Kalbino Patricija Gudeikaitė
Juvelyrė Ieva Žekevičiūtė kuria ne tik trapius juvelyrikos objektus, bet ir būsenas – tylos, meditatyvumo, ramybės, cikliškumo. Parodoje „Komfortas II“ menininkė kviečia permąstyti, kas iš tiesų yra komfortas: ar jį galime sieti tik su malonumu, ar kartu ir su vidine stagnacija, skausminga istorine atmintimi. Su Ieva kalbėjomės apie vaikystę, gamtą, šiuolaikinio gyvenimo intensyvumą, būsenų neapčiuopiamumą ir juvelyriką, tapusią menininkės subtilia vidinio pasaulio kalba.
– Esi jaunosios kartos menininkė, baigusi juvelyrikos dizaino studijas Kopenhagoje. Lankydamasi parodoje „Komfortas II“, pristatytoje VDU menų galerijoje „101“, svarsčiau, kad tavo darbams nebūdingas įprastas dekoratyvumo siekis – jie pasižymi vidinių būsenų pajautimu, konceptualumu, natūralumu. Kodėl pasirinkai kurti būtent juvelyrikos srityje?
– Juvelyrika mano gyvenime atsirado gana spontaniškai – gal net atsitiktinai. Baigdama mokyklą svarsčiau apie metalo meną, juvelyriką, tačiau suabejojau ir įstojau į lietuvių filologiją. Studijas tęsiau, o kiek vėliau supratau, kad mane labai traukia literatūra ir filosofija. Šios disciplinos apibendrina individo – žmogaus, visuomenės – žmonijos patirtis ir gali atsakyti į visus esminius klausimus.
Vėliau atsirado naujų ieškojimų – kaip kalbėti apie viską universalia kalba? Jau studijuojant filologiją kildavo jausmas, kad esi apribotas kalba, norėjosi ieškoti formų, kaip pasakyti daugiau. Tačiau kartu – neperkrauti pašnekovo-klausytojo informacijos gausa ar ilgais traktatais. Menas atsirado natūraliai kaip saviraiška, diskusijos tęsinys, paaiškinimas tarp eilučių. Juvelyrika į mano gyvenimą atėjo per amatą – matyt, norėjosi paprasto, apčiuopiamo rezultato. Kodėl būtent juvelyrika – labai sunku paaiškinti, kažkokia nepaaiškinama trauka. Metalas – sudėtinga medžiaga, kartais ir sizifiška: reikia nuolat apgalvoti, kaip kažką padaryti, susiplanuoti žingsnius, paskaičiuoti. Taip pat juvelyrika neatsiejama nuo žmogaus. Tapybos darbas gali egzistuoti pats sau, o juvelyrika pati sau negyvena – reikalingas žmogus, tampantis kūrinio dalimi. Man tai įdomus santykis. Ko gero, taip pat ir su literatūra – be skaitytojo niekas nevyksta.
– Viename interviu pabrėžei gamtos, lietuvių etninės kultūros, netgi japoniškų dzen sodų svarbą. Šiuolaikinio greito ir intensyvaus gyvenimo kontekste tavo darbai kviečia sustoti, reflektuoti, meditatyviai apmąstyti supantį pasaulį. Kaip gamta ir gamtos motyvai veikia tavo kūrybą?
– Gamta – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Vaikystės, paauglystės vasaros ir kitas laisvas laikas prabėgo vienkiemyje Rokiškio rajone, senelių sodyboje. Gamta, naminiai gyvūnai, vasaros darbai – šienavimas, darbai darže, be abejo, įsirašė į atmintį. Manau, vis dar yra daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip susidūrė su lietuvišku kaimu. Jei ne gyvai, tai bent skaitydami privalomą lietuvių literatūrą (pvz., Juozo Apučio ar Romualdo Granausko kūrinius).
Tad dzen sodas man tikrai primena tą laiką sodyboje ir tuos darbus, lietuvišką kaimą. Pasikartojimą darbų, metų laikų, gamtos. Rutina sukuria patogumo jausmą, gyvenimo ir judėjimo ratu pojūtį.
Etninėje kultūroje pasikartojimų taip pat labai daug: dainose, pasakose, patarlėse ir kt. Jais perduodami taisyklių rinkiniai visiems gyvenimo atvejams – komfortiškam gyvenimui. Etninė kultūra paaiškina filosofinį pasaulio interpretavimą – pavyzdžiui, šiaudinis stogas suvokiamas kaip pasaulio modelis su dangaus ir žemės dalimis, pusiausvyra. Kultūra, aplinka, kurioje subręstame, turi įtakos kūrybai – vienu ar kitu pavidalu, kūrėjas atskleidžia savo kultūrines, prigimtines patirtis.
– Parodoje „Komfortas II“ komfortas suvokiamas paradoksaliai – ne tik kaip malonumo ir pasitenkinimo šaltinis, bet ir kaip galimas sąstingis. Populiariojoje psichologijoje nuolat raginama išeiti iš komforto zonos. Korėjiečių filosofas Byung-Chul Hanas pabrėžia kontempliatyvaus gyvenimo būdo – viva contemplativa – svarbą. Kaip pati supranti komfortą? Kada jautiesi komfortiškai? Ar kūrybą labiau sieji su ramybe, ar su iššūkiu?
– Dekonstrukcija, egzistencializmas, vabisabis – artimos filosofinės kryptys. Egzistencialistų „dykinėjimas“ – laikas skirtas mąstyti, kaip Byung-Chul Hano kontempliatyvus gyvenimo būdas. Aplinkos stebėjimas, pažinimas, mokymasis iš jos, reflektavimas – neišvengiamas procesas, kuriam skiriu daug laiko. Ko gero, taip nutinka, jei esi meno ir literatūros lauke. Turi ne tik suprasti tikrovę, bet ir gebėti ją perkonstruoti į kūrinį, kuris yra visų stebėjimų rezultatas.
Apie komforto zoną. Manau patiriame per daug spaudimo. Esame intensyviai raginami išeiti iš patogumo ribų, nuolat būti efektyvūs, produktyvūs, racionalūs. Turime nesustodami mėgautis gyvenimu (keliauti, pramogauti, pamatyti, ragauti ir t. t.). Norisi ištrūkti iš šios sukomercintos aplinkos. Man didžiausias komfortas – nieko neveikti, kaip pasakytų italai – il dolce far niente. Tačiau toks nieko neveikimas sunkiai suderinamas su dabartiniu laiku, bet rasti ir skirti laiko tam – būtina.
Kūrybos procesą (nors šiais laikais sudarytos idealios sąlygos kurti) blaško gyvenimo tempas, nesibaigiančios galimybės, dirbtinio intelekto proveržis… Jaučiu, kad visas foninis triukšmas labai trukdo, bet, kita vertus, ar būtų įmanoma kurti visiškoje įvykių tyloje? Taip pat abejoju.
– Esi minėjusi, kad norėjai sukurti meditacinę, terapinę parodą, kurioje lankytojas galėtų atrasti ramybę arba gauti postūmį pokyčiams. Pirmoji parodos dalis „Komforto ištakos“ lankytoją nukelia į vaikystę, siejamą su saugumu. Kiek tau svarbu atsigręžti į vaikystę, psichologinių būsenų analizė?
– Didžiausias parodos paradoksas atsiskleidė pradėjus gilintis į komforto temą – kai vienas pirmųjų straipsnių, kuris pasirodė prieš akis, buvo apie komforto moteris (šiuo eufemizmu vadintos moterys, prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą verstos užsiimti prostitucija ir seksualiai išnaudotos kariniuose viešnamiuose Japonijos okupuotose teritorijose, – red. past.).
Šis reiškinys mane sukrėtė ir reikėjo dar kartą apsvarstyti, kad vieno žmogaus komfortas gali tapti kito didžiausiu diskomfortu. Japoniška tematika, meditacija, japoniška vaško technika mitsuro hikime įgavo dar stipresnę prasmę. Vienas parodos kūrinys būtent ir yra skirtas komforto moterims – dvipoliam komforto ir diskomforto santykiui.
Kalbant apie parodos potemes, vienoje iš jų – „Komforto ištakos“ – norėjosi dekonstruoti ir išsiaiškinti, iš kur atsiranda individo noras jaustis komfortiškai. Vaikystėje susipažįsti su jausmais, būsenomis, pradedi skirstyti, kas yra gera ar bloga. Tik vėliau skirstymai įgauna subtilumo, kompleksiškumo. Nukrypti į asmenines psichologines būsenas neturėjau noro. Kaip tik, atvirkščiai, paroda siekiau paliesti universalias temas, kad lankytojas galėtų atpažinti save, savo būsenas, pritaikytų savo patirtis.
– Parodos kuratorė Milda Gineikaitė akcentavo tavo darbų techninę ir meninę kokybę. Pasak jos, „jaučiamas lengvumo įspūdis, linijų ir formų dermė, išreiškiamas individualus kūrėjos santykis su pasirinkta tema“. Tavo darbuose taip pat matomas eksperimentavimas su medžiagomis ir tekstūromis. Ką tau reiškia techninis meistriškumas juvelyrikoje?
– Techninis meistriškumas mane tikrai labai žavi. Juvelyrika – sritis, kurioje nėra aiškių ribų. Ribas (kaip sakė ir auksakalys, pas kurį praktikavausi) tenka nusibrėžti pačiam. Ribų apibrėžimas – sudėtingas momentas. Juvelyrikoje svarbi (ir dažnai lemtinga) net milimetro dalis po kablelio. Vis dėlto, parodoje „Komfortas II“ techniniai klausimai nukeliavo į antrą planą. Daugiau akcentavau minčių išlaisvinimą, komforto tyrinėjimą. Ieškojau interpretavimo būdų, svarstydama, kaip tokią abstrakčią temą perkelti į juvelyrikos discipliną. Taip natūraliai įsiliejo eksperimentavimas, bandymas užčiuopti tai, kas neužčiuopiama.
– Komfortas gali būti interpretuojamas ir kaip atpažįstamumo, pasikartojančių motyvų dermė. Pabrėžei, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų polių – malonumo ir augimo. Kas tau kaip kūrėjai padeda išlaikyti pusiausvyrą?
– Geras klausimas. Pusiausvyra, ko gero, taip ir lieka siekiamybė, svajonė, link kurios kas dieną eini. Neiti link to, ko gero, ir neišeitų (priešais akis Kobo Abe’ės „Moteris smėlynuose“ tekstas). Kūryboje būna aktyvesnių periodų, kai viskas, regis, išeina savaime, ateina mintys, idėjos. Tačiau yra laikas, kai viskas vyksta sunkiai arba iš viso ne(be)vyksta… Tikrai pastebiu šias bangeles. Su laiku jos tampa pažįstamesnės, ne tokios baugios.
Pusiausvyrą, kaip kūrėjai, padeda išlaikyti pasitikėjimas procesu – kad viskas bus gerai, kad darau tai, kas reikalinga. Darome vieni kitiems didelę įtaką. Jei galiu savo mintimis ir kūryba prisidėti prie kitų augimo proceso, tai džiugina ir subalansuoja.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
