Nuotraukos ir tekstas dr. Kristinos Stankevičiūtės (VILNIUS TECH)
Kvietimas į renginį Čiurlionio tematika socialiniuose tinkluose šmėžuoja jau kuris laikas, tačiau didelio dėmesio į jį nekreipiu – šiemet, 150-ųjų Mikalojaus Konstantino gimimo metinių proga, apie jį kalbama visur ir visomis priemonėmis (tuoj šaldytuvą atidarius išlįs koks Čiurlionio paminėjimo renginys – šiepiuosi išvydusi dar vieną iškiliojo mūsų menininko portreto variantą interneto platybėse). Vis dėlto, pačiai sau netikėtai, gegužės 15 d. atsiduriu prekybos centro CUP penktame aukšte, kur vyksta tarpdisciplininio meno projekto „Čiurlionio pasaulis“ paroda.
Pirmiausia į akis krinta įspūdingi (gal net įspūdingiausi) balti marškiniai, dekoruoti baltais tarsi iš popieriaus išlankstytais laiveliais ir apraizgyti blizgančia metaline viela; tada dėmesį patraukia juodas drabužis skirtingomis rankovėmis – viena jų žaižaruoja sidabro dulkėmis tarsi kokio grafitinio rojaus paukščio plunksnos. „Nebedaug trūksta iki Paryžiaus“, pagalvoju, – juk ką tik rašiau apie mados parodą Luvre, ir štai vėl, tik šįkart Vilniuje.
„Laiškai Čiurlioniui“ – Vilniaus dailės akademijos (VDA) Mados dizaino katedros studentų darbai, įkvėpti kūrėjo gyvenimo ir asmenybės. Jie eksponuojami kartu su parodos idėjos autorės ir kuratorės, VDA profesorės Jolantos Talaikytės mini kolekcija „Čiurlionio mylimos“ ir vaikų mados studijos „Madelė“ vizualiniais eksperimentais. „Mūsų projektas – ne tik puiki galimybė pažinti, galbūt iš naujo atrasti pakylėtą Čiurlionio šviesos pasaulį, susiburti įvairioms meninėms veikloms nuo didelio iki mažo, bet ir įkvepiantys impulsai atskleisti kūrybiškumą ir jo pasisemti, pasidalyti ypatingomis akimirkomis, patyrimais, emocijomis“, – rašoma J. Talaikytės projektą pristatančiame spaudos pranešime.
Kolekcija „Čiurlionio mylimos“ kviečia žiūrovus į susitikimą su Čiurlionį mylėjusiomis moterimis – motina Adele, žmona Sofija (meiliai menininko vadinta Zosele), dukrele Danute (su kuria ligos iškamuotas kūrėjas nebesusitiko – mirė netrukus po jos gimimo), seserimis Juze, Jadvyga, Valerija ir jaunėle Honorata. Moterys, kurios, pasak J. Talaikytės, tapo „gyvąja įkvėpimo versme“.
„Šie mados eskizai – ne tik apie praeitį, bet ir apie meilės šviesą, jos šešėlius, apie tylą, kurioje gimsta jautriausi jausmai. Praeitį vaizduoju kaip miglotą tiulio uždangą, pro kurią skverbiasi šviesa, kaip sapną, sklandantį tarp realybės ir vaizduotės. Kaip audeklai, audžiami iš kartos į kartą, taip ir šios moterys subtiliai audė savo gyvenimo istorijas ir širdies jausmų nėrinį būdamos šalia genialaus kūrėjo, kuris joms visada buvo tiesiog Kastukas. Tai mano asmeninis bandymas jautriai prisiliesti prie Čiurlionio artimiausių“, – taip mini kolekciją iš tiulio, lino, drobės ir vąšeliu nertų servetėlių pristato VDA profesorė J. Talaikytė.
Mados dizaino pradžiamokslio objektai
24 laiškai Čiurlioniui pateikiami studentų perkurtų marškinių dizainu. Visą semestrą jie skaitė Čiurlionio tekstus – laiškus Sofijai ar kitus ir, pasirinkę patikusias idėjas ar citatas, jas interpretavo savo darbais. Juodos ir baltos spalvų estetikos pasirinkimą lėmė, ko gero, ne tik jos klasikinio universalumo reikšmė – juoda ir balta yra ir muzikos užrašymo spalvos (beje, natų ir penklinės motyvas naudojamas keliose marškinių interpretacijose), ir rašto (ir, žinoma, ranka rašyto laiško) motyvas apskritai.
Marškiniai tikriausiai yra mados dizaino pradžiamokslis, pats paprasčiausias ir kartu universaliausias drabužis, balta drobė, kurioje kūrėjas turi visišką fantazijos laisvę, ribojamą tik pradinės gaminio formos, nes, laikantis aktualios tvarumo idėjos, marškiniai projektui buvo ne siuvami naujai, o gaminami iš buvusių (žinoma, tvarumas studentų darbams aktualus ir taupumo prasme). Studentė Kotryna net paaukojo savo darbinius marškinius – juos gavo dovanų iš senelio ir naudoja kaip darbo drabužį kūrybos procesų akademijoje metu (todėl ant jų – dėmės ir dažų pėdsakai).
Dėvėti tinkamų marškinių interpretacijų parodoje beveik tiek pat, kiek ir tam visai netinkamų meno objektų. Pavyzdžiui, Austėjos kurti marškiniai puikiai atrodo „scenoje“, tačiau juos apsirengti būtų sunkoka, mat autorė juos pagamino lydymo būdu, žiebtuvėliu išlydžiusi audinio raštą. Taikyti šią techniką Austėja sugalvojo perskaičiusi, kad S. Čiurlionienė visus savo laiškus, rašytus vyrui, sudegino. Taigi nenuostabu, kad tokią idėją iliustruojantis kūrinys – efemeriškas ir neskirtas praktiškai pritaikyti. „Didžiausias iššūkis buvo ne gaisro pavojus, o rasti sintetinius marškinius“, – sakė Austėja, mat dauguma parduodamų marškinių – medvilniniai, iš kurių sukurti norimo pavidalo drabužį būtų neįmanoma.
Dovydo ir Ledos sukurti marškiniai primena angelo sparnus – jaunieji kūrėjai sakė, kad taip norėjo išreikšti švelnumo ir šilumos emociją, kurią suteikia artimojo apkabinimas. Ieva baltus marškinius dekoravo laužytais kompaktinių diskų gabalėliais, atkartodama ornamentą iš Čiurlionio laiško žmonai Sofijai. Ką jis atspindi, jau nepamenu, – kūrybos idėjų paaiškinimai nepateikti šalia darbų, tik buvo autorių pasakyti žodžiu atidarymo metu ir nelabai išliko atmintyje. Galbūt to ir užtenka – juk esame, anot medijų filosofijos pradininko Marshallo McLuhano, „grafiniai žmonės“, tarsi medūzos plūduriuojantys dabartyje, neprisimenantys praeities ir nesirūpinantys ateitimi, besilenkiantys „akimirkos valdovui“. Galbūt svarbiau ne tai, ką autorius norėjo savo kūriniu pasakyti, o ką žiūrovas sugeba jame įžvelgti, – juk šioje parodoje marškiniai visų pirma yra meno kūrinys, taigi turėtų provokuoti mintis, emocijas, skatinti vaizduotę ir įkvėpti naujai pažvelgti į save ir savo santykį su pasauliu.
Tačiau, jei vis dėlto tokio įkvėpimo pagauti nuspręsite atnaujinti savo garderobą, irgi labai gerai: prie kiekvieno darbo nurodyta jo autoriaus pavardė, taigi, jei stilius ar dizainas patiko, galite ieškoti jaunųjų kūrėjų šiuolaikinėse informacijos priemonėse ir galbūt užsisakyti panašų drabužį. Parodoje galite rinktis net 23 būsimų mados dizainerių paslaugas – tiek marškinius kūrusių studentų pavardžių suskaičiavau.
„Genijus niekada nekuria vienas“
Įspūdingi ir vaikų mados studijos „Madelė“, kuriai vadovauja dizainerė Rūta Kvaščevičiūtė-Mikalauskė, koliažai. Juose taip pat vyrauja juodos ir baltos spalvų kontrastas, kurį pasitelkdami vaikai interpretavo Čiurlionio paveikslų vaizdinius. Fotogeniškiausiai atrodo karūnos portretas, kurio autorė – devynmetė Evita. Klasikinis dizainas, gėlytės ir nėriniai – ko daugiau reikia tikrai karalienei?
Atidarymo ceremonija – studentiška ir šiek tiek chaotiška, tačiau su visais reikiamais elementais: jauduliu, klegesiu, laimingos vadovės kalba, lakoniškais jaunųjų kūrėjų pasisakymais ir net gyvu smuikininko pasirodymu. Ar tai Čiurlionio muzika, nepranešama, bet smuiko garsai puikiai įsilieja į parodos atmosferą. Kuratorė J. Talaikytė savo pristatyme akcentuoja, kad vienas parodos tikslų – kuo anksčiau pradėti mados dizaino studentų tiesioginį bendravimą su auditorija, tikintis, kad būtent jie taps jaunųjų kūrėjų klientais. Renginyje auditorijos daugumą sudaro draugai ir bendražygiai, susižavėjusios mamos ir kiek susinepatoginę (tikriau, mados nublokšti) tėčiai, žvelgiantys į jaunuosius genijus su pagarbiai besąlygišku palaikymu. Kaip tos Čiurlionio mylimos, kurios „tyliai skleidžia meilę, rūpestį ir globą“, nes „genijus niekada nekuria vienas – už kiekvieno jo žingsnio stovi tie, kurie jį nuoširdžiai mylėjo ir myli“, skaitau parodą pristatančiame tekste.
Ir netikėtai pro prekybos centro šurmulį, kepinių kvapus, pro ryškiai šviečiančias palubės lempas, jaunimo jaudulį ir kiekvieną atidarymą lydintį chaosą prasismelkia romantinės Čiurlionio pasaulio vizijos poezija, nuskaidrindama tą erzeliuojančią minią, jos dieną ir mano – o gal ir kitų dalyvių – sielas. Senovės graikai tai vadino žodžiu „katharsis“– nuostabu, kad jį gali sukelti ir toks be galo medžiagiškas santykis su Čiurlionio kūryba kaip marškinių dizainas.
Rekomendacija publikai
Paroda skirta plačiajai publikai, nors griežtiems klasikinės kultūros gerbėjams galėtų pasirodyti kiek paviršutiniška, nelabai rimta ir kelianti klausimų, ar toks klasiko kūrybos subuitinimas apskritai tinkamas ir pagarbus.
Tačiau tokiems mados renginių entuziastams kaip aš projekto tarpdiscipliniškumas ir jaunimo kūrybos idėjų eksponavimas atrodo puiki kultūrinio įtraukumo praktika, svarbi ne tik dėl to, kad šiandien yra madinga. Ji suteikia jauniems žmonėms taip reikalingą moralinį palaikymą ir kūrybos laisvę. Studijų metai – turbūt vienintelis laikas, kai dizaineris gali fantazuoti ir kūrybiškai įgyvendinti beribį polėkio šėlsmą. Vėliau, pradėjus profesionalo kelią, fantaziją ima riboti klientų norai, poreikiai ir galimybės. Mums, plačiajai publikai, tokios parodos suteikia galimybę iš arčiau susipažinti su jaunaisiais menininkais ir jų darbais, išlaisvinti savo fantaziją, pasisemti kūrybiškumo ir tada žvaliau, įmantriau ar tiesiog smagiau keliauti per savo kasdienybę. Kalbant apie pagarbą klasikams, reikėtų nepamiršti, kad kultūra priklauso visiems, taigi kiekvienas kūrėjas kultūrinei temai interpretuoti naudoja sau geriausiai tinkantį būdą.
Beje, į mados parodų atidarymus verta eiti vien tik dėl jų dalyvių apdarų – pasižiūrėti, kaip save pateikia patys tikriausi madistai, t. y. mados kūrėjai.
Paroda nemokama, atvira visiems, penktame CUP aukšte ją rasite iki spalio 6 d. Ne visai Paryžius, bet labai verta apsilankyti, ir ne tik Čiurlionio gerbėjams!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
