Rašė Banga Elena Kniukštaitė
Nuotraukos Ryčio Šeškaičio
Pamenu, vieną gražią 2019 m. vasarą užsisvajojau apie brandos egzaminus. Svajojau, kaip įdomu būtų studijuoti psichologiją. Žaidžiau siurrealistinius žaidimus, maudžiausi didžiųjų moderniosios psichologijos pradininkų – Carlo Gustavo Jungo, Sigmundo Freudo – psichologijos teorijose. Paauglystėje karštai trokšti išsiaiškinti, kas tu esi. Ko tu nori, kuo gyveni. Trokšti išsiaiškinti ir kuo gyvensi. Tik, žinoma, dabar 2024 m. ir studijuoju visai ne šią kryptį. Tačiau MO muziejus turbūt visiems pasakytų, kad mano kryptis – ne taip ir nutolusi nuo psichologijos, o ši žinutė mane, be abejo, sužavėjo.
Menas – psichikai
Teko pabuvoti ir ankstesnėje MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“. Parodoje buvo puikiai atskleistos nemaloniai konservatyvios sovietmečio seksualumo ir intymumo sampratos, įsigilinta į rigidiškos patriarchalinės visuomenės spaudimą moteriškumui, kreivumui (angl. queerness). Tačiau asmeniškai paroda kiek supriešino, netgi netaktiškai kvietė vidutinį lankytoją išeiti iš komfortiško heteronormatyvumo, suredukuoti tokią intymią sąvoką kaip intymumas iki primityvios intelektualizacijos. Parodos, kaip stigmos naikintojos, paskirtis, nublanksta prieš daugelio jaunesnės kartos atstovų įsitikinimus. Iš „Šito pas mus nėra“ išėjau kiek sutrikusi. Nors, greičiausiai, tai ir yra meno tikslas.
Kaip jau minėjau, savirefleksijos, senosios psichoanalizės temos man nebuvo svetimos. Gilintis į jas norisi nuolat. Juk žmogus – neįtikėtinai psichologiškai komplikuotas individas. Kilo klausimas: ar meno paroda gali atskleisti šį (pa)sąmoninį žmogaus sudėtingumą, įveiklinti senas, bet nebūtinai pasenusias, psichoanalizės teorijas? Todėl, lydima smalsumo, vieną žvarbią spalio dieną nusprendžiau apsilankyti naujausioje MO parodoje „Iš vidaus“.
Užlipusią į Didžiąją salę mane pasitiko pirmasis parodos videodarbas, šalia jo – įvadinė anotacija. Parodoje lankytojui pristatomas teigiamas meno poveikis žmogaus psichikos sveikatai. Kviečiama su eksponuojamais kūriniais empatizuoti, interpretuoti ir, žinoma, apmąstyti jų poveikį sau pačiam. Be abejo, pastebėjusi, kad parodos struktūra remiasi Carlo Gustavo Jungo asmenybės struktūros modeliu ir man tuomet dar negirdėto filosofo Alaino de Bottono požiūriu į meną kaip į terapiją, likau suintriguota. C. G. Jungo siūlomas asmenybės modelis yra itin įdomus pasirinkimas parodos struktūrai ir architektūrai. Palyginti su kitais galimais pasirinkimais, pavyzdžiui, žymiojo C. G. Jungo kolegos Sigmundo Freudo trimis pagrindiniais asmenybės sluoksniais (Id, Ego, Superego), C. G. Jungo modelis – kiek sudėtingesnis, išskaidytas į platesnį dalių spektrą, – Šešėlį, Ego, Personą, Savastį ir daugelį kitų. Todėl ir labiau derantis prie įvairių medijų, gilesnės savirefleksijos.
Eksponatus lydi ant sienų besimėtantys tiesmuki klausimai, kviečiantys žiūrovą į akistatą su savimi. Šis pasirinkimas kuruoja parodos lankytojui vis gūdesnį kelią per parodos sales. Iš pirmo žvilgsnio visi klausimai yra šiek tiek naivūs, daugeliui savaime suprantami, jei kalbame apie savirefleksiją, bet parodos plotmėje, atsižvelgiant į tikslinę auditoriją, – reikalingi, siekiant išprovokuoti kuo aktyvesnį mąstymą. Būtent jie prisideda prie išpuoselėto parodos imersyvumo. Vertėtų paminėti ir atmosferinio garso takelio pasirinkimą – visada malonu parodoje išgirsti muziką. Foninis garsas – nepriklausantis nuo turinio kokybės – padeda eksponatams susilieti į bendrą idėjinį peizažą, duoda prielaidą savotiškai meditacijai.
Kelionė į nepatogias gilumas
Pirmojoje salėje pristatomos C. G. Jungo asmenybės struktūros modelio sąvokos, specifiškiau – Ego ir Persona. Ego yra žmogaus sąmonė, jo asmeninis identitetas. Persona – tai kaukė, kurią mes naudojame siekdami prisitaikyti prie visuomenės standartų, lūkesčių, kitų žmonių. Erdvėje, už kuklios balintos sienos, stūkso iš dalies paslėpta instaliacija, apšviesta ciklameninėmis šviesomis. Tai lietuvių menininkės Emilės Skolevičiūtės (gim. 1982) alter ego Nancie Naive ekranizuotas dešimties minučių performansas, fotografijų triptikas ir stovintis superžvaigždės modelis. Virš daugialypės madonos erdvės galima pastebėti vieną pirmųjų parodos klausimų: „Ar mano vaidmenys dera?“ Menininkė savo kūriniu akcentuoja šiuolaikinę moterystės sampratą ir suprekinimą. Repertuaro prasme nenuostabu, tačiau taiklu ir aktualu, kad į Personos pristatymą įpinamas moters vaidmuo, jos idealus paveikslas, netgi savotiška objektifikacija. Parinktas kūrinys, kaip ir pirmasis asmenybės svogūno lukštas – Persona – mano nuomone, yra puikus įvadas į giluminę savianalizę ir reikšmingų sąsajų paieškas su eksponuojamais kūriniais.
Priešingai nei parodoje „Šito pas mus nėra“, architektūriniai parodos sprendimai maloniai nustebino. Struktūra daug aiškesnė ir suprantamesnė, mat lankytoją tarsi už rankos veda sieninės nuorodos, paeiliui išdėstytos aiškios anotacijos ir konkreti C. G. Jungo archetipų klasifikacija. Kiekviena salė yra dedikuota vis kitam psichologiniam klodui, o kojos pačios lankytoją veda palei natūralią parodos tėkmę.
Po Personos išgliaudymo Mo muziejus lankytojui siūlo priimti ir nepabijoti savo Šešėlio – represuojamų, tamsiųjų asmenybės dalių. Vingiu einant į antrąją salę žiūrovą tam tikra prasme atmosferiškai įveda žinomo Lenkijoje kuriančio lietuvių menininko Stasio Eidrigevičiaus (gim. 1949) medinės skulptūros „Liūdesėliai“. Nepatogūs, kraupūs, žaidžiantys su apšvietimu iš viršaus „Liūdesėlių“ veidai – tai jautri Personos ir Ego sintezė, nusėta šaknimis, primenančiomis erškėčių vainikus, o galiausiai ir nuoroda į žmogaus trapumą. Mes savo ir kitų kaukių dažniausiai nemėgstame, nepripažįstame. Tačiau esame linkę pamiršti, kad Personos kaukės ne visada reiškia niekingą veidmainiškumą, o yra mūsų neišvengiama dalis. Kaip mums primena S. Eidrigevičiaus „Liūdesėliai“, Persona gali parodyti tikrąjį žmogaus veidą. Po nemalonios, bet tam tikra prasme jaukios akistatos su medinėmis kaukėmis, tyliu žingsniu nuėjau link antrosios salės.
Tiesą sakant, nebuvau itin pozityviai nusiteikusi pamatyti, kaip kuratoriniai pasirinkimai atskleis nešvariausias, atmetamas asmenybės dalis. Juk tiek S. Freudas, tiek C. G. Jungas skendėjo kontroversijose, paneigdami žmogaus, kaip gryniausiai racionalaus sutvėrimo, bruožus. Tokių gūdžių žmogaus dalių pristatymas net šiais, itin moderniais, laikais reikalauja jautrumo, kruopštumo ir, drįsčiau teigti, atsargumo, gracijos. Visgi likau maloniai nustebinta. Už sienos, aidint atmosferinei muzikai, salėje nebuvo nieko, tik ant sienų kabantys kūriniai. Itin paveikūs yra keturi Ugniaus Gelgudos (gim. 1977) fotografijų ciklo „Kriminaliniai peizažai“ darbai. Nors fotografijų vaizdai persmelkti nejaukios tylos, statiški, jie – tik kuklūs detektyvai, užuominomis kalbantys apie būsimą katastrofą, tamsiausias žmogaus kerteles, šnabždančias Šešėliui. Turbūt ryškiausias ir garsiausiai temą sufleruojantis kūrinys – tapytojo Šarūno Saukos (gim. 1958) darbas „Grupinis pasilinksminimas“. Figūrų vizualizacija iš pažiūros nepatraukli – nuo kūnų lupasi raumenynas, figūros nusirenginėja, tarsi ruoštųsi maudytis ežere. Žiūrovui atskleidžiamas biologinis ir taip pat pats primityviausias Šešėlis – bjauriausios kūniškumo pusės, fiziologiniai poreikiai, gyvuliški instinktai. Gyvybingas seksualumas parodomas pasitelkiant makabriškus vaizdus. Tačiau paveikslas neturi primityvaus šokiravimo aspekto. Subtilios, žmogiškos veido išraiškos ir, atrodo, vaizduojamoms figūroms priimtinas scenarijus žiūrovui siūlo susitaikyti su biologine, instinktine savo Šešėlio dalimi. Taip kasdienybę galime papildyti aistra kurti, augti, mėgautis, išjausti visą savo emocijų spektrą. Paprasčiau – tiesiog gyventi.
Santykis su savimi ir kitu
Visą emocijų spektrą, o galiausiai Savastį ir Kitą, lankytoją kviečia priimti trečioji ir ketvirtoji salės. Meno kūriniai juntamai įveiklinami atlikti savo brangiausią paskirtį ir atiduoti terapinę duoklę žiūrovui. Emocijų skatinama neskirstyti į juodas ir baltas – skausmas ir džiaugsmas vienas be kito egzistuoti negali. Viena socialiai nepriimtiniausių emocijų – pyktis – muziejuje perteikiama kaip daugialypė agresijos, destruktyvumo apraiška. Menininko ir rašytojo Mikalojaus Povilo Vilučio (gim. 1944) šilkografijų ciklas „Agresija“ konstruoja įniršį kaip kūne kaistančią ligą. Ji kankina figūrų vidurius, degina akis. Spalvų kontrastas brėžia aiškias ribas tarp aplinkos, emocijos ir paties žmogaus. Nėra poreikio įmantrioms formoms – už jas kalba juoda, balta ir raudona. Taip kunkuliuojantis pyktis, rodos, veržiasi iš paveikslo. Salėje apstu ir ramybę, džiaugsmą, netgi sumišimą keliančių kūrinių. Centre stovi meditatyvi skulptūra. Menininko Vytauto Šerio (1931–2006) „Bandymas numirt“ – medinis formų rinkinys – suponuoja skausmą, dvasinį sąmyšį. Plokščios formos žaidžia su šviesa, šešėliais, tačiau kūriniui prigijęs pavadinimas sutrikdo žiūrovą ir verčia susimąstyti apie tikrąją darbų prasmę. Mano nuomone, būtent šis darbas įrodo parodos giluminį, terapinį poveikį žmogaus mintims, pasimatymui su savimi.
Savastis – tai autentiškas, originalus žmogaus psichikos branduolys. Per Savastį mes galime atrasti ryšį su Kitu – tai gali būti mūsų dalis, išorinis veiksnys ar asmuo. Šis santykis praturtina, augina ir verčia atsisukti į save, o menas padeda surasti pusiausvyrą tarp skirtingų asmenybės, sąmonės dalių. Netobulumą kaip prigimtinę savybę pristatantys darbai ketvirtojoje salėje turbūt jautriausiai rezonuoja su žiūrovu. Jie tarsi čiupinėja, graibo žmogaus pilvą, krūtis, pečius, šlaunis. Netobulumas yra svarstytinas, jis toks asmeniškas, kartais skaudus, tad į jį reikia žvelgti skeptiškai. Daugiausia sąmyšio man sukėlė menininkės Gabrielės Gervickaitės (gim. 1997) darbai. Per formų apibendrinimą ieškoma atsakymų į klausimus. Kas, jei kūnas būtų tobulas? Kokie siluetai būtų patogiausi, kokios linijos jį puoštų? Salės dalyje jaučiama body positivity judėjimų įtaka, ji pristatoma žiūrovui ne per agresyvų susvetimėjimą, o per jautrų supratingumą. Juk žmogus be kūno – tik siela. Juo reikia rūpintis, džiaugtis, jį puoselėti. Tik tokiu atveju žmogus gali pajausti pakankamą psichologinę darną.
Savianalizės ciklo atomazga
Parodos dalis itin gražiai sieja didelio formato videodarbas apie savižudybės krizę. Kino ir tarpdisciplininio meno kūrėjos Elenos Kairytės (gim. 1988) audiovizualinėje instaliacijoje „Įtampos linija“ su komentarais vizualizuojamas kelias iki savižudybės. Visuomenės lig šiol mistifikuojama stigma žiūrovui atskleidžiama tiesmuku būdu. Darbas – gebantis perverti širdį tiek krizę išgyvenusiam asmeniškai ar artimoje aplinkoje, tiek su tuo nieko bendra neturėjusiam žiūrovui. Mane maloniai nustebino priešais instaliaciją pakabinta informacija su resursais ir patarimais, kaip padėti savižudybės krizę patiriančiam žmogui ir kaip pats minimas žmogus gali sau leisti nepasiduoti. Tai dar vienas jautrus parodos elementas, tiesiogiai rodantis Kito, nebūtinai svetimo, išgyvenimus ir leidžiantis su jais empatizuoti, išjausti, taip pat prisidedantis prie pagalbos žmogui.
Po įvairiausių emocinių išgyvenimų, spektre nuo nepakeliamo skausmo iki ramaus džiaugsmo žmogus visada ieško prasmės. Pagal C. G. Jungą, pasiekti pilnatvę reikalinga ne tik Ego, bet ir visų pasąmonės dalių – Šešėlio, Personos ir kt. – santarvė. Būtent prasmės ieškojimas yra svarbiausia motyvacija gyventi, o viltis kartu su aistringa žmogaus prigimtimi padeda siekti savirealizacijos. Paskutinė salė kalba apie prasmę ir atveda muziejaus lankytoją į patirtinės kelionės atomazgą. Salės gale galima klestelėti ant debesis primenančių suoliukų ir apmąstyti paveikiausius kūrinius, aplinką, savo santykį su jais. Gal ir nepabijoti pagalvoti, kaip pats jautiesi.
„Iš vidaus“ siūlo lankytojui daugiau nei tik pasivaikščiojimą po išvaizdžių darbų aruodus. Tai nuodugnus, neišsemiamas žmogaus asmenybės klodų ir identiteto tyrinėjimas. Klausimai ant sienų buvo išties įkyrūs, bet ar tai tikrai nėra dėl to, kad mes patys kartais bijome kelti Savasčiai nepatogių klausimų? Emocijos, kurias nuolat patiriame, nėra lengvai suvokiamos. Tačiau jos mums padeda pajausti tokią svarbią viltį. Jos primena, kad mes tik žmonės.
Iš parodos išėjau apsvaigusi nuo įspūdžių. Paskutinėje salėje sėdėdama ant debesų daug mąsčiau. Mąsčiau, ar mano kaukės tolygios, o gal pradeda matytis įtrūkimai? Ar po parodos apie save išmokau ką nors naujo, ar tiesiog patvirtinau apie save viską, ką jau žinojau anksčiau? Dabar galėčiau pasakyti, kad paroda pasiekė savo tikslą. Nors aiškaus atsakymo į sau iškeltus klausimus neradau, šis asmeninis dialogas buvo galingas ir reikšmingas. Paroda, kruopščiai nuvedusi mane per kuratorių suplanuotą pasakojimą, vis vien paliko erdvės pačiai klaidžioti, tyrinėti.
Svarbiausia – pamatyti save iš vidaus. (1931–2006)
