Kalbino Rasa Morkūnaitė
Praėjusį rudenį į Lietuvos muzikos sceną sugrįžęs atlikėjas Valius Klimavičius-kliim jau spėjo klausytojams pristatyti dainas „Lauksiu“, „Neįdienojo“, „Gerų žmonių nerodo žiniose“, „Nebūsiu naudingas“, o balandžio 4 d. pristatė ir savo pilnametražį albumą „Juodam danguj“. V. Klimavičius, ilgą laiką muzikos pasaulyje buvo labiau žinomas kaip grupių „Willie Valo“ ir „Z On A“ vokalistas ir idėjinis lyderis. Dabar kartu su nauju slapyvardžiu prasideda atlikėjo kūrybos naujo etapo pradžia. Būtent apie ją – išsamus pokalbis su kliim.
– Naujas pseudonimas muzikos scenoje ir grįžimas į ją po ketverių metų pertraukos. Kas dabar yra Valius Klimavičius-kliim?
– Galbūt šio grįžimo visai ir nebūtų reikėję, bet pastaruoju metu pasaulis maišėsi su žeme, užsidarė, atsidarė, pradėjo kariauti, o kūrybos procesai ėmė ir užsitęsė. kliim dabar galbūt ramesnis, bet vis dar turintis tikslų ir užsispyrimo jų siekti, besimėgaujantis kūrybos procesais – tiek muzikiniais, tiek vizualiais, ir vis dar simpatiškas!
Manto Repečkos nuotr.
– Buvo kūryba su grupėmis „Z on A“, „Willie Valo“, dabar prisistatai kaip solo kūrėjas, nors po kliim vardu tikrai slepiasi ir daugiau žmonių. Kas jie?
– Iš tiesų po kliim pseudonimu dirba nemaža komanda! Per šį laikotarpį pavyko susidraugauti su daug talentų žmonių. Tai ir tokie muzikos kūrėjai ir prodiuseriai kaip Einaras Matijošaitis, Dominykas Zalieckas, Rolandas Venckys-Innomine, Niko Barisas, Artiomas Penkevičius, ir muzikantai – Jonas Butvydas, Hugis, Alvidas Kavaliauskas. Su visais kartu pavyko dirbti prie mano debiutinio albumo „Juodam danguj“.
– Gal gali palyginti kaip skiriasi kūrybos procesai grupėje ir kokie jie yra dabar?
– Grupėje daug daugiau ego, minčių ir skonių, tad galutinis rezultatas būna visų šių sudedamųjų dalių samplaika. Dabar tenka mažiau tartis, o tekstus visais atvejais rašydavau aš, tad mano departamentas išliko nepakitęs.
– Koks tavo kūrybos procesas?
– Dažniausiai viskas prasideda nuo eilių, bet vis dažniau pasitaiko, kad pirma galvoje suskamba melodijos, kurias tik paskui aprišu žodžiais, o tuomet visa tai jau keliauja dar į kitą lygmenį, prasideda darbas su prodiuseriais, muzikos kūrėjais, muzikantais.
– Koks yra albumas „Juodam danguj“? Kada prasidėjo darbai prie jo ir kiek laiko užtruko jį sukurti?
– Užtrukau ketverius metus, kai kurios dainos parašytos būtent prieš ketverius metus. Tuomet porą metų neturėjau jokio noro ir motyvacijos kurti, o galiausiai po tėvo mirties ir kitų asmeninių sukrėtimų atsirado daug vidinės energijos, kuri prašėsi būti išrašoma ir ištransliuojama. Man dainų rašymas – tarsi terapija: parašau tekstą ir emocijų, skaudulių sumažėja. Muzika gydo, muzika saugo.
– Ką norėjai papasakoti šiuo albumu klausytojui? Kokius išgyvenimus slepia albumo kūriniai?
– Rašydamas negalvoju apie save ar klausytoją, būnu tarsi kitoje dimensijoje ir palieku viską savieigai. Idėjos dainoms gimsta įvairiausiais momentais: sporto salėje, pasitinkant saulę ar namie atbėgus šuniui ir padėjus galvą man ant kelių – bam, jausmas virsta daina. Stipriausios emocijos šiame albume užkoduotos paskutiniame albumo kūrinyje – ją rašiau tarp Vilniaus ir Alytaus, važiuodamas į tėčio laidotuves.
– Savo klausytojų auditorijai jau esi pristatęs net penkis albumo kūrinius, juos lydėjo ir vaizdo klipai. Ar tau labai svarbu kūrinius pristatyti ir vaizdo formatu?
– Gyvename dideliame informacijos šurmulyje ir, kad pasiektum kitų dėmesį, manau, vien tik dainos jau nepakanka, juolab atlikėjui, pradedančiam viską nuo nulio. Norisi kūrinius pateikti gražiai, įdomiai, su tam tikrais vaizdo klipų sprendimais. Manau, kad įvaizdinta kūryba įgauna dar naujesnių prasmių. Per pastarąjį pusmetį su skirtingais režisieriais nufilmavome ne vieną vaizdo klipą, dėl kai kurių kadrų keliavome tūkstančius kilometrų, dirbome su profesionaliu gatvės šokėju Mariumi Eidrigevičiumi, burleskos karaliene Bona Dawn, net parašiutininku, ekstremalių šuolių meistru Martynu Šnioka.
– Kūryboje nevengi ironijos ir jautraus atvirumo. Kaip atrandi pusiausvyrą?
– Rašant viskas pilasi automatu, nors esu galvojęs, kad reikėtų linksmesnių tekstų, nes gyvenime labiau mėgstu juokauti, nei ašaroti, ir to norisi muzikoje. Vis dar nemanau, kad esu parašęs geriausią bajerį, bet, tikiuosi, pavyks. Visada patiko, kai klausydamasis kitų atlikėjų dainų tekstų gali prunkštelėti. Visada laukiu Liezhuvio („Despotin’ FAM“) eilučių, dažnai pakrizenu iš ankstesniųjų „Arctic Monkeys“ satyriškų tekstų.
– Pats esi dažnas koncertų ir festivalių lankytojas. Kokie muzikantai, kūrėjai tave įkvepia? Gal kieno nors įtaka jaučiama ir šiame albume?
– Nenoriu girtis, bet taip, esu matęs tikrai nemažai. Toks mano hobis – meilė muzikai. Stengiuosi pamatyti visus savo mėgstamiausius atlikėjus ir nuolat atrasti naujų. Jau daugiau kaip dešimt metų kasmet vykstu į „Open’er“ festivalį, dažnai lankau mamą Londone, ir tie apsilankymai dažnai susipina ir su koncertų klausymu. Liūdna, bet iš mano Top-10 atlikėjų ne tiek daug liko neišgirstų. Dabar labai laukiu Eminemo turo, dar norėčiau gyvai pamatyti „Bon Jovi“, džiugu, kad „Guns’N’Roses“ su Post Malone bus galima išvysti Lietuvoje! Kuriant muziką nesiremiu kitais atlikėjais, bet platus muzikos ratas, žinoma, turi įtakos ir mano mąstysenai. Man patinka rokas ir hiphopas, esu balta mišrainė, visko manyje pilna.
– Kokie ateities planai?
– Vilniuje žaidžiu krepšinį už tris mėgėjų lygos komandas, tikiuosi, kad pakvies ir NBA ar bent „Žalgiris“, jei ne – tuomet koncertuosiu! (Juokiasi.) Jei rimtai, planuose – naujas albumas!
– Ko palinkėtum žmogui, kuris pirmą kart spaudžia „play“ ir klauso albumą „Juodam danguj“?
– Norėčiau, kad nespaustų fast forward, kad nesakytų – ai, š… Norėčiau, kad paklausytų kartą, antrą ir iš trečio pamėgtų, jei pirmi du būtų ne tokie sėkmingi. Norėčiau, kad nusipieštų sau emociją ir, jei patinka, man parašytų, kokių jausmų kelia dainos. Įdomu, kai savo kūryba gali prisiliesti prie kitų. Būna, man sako, kad tam tikra daina padėjo kam nors sunkiu metu, tada sėdi ir galvoji: wow, ne veltui viskas.
