesius, juos tobulinti… Tobulinti visada yra ką. Tiesa, galiu ir tos pačios dainos klausytis visą dieną – man nenusibos.
– Viena iš „VanThorhout“ pasirodymo temų yra vyriškumas, o įkvėpimo sėmeisi iš mitologinio herojaus, jo jėgos ir stiprybės įvaizdžio. Kaip šiandieniame kontekste suvoki vyriškumą? Kokį vyriškumą tau norisi perteikti pasirodyme?
– Manau, mes visi, nepaisant lyties, esame silpni ir pažeidžiami, bet retai kada apie tai susimąstome. Ypač vyriškumas beveik niekada netapatinamas su silpnumu. Man labai artima šokėjo Stevo Paxtono mintis, kad šokėjo kūnas yra kaip drobė, pasakojanti istorijas. Pasirodyme „VanThorhout“ pasakoju apie žmogaus trapumą – net ir būdamas tvirtas fiziškai, aš stipriai priklausau nuo kitų žmonių ir mane supančių objektų.
– 2021 m. pasirodei tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ su jau minėtu performansu „Screw“. Kas tą kartą tau labiausiai įsiminė?
– Gerai prisimenu netradicinę ir įdomią „Screws“ pasirodymo vietą – kiek apleistą industrinę erdvę. Pamatęs, kur pasirodysime, maloniai nustebau, bet dar labiau mane nustebino žiūrovų reakcijos – jiems erdvė padarė ne ką mažesnį įspūdį nei man. Atrodė, kad vieta jiems buvo visiškai nauja. Smagu, kad festivalis atveria net ir miesto gyventojams dar nematytų ar nežinomų erdvių.
XXX
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ šiais metais vyks rugpjūčio 5–11 d. Kaune ir Kauno rajone. Daugiau informacijos apie festivalį ir programą: contempofestival.lt
