Rašė Toma Vidugirytė
Postpanko duetas „Kyla Vėjas!“, kurį sudaro Antanas Jakutis ir Emilija Kandratavičiūtė, įpūtė naujų vėjų į Lietuvos muzikinę sceną. Dar nepasirodžius pirmajam albumui, jie grojo renginio „Juodas Vilnius“ scenoje, apšildė postpanko dueto iš Jungtinės Karalystės „The KVB“ pasirodymą Vilniuje. Po pirmųjų singlų ir debiutinio albumo išleidimo auditorija tik augo. Neseniai grupė savo gerbėjams pristatė antrąjį savo albumą „Niaukias dangus“. Apie dueto susikūrimo istoriją, oro stichijos svarbą, kitus simbolius kūryboje ir naujausią jų albumą kalbinome Emiliją ir Antaną.
– Pakalbėkime apie pačią pradžią: susipažinote „LOFTAS Fest“, esate pora… Kaip nusprendėte kurti kartu? Juk turite ir kitų projektų, kur išliejate kūrybinę energiją.
Emilija: Kurdavau savo malonumui. Susipažinusi su Antanu, parodžiau jam savo kūrybą, jis man – savo. Vėliau parodėme keletą savo dainų Karoliui iš grupės „Egomašina“, ir jis pasiūlė kurti kartu, nes mūsų kūryba labai panaši tiek nuotaika, tiek emocija.
Antanas: Turėjo būti du atskiri projektai: Emilija Kandratavičiūtė-Emoon ir Antano Jakučio „Kyla Vėjas!“. „Kyla Vėjas!“ buvo mano asmeninis projektas, skirtas pristatyti savo kūrybą. Dažnai ką nors sukurdavau, parodydavau chebrai, bet jiems viskas skambėdavo per daug romantiškai. Juk ne su bičais groti romantišką muziką. (Šypsosi.) Nenorėjau savęs stabdyti, o atsiradus Emilijai, norėjosi iš naujo rimtai imtis kūrybos.
– Taip išeina, kad kolega pastūmėjo kurti duetą?
Emilija: Truputį pastūmėjo, bet ir patys jautėme, kad norime kurti kartu – tik gal šiek tiek nedrįsome. Bent jau aš bijojau.
– Kodėl „Kyla Vėjas!“? Ar negalvojote pasivadinti kitaip?
Antanas: Pavadinimas kilo iš mano gimtinės Klaipėdos – atmosferos ir jausmo, kurie įkvėpė pirmuosius kūrinius. Svarstėme jį keisti, bet Emilijai pavadinimas labai patiko, todėl nusprendėme likti prie „Kyla Vėjas!“.
– Kaip formavosi „Kyla Vėjas!“ garsas ir tai, kaip dabar skambate?
Antanas: Klausomės labai daug muzikos. Galvojau, kad klausausi nišinės muzikos, kurios mažai kas klauso. Kai susipažinome su Emilija ir išgirdau jos grojaraštį, atrodė, kad mano playlistas groja. Taip sutapo, kad klausome beveik tokios pat muzikos ir suprantame, kas mums labiausiai patinka. Klausoma muzika mus įkvepia ir grupės skambesys atsirado būtent iš tų skirtingų inspiracijų.
– 2023 m. pristatėte savo pirmąjį albumą „Kyla Vėjas!“. Papasakokite, kokį jį norėjote sukurti ir koks pavyko? Kiek laiko jį kūrėte?
Emilija: „Kyla Vėjas!“ kūrėme labiau singlais, o ne kaip vientisą teminį albumą. Vis dėlto jį jungia bendros emocijos – meilė ir baimė. Šias nuotaikas galima justi visuose kūriniuose. Jį kūrėme maždaug metus…
Antanas: Kol prispaudė „Juodas Vilnius“, nors planavome išleisti anksčiau. Kartais gerai deadline’ai, nes jie neleidžia per daug taisyti ir gludinti.
– Iš kur ta melancholija ir ilgesys kūriniuose ir skambesyje?
Emilija: Mes abu esame melancholikai. Dar vaikystėje, kiek save pamenu ir kiek Antanas pasakojo apie save, tokie buvome. Manau, kad yra dovana būti melancholiku, nes iš šios emocijos gimusi kūryba labai daug kam rezonuoja.
Antanas: Natūraliai taip išeina. Sunku sukurti linksmų dainų, kurios skambėtų įdomiai, būtų gilios, o ne nuobodžios ir lėkštos. Kartais svarstydavau, ar verta skleisti tą melancholiją ir liūdesį. Bet vėliau pagalvojau – galbūt kažkas išgirs tas dainas ir supras, kad jie ne vieni taip jaučiasi. Taip nyksta vienišumo jausmas ir kūryba įgauna prasmę.
– Ne taip seniai pristatėte antrąjį albumą „Niaukias dangus“. Kokių emocijų į jį sudėjote ir kaip sekėsi jį kurti?
Emilija: Labai padėjo tai, kad išvažiavome į Klaipėdą – į kūrybinę stovyklėlę.
Antanas: Nuvykome ten su daug demonstracinių įrašų, kuriuos norėjome pabaigti, bet netikėtai sukūrėme ir naujų kūrinių. Jų liko ir kitam albumui. (Šypsosi.) Ten viskas susidėliojo – atsirado aiškesnis tikslas, o dainos įgavo bendrą skambesį. Pirmasis albumas buvo labiau chaotiškas – jame daugiau neapibrėžtumo ir įvairių emocijų.
Emilija: Mūsų grupė ir muzika yra kaip santykiai. Pirmas albumas buvo tarsi naujų santykių pradžia – daug įvairių emocijų, nuotaikų, savęs ieškojimo. O antrasis albumas jau brandesnis – tarsi apsipranti, įsikuri, pradedi gyventi kartu su žmogumi. Labai džiaugiuosi šiuo albumu, nes man labai patinka piktesnės dainos, greitesni tempai ir aštresni sintezatoriai.
Antanas: Taip, antras albumas tamsesnis ir šiek tiek agresyvesnis dėl pasaulyje vykstančių dalykų ir bendrų nuotaikų.
– Kokių lūkesčių turite dėl šio albumo?
Emilija: Tikimės, kad patiks ir bus klausomas. Labai norėjosi tinkamai pristatyti albumą, surengti kiek kitokį pristatymo koncertą. Nusprendėme, kad geriau mažiau pasirodymų, bet su stipresne idėja, kad žmonės pamatytų visą vaizdą, kurį norime perteikti.
Antanas: Norisi rengti koncertus, kurie skleistų idėją ir būtų vizualiai gražūs. Nebesinori aukoti koncerto kokybės dėl kiekybės. Todėl ir buvo tik vienas albumo pristatymo koncertas – balandžio 11 dieną Vilniuje.
Emilija: Specialiai rengėme penktadienį, kad būtų galimybė atvažiuoti ir iš kitų miestų.
– Dueto pavadinimas – „Kyla Vėjas!“, albumo pavadinimas – „Niaukias dangus“… Oro stichijos, dangus, vėjas – įkvėpimas iš Klaipėdos?
Antanas: Taip, bet yra ir perkeltinių prasmių. Mus veikia ir pasaulio kontekstas – klimato kaita, karai, įvairios grėsmės. Pavyzdžiui, vėjas iš tiesų stiprėja dėl klimato kaitos, ir stiprės dar labiau.
„Niaukias dangus“ simbolizuoja tą sunkų emocinį foną – niūrų, slegiantį, bet kartu kviečiantį priešintis. Šis albumas mums yra kaip pasipriešinimas – ne tik išorinei tamsai, bet ir tam, kad neapsiniauktų mintys galvoje.
– Gerbėjai albumą pirmiausia galėjo įsigyti ir išgirsti kasetės formatu. Jis tik vėliau pasirodė pasiklausymo platformose ir vinilinėje plokštelėje. Kaip sugalvojote atgaivinti kasetės formatą?
Emilija: Norėjosi paskatinti žmogų šiek tiek pasistengti dėl muzikos – gal nusipirkti, o gal pas save ar pas kaimyną surasti kasečių grotuvą ir paklausyti albumo.
Antanas: Jei bent keli žmonės tai padarė, mes jau džiaugiamės. Šiaip pats kasetės klausymasis yra įdomi patirtis. Mes patys kažkada nusipirkome CD ir ieškojome automobilio ar grotuvo, kad galėtume jo pasiklausyti. Tai buvo smagus nuotykis, kurį norėjome perduoti ir kitiems.
– Kas įkvėpė šį albumą? Minėjote situaciją pasaulyje, santykius… Gal dar kas nors?
Emilija: Dainą „Neteisi“ sukūriau, kai man buvo šešiolika metų. Jai mane įkvėpė tos šešiolikmetės Emilijos prisiminimai. Santykiai ir prisiminimai – du pagrindiniai dalykai, kurie mane įkvėpė sukurti šį albumą.
Antanas: Mane dažnai įkvepia kitos dainos. Klausai muzikos ir atrandi kažką naujo. Norisi užpildyti tam tikrą nišą, kuri dar neužpildyta, ir praplėsti ribas.
– Ar turite kokių ritualų kurdami ar prieš išeidami į sceną?
Emilija: Prieš einant į sceną mums svarbiausia yra pabūti dviese be pašalinių žmonių ir nusiraminti, pakvėpuoti. O kūrybos procesas – labai skirtingas. Pavyzdžiui, klausant vienos mūsų dainos, man gimė naujos dainos idėja. Kartais kuriu tik viena – su savo bosu, pedalais ir susikaupusi. Jeigu nesistengi kurti, tai įkvėpimas ateina skirtingu metu ir skirtingose vietose. Jei stengiesi, tuomet turėtum būti vienas, nusiraminęs, pakvėpavęs.
Antanas: Prieš koncertus galvoje sukasi daug minčių, o meditacija padeda būti čia ir dabar. Pamedituoji, nusiramini ir pasiruoši pasirodymui. Kūrybai taip pat padeda, kai nėra minčių pertekliaus galvoje. Taigi pagrindinis ritualas – nusiraminimas.
– Ką darytumėte kita, jeigu ne muzika?
Emilija: Mes taip pat vedame muzikos pamokas. Esu svarsčiusi apie muzikos terapiją, bet tai vėlgi susiję su muzika. Mano širdis taip pat linksta prie gamtos, jūros… Gal būčiau aplinkosaugininke ar želdinčiau aplinką?
Antanas: Aš, turbūt, linkčiau į vizualinę pusę ar dirbčiau prie filmų. Seniau dažnai redaguodavau vaizdo medžiagą, montuodavau ir daug piešdavau. Gal tapyba? Gal fotografija? Dabar irgi dažnai labai norisi tapyti…
Manau, bandyčiau ir žiūrėčiau, kas geriausiai pavyksta. Nei tapybos, nei fotografijos dar iki galo neišbandžiau, tad nesu tikras, ar tai tikrai mano kelias, ar neatsibostų. Labai nemėgstu kompiuterių, todėl vaizdo medžiagą montuoti būtų sunku. Jau esu bandęs ir mane tai psichologiškai labai stipriai veikia. Neįsivaizduoju, kaip žmonės dirba biure visą dieną.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
