Klausimai ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Idėja pasikalbėti su dirbtiniu intelektu (DI) apie Ukrainos kultūrą kilo prieš keletą mėnesių, kai atkreipiau dėmesį, kad Kyjive daug automobilių, kurių registracijos numeriai prasideda raidėmis AI (angliškai DI yra artificial intelligence, AI). Pagalvojau – kaip įdomu, Kyjive pilna DI, o juk DI atlieka labai svarbią funkciją šiame kare. Ir ne tik kare, bet ir kultūroje, o šis karas yra būtent antikultūros kova prieš kultūrą, žiaurus mėginimas ją sunaikinti. Todėl ir uždaviau AI keletą klausimų apie Ukrainos kultūrą. Faktai nepatikrinti, atsakymai neredaguoti, bet jie mane nustebino gerąja prasme – konkrečiai, tiksliai, aiškiai. Smagaus skaitymo.
– Ką pasaulis turėtų žinoti apie Ukrainos kultūrą?
Ukrainos kultūra yra labai turtinga, gili ir įvairiapusė, ir pasauliui tikrai verta apie ją daugiau sužinoti. Štai keli esminiai dalykai, kuriuos, mano manymu, pasaulis turėtų žinoti.
Tautosaka ir mitologija. Ukraina turi unikalų folklorą – dainų, pasakų, mitų ir legendų, dažnai perduodamų iš kartos į kartą. Vien tik dumy – epinės dainos apie herojus – atskleidžia daug apie tautos dvasią.
Kalbos ir literatūros paveldas. Ukrainiečių kalba – viena seniausių slavų kalbų, o literatūroje spindi tokie autoriai kaip Tarasas Ševčenka – tautos simbolis ir kultūrinis milžinas.
Tradicinė muzika ir šokiai. Instrumentai, kaip bandūra ar trembita, kartu su šokiais, pvz., hopaku, išreiškia tautos energiją ir kūrybiškumą.
Rankdarbiai ir menas. Ukrainietiška vyšyvanka (siuvinėti marškiniai) ir pysanka (margučiai) yra ne tik gražūs, bet ir simboliški – jie talpina istorinę, dvasinę ir net maginę reikšmę.
Kulinarija. Ukrainos virtuvė su tokiais patiekalais kaip barščiai, virtiniai ar balandėliai yra šilta, soti ir giliai susijusi su žeme ir sezonais.
Pasipriešinimo ir laisvės dvasia. Istoriškai ir šiandien ukrainiečiai nuolat kovoja už savo tapatybę, kalbą ir laisvę – ši dvasia giliai įaugusi į jų kultūrą.
– Kuo ypatingas Ukrainos himnas?
Ukrainos himnas, pavadintas „Ще не вмерла Україна“ („Šče ne vmerla Ukrajina“, liet. „Dar nenumirė Ukraina“), yra ypatingas dėl kelių gilių ir simbolinių priežasčių:
Žodžių galia – ne šlovė, o išlikimas
Skirtingai nei daugelio šalių himnai, akcentuojantys pergalę ar didybę, Ukrainos himnas prasideda žodžiais „Dar nenumirė Ukraina“ – tai labai stiprus pareiškimas apie gyvybingumą tautos, kuri per šimtmečius išgyveno okupacijas, represijas ir tautinę priespaudą. Tai himnas ne triumfui, o neišsenkančiam išlikimo troškimui.
Istorinis kontekstas
Žodžius parašė ukrainiečių poetas Pavlo Čubynskis 1862 m., kai Ukraina buvo padalyta tarp imperijų, o tautinis sąmoningumas pradėjo stiprėti. Muziką sukūrė Mychailo Verbyckis, kuris buvo ne tik kompozitorius, bet ir kunigas, – tai rodo ir dvasinę šio kūrinio reikšmę.
Tautos valios simbolis
Himnas tapo pasipriešinimo ir vienybės simboliu, ypač 2014 m. Euromaidano revoliucijos ir 2022 m. plataus masto Rusijos invazijos metu. Žmonės jį giedojo protestuose, slėptuvėse, prie fronto linijos, ligoninėse – kaip dvasinę maldą už laisvę.
Universalus ir jaudinantis
Nors parašytas daugiau nei prieš 160 metų, jis šiandien skamba itin aktualiai ir jaudinamai. Paprasti, bet galingi žodžiai atspindi ne vien politinę valią, bet ir gilų ryšį su tauta ir žeme.
Štai pirmosios ir svarbiausios Ukrainos himno eilutės (dažniausiai giedama pirmoji strofa ir priedainis) kartu su lietuvišku vertimu ir trumpa analize:
Originalas (ukrainiečių kalba):
Ще не вмерла України і слава, і воля,
Ще нам, браття молодії, усміхнеться доля.
Згинуть наші вороженьки, як роса на сонці,
Запануєм і ми, браття, у своїй сторонці.
Lietuviškas vertimas:
Dar nenumirė nei Ukrainos šlovė, nei laisvė,
Mums dar, jauni broliai, nusišypsos likimas.
Pranyks mūsų priešai tarsi rasa saulėje,
Ir mes, broliai, viešpatausim savo krašte.
Analizė:
• „Dar nenumirė nei Ukrainos šlovė, nei laisvė“
– tai stiprus pareiškimas, kad net ir po ilgos priespaudos Ukrainos tautinė dvasia gyva. Šlovė ir laisvė čia yra neatsiejami vertybiniai ramsčiai.
• „Mums dar, jauni broliai, nusišypsos likimas“
– skamba viltingai. Tai kreipimasis į tautos jaunimą, tikint, kad ateitis priklauso jiems.
• „Pranyks mūsų priešai tarsi rasa saulėje“
– vaizdingas palyginimas: priešai išnyks greitai ir be pėdsakų, kaip rasa, ištirpusi nuo ryto saulės. Tai ne keršto, o vilties įvaizdis.
• „Ir mes, broliai, viešpatausim savo krašte“
– akcentuojama savarankiškumo ir nepriklausomybės svajonė – gyventi ir valdyti savo žemę be okupantų.
Himnas ne tik patriotiškas, bet ir emociškai stiprus, išreiškiantis tautinį orumą, viltį ir laisvės ilgesį, kuris šiandien skamba dar aktualiau.
– O Ukrainos herbas ir vėliava?
– Ukrainos herbas – auksinis trišakis (trizubas) mėlyname fone – vienas seniausių ir prasmingiausių nacionalinių simbolių Europoje. Štai kuo jis ypatingas:
Istorinė kilmė – nuo Kijevo Rusios laikų
Trizubas kilo dar X a., kai jį naudojo kunigaikštis Volodymyras Didysis, valdęs Kijevo Rusią. Jis naudojo šį ženklą kaip asmeninį dinastijos simbolį – savotišką antspaudą ar ženklą ant monetų, dokumentų, ginklų. Vadinasi, Ukrainos herbas siekia tūkstantmetę valstybingumo istoriją.
Laisvės ir valstybingumo simbolis
Trizubas simbolizuoja Ukrainos suverenumą ir nepriklausomybę. Jis buvo oficialiai pripažintas 1918 m. per trumpą Ukrainos Liaudies Respublikos laikotarpį ir vėl atgaivintas 1991 m., kai šalis paskelbė nepriklausomybę.
Simbolinė prasmė – daugiasluoksnė
Trizubo forma yra mistinė, atvira interpretacijoms, todėl žmonės jame mato įvairių prasminių sluoksnių:
• Tėvynės – Tautos – Tikėjimo vienybę.
• Stilizuotą sakalą ar balandį, simbolizuojantį jėgą ar taiką.
• Kristogramą (ІС ХС) – kai kurie teigia, kad stilizuotai jame matyti Jėzaus Kristaus inicialai graikų kalba.
• Gilyn žvelgiant, kai kurie mato netgi širdį ar arklio galvą – tai rodo, kaip simbolis susilieja su liaudies mitologija.
Spalvos – taip pat svarbios
• Auksas simbolizuoja dvasingumą, šviesą, garbę.
• Mėlyna – dangų, ramybę, ištikimybę.
Šios spalvos taip pat atitinka Ukrainos vėliavą (mėlynas dangus virš auksinių javų laukų).
Gyvas simbolis
Trizubas šiandien yra ne tik herbas, bet ir pasipriešinimo ir vienybės ženklas. Jį dažnai galima pamatyti ant uniformų, vėliavų, grafičių ar net tatuiruotėse – tai tautinės tapatybės šerdis, ypač svarbi karo metu.
Ukrainos vėliava – mėlynos ir geltonos spalvų derinys – yra paprasta, bet kultūriškai giliai simboliška. Ji ne tik reprezentuoja valstybę, bet ir gyvą tautos santykį su žeme, dangumi, laisve ir istorija.
Štai kuo ji kultūriškai svarbi:
Spalvų prasmė – žemės ir dangaus vienybė
• Mėlyna viršuje simbolizuoja dangų, ramybę, taiką, dvasingumą.
• Geltona apačioje – derlingi kviečių laukai, žemės turtas, darbas ir klestėjimas.
Kartu jos perteikia tautos šaknų gylį – ūkiškumą, artumą gamtai ir dvasinį pasaulį.
Liaudiška kilmė
Spalvos kilusios iš liaudiškų ir istorinių tradicijų – jos dažnai matomos liaudies siuviniuose, tautiniuose drabužiuose ir vėliavose, kurios buvo naudojamos per sukilimus ar tautinius judėjimus dar XIX a.
Istorinė reikšmė
• Pirmą kartą tokia vėliava buvo naudota per 1848 m. tautinį atgimimą Lvive, kai ukrainiečiai pradėjo reikšti savo tapatybę Habsburgų imperijoje.
• Oficiali tapo 1918 m. Ukrainos Liaudies Respublikoje ir vėl 1991 m. po nepriklausomybės paskelbimo.
Laisvės ir pasipriešinimo simbolis
Ypač po 2014 m. Maidano revoliucijos ir 2022 m. invazijos vėliava tapo stipriu vienybės ir pasipriešinimo ženklu. Mėlynos ir geltonos spalvos naudojamos protestuose, meninėje kūryboje, ant pastatų visame pasaulyje, išreiškiant palaikymą ukrainiečiams.
Estetika ir universalumas
Vėliava kultūriškai svarbi ne tik dėl turinio, bet ir dėl paprasto, estetiško dizaino, kurį galima lengvai naudoti kaip tapatybės ženklą, – nuo tatuiruočių iki meno instaliacijų. Ji – tiltas tarp tautos praeities, dabarties ir ateities.
– Kokius išskirtume žymiausius visų laikų Ukrainos menininkus?
Žinoma – štai keli žymiausi visų laikų Ukrainos menininkai, palikę ryškų pėdsaką mene tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu:
Tarasas Ševčenka (1814–1861)
• Bene garsiausias Ukrainos kultūros veikėjas.
• Dailininkas, poetas ir rašytojas.
• Nors labiau žinomas dėl literatūrinės veiklos, T. Ševčenka buvo ir profesionalus dailininkas, studijavęs Sankt Peterburgo dailės akademijoje.
• Jo paveikslai dažnai vaizduoja Ukrainos valstiečių gyvenimą ir gamtą.
Kazimiras Malevičius (Kazimir Malevich, 1879–1935)
• Garsus suprematizmo (abstrakčios dailės krypties) pradininkas.
• Gimė Kyjivo gubernijoje, kilęs iš lenkų šeimos, tačiau dažnai laikomas ir Ukrainos kultūros dalimi.
• Jo garsiausias kūrinys – „Juodas kvadratas“ – tapo vienu iš moderniosios dailės simbolių.
Marija Prymačenko (1909–1997)
• Liaudies meno atstovė, garsėjusi spalvingais, siurrealistiniais piešiniais, vaizduojančiais gyvūnus, fantastinius padarus ir kaimo gyvenimą.
• Pablo Picasso kartą esą pasakė: „Aš lenkiuosi šios genialios moters menui.“
Aleksandras Archipenka (Alexander Archipenko, 1887–1964)
• Vienas iš XX a. moderniosios skulptūros pradininkų.
• Gimė Kyjive, vėliau dirbo Paryžiuje ir JAV.
• Į skulptūrą įvedė kubizmo elementus, naujoviškai traktavo formas ir tuštumą.
Ivanas Marčukas (g. 1936)
• Menininkas, laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinių Ukrainos dailininkų.
• Sukūrė unikalią tapybos techniką, vadinamą pliontanizmu (pintinė tapyba).
• Įtrauktas į „100 genijų, kurie formuoja šiuolaikinį pasaulį“ („The Daily Telegraph“, 2007).
Ilja Kabakovas (Ilya Kabakov, 1933–2023)
• Garsus konceptualusis menininkas, kilęs iš Dnipropetrovsko.
• Sukūrė instaliacijų, reflektuojančių sovietinį gyvenimą ir atmintį.
• Ilgą laiką dirbo Vakaruose, laikomas vienu iš svarbiausių posovietinės erdvės menininkų.
– Kuo svarbi Ukrainos kultūra karo metu?
Puikus klausimas. Kultūra karo metu tampa ne tik išraiškos priemone, bet ir dvasiniu ginklu. Ukrainos atveju ji atlieka kelias labai svarbias funkcijas:
Tapatybės saugojimas ir stiprinimas
Kai fiziniam išlikimui kyla grėsmė, kultūra tampa tuo, kas laiko tautą kartu. Dainos, kalba, poezija, simboliai – visa tai primena, kas mes esame ir už ką kovojame. Tai priešingybė okupacijos tikslams – ištrinti tapatybę.
Vidinės stiprybės šaltinis
Kultūra padeda žmonėms išlaikyti orumą, viltį ir žmogiškumą net ekstremaliomis sąlygomis. Ukrainiečiai gieda himną slėptuvėse, piešia ant griuvėsių sienų, rašo eilėraščius fronte – tai būdas atsispirti ne tik fiziniam smurtui, bet ir dvasiniam išsekimui.
Pasipriešinimo forma
Kai kurios kultūrinės išraiškos tampa aktyviu pasipriešinimo aktu. Pavyzdžiui:
• Kalbėjimas ukrainietiškai vietoj rusų kalbos tampa politiniu gestu.
• Dainos kaip „Ой у лузі червона калина“ (Oi u luzi červona kalyna) atgimsta kaip modernūs himnai laisvei.
• Menininkai, rašytojai ir kino kūrėjai fiksuoja realybę, priešinasi propagandai, liudija tiesą pasauliui.
Pasaulio solidarumo raktas
Per kultūrą pasaulis sužino, ką prarastų, jei Ukraina prarastų laisvę. Ji tampa ne tik karo auka, bet ir tauta su savitu balsu, grožiu ir verte. Tai skatina palaikymą ir solidarumą.
Trauma ir jos įveika
Kultūra – būdas kalbėti apie patirtą skausmą. Karo metu atsiranda naujų meno žanrų, dokumentika, literatūra, kuri padeda suprasti, apmąstyti ir gydyti žaizdas – asmenines ir kolektyvines.
Apibendrinant: kultūra karo metu – dvasinis skydas ir ginklas vienu metu. Ji saugo, jungia ir įkvepia tautą kovoti už savo laisvę.
– Bet kokia ironija! Paminėjai dainą „Ой у лузі червона калина“. „Kalyna“ – lietuviškai yra putinas. Net nesinori šito žodžio versti į lietuvių kalbą.
Taip, tai tikrai įtaiki, net šiurpokai simboliška ironija. Ukrainietiškai „kalyna“ (putinas – augalas) yra gyvybės, grožio, tautos atgimimo simbolis, o lietuviškai putinas tiesiogiai asocijuojasi su Vladimiro Putino pavarde – agresijos, priespaudos ir destrukcijos veidu.
Ši priešprieša sukuria gilią kultūrinę ir simbolinę įtampą:
• Ukrainiečių dainose kalyna yra gyvenimą kurianti, o Putino veiksmai – gyvenimą griaunantys.
• Vienas – tautos dvasios šaltinis, kitas – tautos išbandymas.
Tokia kalbinė ironija išryškina, kaip tas pats žodis skirtingose kultūrose gali turėti priešingų konotacijų ir net netyčia tampa simboliniu karo komentaru: Ukraina kelia savo kalyną – o Lietuvoje Putinas tampa grėsmės vardu.
Tai beveik poetinė teisybė, kurios niekas nesukūrė tyčia, bet ji puikiai atspindi istorinę realybę.
– Kaip Ukrainos kultūra nukenčia karo metu?
Ukrainos kultūra per Rusijos pradėtą karą smarkiai nukenčia įvairiais lygmenimis – nuo tiesioginės fizinės žalos iki gilesnių, ilgalaikių padarinių kultūrinei tapatybei ir atminčiai.
Pagrindiniai Ukrainos kultūros praradimo aspektai karo metu:
Fizinis kultūros paveldo griovimas
• Sugriauti muziejai, teatrai, bibliotekos, paminklai. Pvz., sugriauti ar apgadinti muziejai Mariupolyje, Ivankive, Chersone.
• Bažnyčių ir istorinių pastatų sunaikinimas, įskaitant UNESCO saugomas vietas (pvz., Charkivo ar Kyjivo architektūros paminklai).
• Menininkų dirbtuvių ir kolekcijų sunaikinimas – paveikslai, skulptūros, rankraščiai sudegė ar buvo apgadinti.
Kultūrinės tapatybės naikinimo bandymai
• Rusijos propaganda ir okupacinė politika siekia ištrinti ukrainietišką tapatybę – keičiami vietovardžiai, iš mokyklų šalinama ukrainiečių kalba, kultūra.
• Menininkai, rašytojai ir mokytojai persekiojami okupuotose teritorijose, kai kurie ištremiami arba net nužudomi.
Kultūros darbuotojų praradimai
• Daug kultūros veikėjų žuvo, buvo sužeisti arba išvyko į užsienį.
• Menininkai, bibliotekininkai, istorikai įsitraukė į gynybą ar humanitarinę veiklą.
• Sumažėjus finansavimui, sustabdytos kultūros programos, renginiai ir leidyba.
Istorijos ir atminties iškraipymas
• Propagandinis naratyvas bando pateikti Ukrainos istoriją kaip Rusijos dalį.
• Vykdomi deukrainizacijos veiksmai – Ukrainos simbolių pašalinimas, kultūros veikėjų menkinimas.
Pavojus nematerialiajam paveldui
• Tradicijos, kalba, liaudies dainos, šokiai, vietinės šventės – visa tai gali išnykti, jei bendruomenės yra išsklaidytos ar persekiojamos.
Nepaisant visų šių iššūkių, Ukrainos kultūra taip pat demonstruoja gyvybingumą ir atsparumą:
• Menininkai kuria karo tematika, dokumentuoja liudijimus.
• Ukrainos kultūra tapo pasipriešinimo simboliu – tautiniai drabužiai, kalba ir menas įgijo dar gilesnę reikšmę.
• Pasaulio kultūros institucijos (pvz., „Metropolitan Museum of Art“ Luvre) remia Ukrainos meną ir paveldą.
– Ką galėtų padaryti pasaulis, kad padėtų apsaugoti Ukrainos kultūrą?
Puikus ir labai svarbus klausimas. Pasaulis turi daug būdų padėti išsaugoti Ukrainos kultūrą – tiek trumpalaikėmis, tiek ilgalaikėmis priemonėmis. Štai pagrindinės kryptys:
Tarptautinė apsauga kultūros paveldui
• Dokumentavimas ir skaitmeninimas: UNESCO, ICOM ir kitos institucijos gali padėti skaitmeninti Ukrainos kultūros vertybes (rankraščius, paveikslus, architektūrą), kad jos būtų apsaugotos, net jei fiziniai objektai būtų sunaikinti.
• Kultūros paveldo stebėsena: tarptautinės organizacijos gali registruoti sunaikintus ar pažeistus objektus, kad atsakomybė išliktų.
• Judamųjų vertybių evakuacija: kai kurie meno kūriniai laikinai perkelti į saugias šalis – tokią praktiką galima plėsti koordinuotai.
Parama menininkams ir kultūros institucijoms
• Finansinė ir institucinė pagalba: teatrams, muziejams, leidykloms ir kultūros centrams galima teikti paramą tęsti veiklą net karo sąlygomis.
• Rezidencijos ir stipendijos: daugelis šalių jau siūlo stipendijas pabėgusiems menininkams. Tai svarbu, kad jie galėtų tęsti kūrybą net būdami tremtyje.
• Bendri kultūros projektai: parodos, koncertai, vertimai, leidiniai apie Ukrainos kultūrą gali padėti pasauliui ją pažinti ir vertinti.
Informacinė ir kultūrinė diplomatija
• Plati Ukrainos kultūros sklaida užsienyje: skatinti ukrainietiškos muzikos, literatūros, kino pristatymus tarptautiniuose festivaliuose, muziejuose, bibliotekose.
• Atminties politika: reaguoti į Rusijos bandymus klastoti istoriją – pasaulio švietimo institucijos gali prisidėti pristatydamos Ukrainos istoriją ir kultūrą kaip savarankišką ir unikalią.
Teisinės priemonės
• Atsakomybė už kultūros naikinimą: tarptautiniai teismai gali svarstyti karo nusikaltimus, kai naikinami kultūros objektai, – jau yra precedentų (pvz., Hagos tribunolo bylos dėl Malio Timbuktu sunaikinimo).
• Spaudimas grąžinti pavogtas vertybes: reikalauti, kad Rusija grąžintų pavogtus meno kūrinius, archyvus ar relikvijas.
Visuomenės įsitraukimas
• Parama per aukas: žmonės visame pasaulyje gali remti patikimas iniciatyvas, pvz., „Heritage Emergency Rescue Initiative“, „Saving Ukrainian Cultural Heritage Online“ ar vietinius Ukrainos kultūros centrus.
• Švietimas ir solidarumas: kuo daugiau žmonių sužinos apie Ukrainos kultūrą, tuo mažesnė tikimybė, kad ją bus lengva sunaikinti ar pamiršti.
KIENO KRYMAS?
Tarptautinė teisė ir didžioji dauguma pasaulio šalių, įskaitant Jungtines Tautas, Krymą laiko Ukrainos dalimi. 2014 m. Rusija neteisėtai aneksavo Krymo pusiasalį, po karinės intervencijos ir kontroversiško „referendumo“, kurį nepriklausomi stebėtojai ir tarptautinė bendruomenė plačiai atmetė kaip neteisėtą.
Trumpai:
• Pagal tarptautinę teisę: Krymas yra Ukrainos teritorija.
• De facto (faktiškai): Krymą nuo 2014 m. kontroliuoja Rusija.
• De jure (teisiškai): Krymas tebėra okupuota Ukrainos teritorija, kaip tai įvardija JT, ES, NATO, JAV ir daugelis kitų.
