Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan
Kai mūsų bendraautoris Tomas Ivanauskas (jis ir mūsų šalies kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele) pasiūlė pasikalbėti apie lietuvių genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirtus projektus su jo proanūkiu pianistu Roku Zubovu (su juo ir lietuvių ir ukrainiečių kilmės aktore Kristina Kisielovaite Tomas ką tik apkeliavo dešim karo krečiamos Ukrainos miestų, kur menininkai pristatė M. K. Čiurlionio muziką ir Lesios Ukrainkos poeziją), nė sekundės nesudvejojau.
Taip, „370“ yra meno ir kultūros leidinys jaunimui ir apie jaunimą, bet meskite akmenį į mane tie, kurie manote, kad jaunajai visuomenės daliai M. K. Čiurlionis yra visiškai ne(be)aktualus. O ir jaunimas jaunimui nelygu. Štai mano kolegės dešimtmetis sūnus su malonumu klausosi AC/DC ir atvirai šaiposi iš savo tėvo, kuriam patinka Jessica Shy. Klasika yra klasika.
Tikėtina, kad šis jaunuolis kada nors atras ir M. K. Čiurlionį – jeigu ne jo muziką, tai nuostabius paveikslus, kuriuos taip išmoningai į virtualiąją realybę perkėlė kino režisierė Kristina Buožytė. Gėda pelėda tiems, kas dar nematė (o gal greičiau nepatyrė) jos kūrinių „Angelų takais“ ar „Pasaulio sutvėrimas“ (pastarajame skamba R. Zubovo ir Philo Vono interpretuota M. K. Čiurlionio muzika).
Prisipažįstu, kad ir pati ne viską mačiau, žinau ir prisimenu apie M. K. Čiurlionį, tad prieš rašydama redakcinę pagūglinau, kad nesusipainiočiau datose ir faktuose. Ir sutapk tu man šitaip: būtent šiandien, balandžio 10-ąją, kai rašau šias eilutes, sueina lygiai 114 metų po šio genijaus mirties. Kaip daugelis žinote, mirė jis nesulaukęs 36-ojo gimtadienio. Sveikata pablogėjo dar 1909 m. dėl pervargimo, 1910 m. menininkas šiek tiek atsigavo, medikai netgi leido šiek tiek groti ir tapyti. Sveikata vis gerėjo, bet 1911 m. kovo pabaigoje pasivaikščiojimo metu M. K. Čiurlionis peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir kovo 28-ąją (pagal naująjį kalendorių – balandžio 10-ąją) mirė.
Kas žino, kiek dar kultūrinio palikimo mūsų didysis genijus būtų sukrovęs ir kokio tarptautinio pripažinimo (deja, bet kelias link to prasidėjo likus metams iki mirties, kai jo darbai buvo eksponuoti Kyjive, Sankt Peterburge, Paryžiuje) būtų sulaukęs, jeigu likimas būtų leidęs pabūti šioje Žemėje ilgiau…
Ir nežinau, kodėl kai kuriems tautiečiams tarsi gaila (bent jau tokį įspūdį susidariau benardydama socialinėse medijose), kad Vilniaus oro uostui būtų suteiktas simbolinis M. K. Čiurlionio vardas. Tiesą sakant, jis jau ir suteiktas, bet kol kas laikinai. „Manau, kad tas laikinumas greitai bus išspręstas. Tai vienas iš tų ženklų, kurie lieka ilgam ir parodo, kad Čiurlionis tikrai tapo mūsų valstybės ženklu, kurį mes eksponuojame kaip patį svarbiausią savo tapatybės simbolį. Nes jei jau pavadinome savo pagrindinį oro uostą, tai kartu pareiškiame, kad džiaugiamės tuo ir dalijamės su visu pasauliu. Tai nėra Čiurlionio reklama, tai yra mūsų pačių pasitikėjimo aktas“, – „370“ kalbėjo R. Zubovas.
Šiame numeryje rasite ir daugiau įdomių pokalbių. Apie neįprastą projektą „Mes taip nesitarėm“ mums pasakojo jo iniciatorius muzikantas, aktorius Dominykas Vaitiekūnas ir kurčiasis suomių reperis Marko Vuoriheimo, dar žinomas kaip Signmark. Taip pat pasikalbėjome su „Kino pavasaryje“ premjerą atšventusio filmo „Murmančios širdys“ režisieriumi Vytautu Puidoku ir suomių rašytoju ir psichiatru, prieš metus lietuviškai išverstos knygos „Jokūbo kopėčios“ autoriumi Joeliu Haahtela.
Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!
