Pokalbis su režisierėmis Marija Kavtaradze ir Kamile Milašiūte apie kino edukaciją
Kalbino Jorė Janavičiūtė
Kino režisierės M. Kavtaradzė ir K. Milašiūtė užsiima ne tik režisūra. Labai svarbi jų veiklos dalis yra kino edukacija. Susitikome su jomis pasikalbėti apie kino edukaciją, kino mokyklą „Youngblood“ ir šiemet 15-ąjį gimtadienį mininčią to paties pavadinimo stovyklą, darbą su šiuolaikiniais paaugliais, kas jiems svarbu ir kas joms edukacijos procese atrodo svarbiausia.
– Kaip pradėjote rengti „Youngblood“ stovyklas ir mokyklą? Kaip tai padarėte kartu?
Marija: Kamilė viską pradėjo ir pakvietė prisijungti.
Kamilė: Šią istoriją esu daug kartų pasakojusi. Kai buvau maža, manęs neleisdavo važiuoti į stovyklas. Tėvai galvodavo, kad tai nesąmonė. Visi draugai važiuodavo, o manęs neleisdavo. Tad studijuodama pagalvojau, kad galėčiau suorganizuoti savo stovyklą. Turėjome daug drąsos, naivumo ir tai mums labai padėjo. Buvome antrame kurse ir atrodė, kad turime labai daug ką duoti ir papasakoti.
Marija: Aš priešingai – labai anksti pradėjau važiuoti į stovyklas, bet jose kaip vaikas nesijausdavau jaukiai. Man pradėjo patikti tik tada, kai važiuodavau jau kaip vadovė.
Kamilė: Mes buvome įstojusios į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), įsimylėjusios kino režisūrą ir tada atrodė, kad čia pats fainiausias dalykas – su kolegomis kurti filmus, leisti visą laiką. Kas gali būti smagiau? Atrodė, kad ir paaugliams perduoti šitą dalyką labai svarbu ir faina. Kai stojome į režisūrą, sakydavo, kad tarp režisierių yra konkurencija ar kažkas. Tačiau tarp mūsų buvo šiltas, artimas ryšys ir tokia labai sveika konkurencija ir palaikymas. Visi sakė, kad čia unikalu, nebūtinai taip visada būna. Pabandėme ir su paaugliais ką nors tokio padaryti. Dabar pagalvoju, kad kai mes pradėjome, buvome panašaus, kaip jie, amžiaus, nebuvo tokio didelio skirtumo. Jauti, kad kartos keičiasi. Tai be galo įdomu. Ir labai naudinga. Net sunku patikėti, kad mokyklos veikla prasidėjo nuo kino stovyklos prieš tiek metų.
– Kas jus svarbiausia organizuojant edukacines veiklas? Kaip stovykla keitėsi per penkiolika metų?
Kamilė: Laikui bėgant stovyklos tapo edukacijos priemone. Sugalvojome formą, kaip galima pateikti sudėtingą turinį labai paprastomis priemonėmis. Paprastai jaunuoliai, kurie atvažiuoja į stovyklas, labai mažai žino apie kiną. Retas žino ką nors nors daugiau nei „Netflix“ ar TV repertuaras. Taigi, mūsų uždavinys – padaryti, kad jie sužinotų apie naujus filmus, naujas kino formas per filmo kūrimo žaidimą. Atsivežame aktualių žmonių. Filmo kūrimas dabar tapo priemone, o ne rezultatu.
Marija: Galiu pakomentuoti, kuo stovykla šiemet bus ypatinga. Bandome padaryti tarsi visų metų apžvalgą – pasitelkti dalykus, kurie geriausiai suveikė. Jeigu pavyks, bus toks susijungimas to, kas būdavo stovyklose, kas veikdavo, geriausi hitai, ir bus naujų dalykų.
Kamilė: Mes žiūrėdavome į turinį kaip į edukacijos priemonę, viskas turėjo būti labai rimta, o Marija visąlaik įnešdavo labai daug šilumos ir suvokimą, kad dar turi būti ir gera. Man atrodo, tai labai svarbu šiuolaikiniams paaugliams. Jiems reikia erdvės, kurioje gali būti laisvi, suprasti. Man atrodo, tai labai didelė vertybė. Labai svarbu, kai gali suderinti laisvę ir rezultatą – filmą, kuris turi būti pabaigtas, rodomas kino teatre.
Marija: Mūsų stovyklų pagrindas – rimta programa. Vyksta paskaitos, mokomės. Minučių tikslumu viskas suplanuota. Mums tai primena workshop’us, kur patys važiuodavome mokytis. Tad ir jaunuoliai, kurie atvažiuoja, čia daug dirba, mokosi.
Vismantės Ruzgaitės nuotr.
– Kodėl svarbu, kad šiuolaikinis paauglys jaustųsi laisvas ir suprastas?
Kamilė: Karta tikrai yra pasikeitusi. Jaunimas tikrai daug trumpiau išlaiko dėmesį. Daug kas apie tai kalba. Man atrodo, svarbu, kad jaunuoliai ateina ir žiūri filmą iki galo, svarbu ugdyti tokį įprotį. Kitas dalykas – pats kino kūrimo procesas. Gauname atsiliepimų iš paauglių, kad tai vienintelė vieta, kur jie iš tikrųjų gali kalbėti apie savo vidinius dalykus, apie tai, kas rūpi. Mums kartais būna tikras iššūkis tą atvirumą kontroliuoti. Labai dažnai matome, kad jie neturi tokios laisvės mokykloje. Pasidalyti sunkiais išgyvenimais – ne visąlaik patogios temos vaikams ir mokytojams.
Marija: Kino kūrimas taip gerai veikia ir dėl to, kad ten gali atrasti savo vietą. Jei būtų kokios specifinės veiklos stovykla, kas nors išeina geriau arba blogiau ir tada jautiesi koks nors prastesnis, o čia gali surasti savo pašaukimą. Gal vaidinsi, gal filmuosi, gal būsi dailininkas ar dar kas nors. Gal čia yra ir tam tikro performanso, bet svarbiausia, kad kiekvienas komandoje jaustųsi svarbus. Čia jau mūsų uždavinys padaryti, kad visi jaustųsi svarbūs ir išgirsti. Ne visos meno sritys turi tokių galimybių padėti išreikšti save kaip kinas. Aišku, reikia, kad ir fainos tos rogės tau būtų. Tačiau svarbiausia, kad čia gali pasijusti reikalingas, nors nebūtinai viskas pavyksta. Tačiau bent jau gali ieškoti savęs.
Kamilė: Norisi suteikti erdvę, kur nebūtų teisinga daryti vienaip ar kitaip. Kurioje turi laisvę kaip nors kitaip pamatyti pasaulį. Aš dabar daug metų organizuoju „Youngblood“, prieš tai vedžiau pamokas. Tad prisimenu, kad kartais netgi turi būti nepatogus tėvams. Kartais reikia atlaikyti tokius keistus pokalbius…
Vismantės Ruzgaitės nuotr.
– Ką reiškia kontroliuoti, kad nebūtų per daug atviri?
Kamilė: Man daug padėjo mokymai, seminarai… Dabartiniai paaugliai mėgsta diagnozuoti sau psichikos sveikatos sutrikimus. Iš tiesų jų karta susiduria su sudėtingais dalykais, tokiais kaip transtranzicija, mintys apie savižudybę. Jie linkę eiti labai giliai, bet ne visada supranta, kas bus, kai tai bus viešai parodyta. Kadangi kinas šiaip dažnai yra ant tokios psichoterapijos ribos, savo išgyvenimų transformacijos, tu kaip vadovas, kaip žmogus, kuris vadovauja tam procesui, kartais turi pasakyti: „Ačiū, kad pasidaliji“ ir paaiškinti, kas bus. Turi būtinai klausti, ar jiems reikia to viešumo, ar tikrai nori apie tai kalbėti.
Marija: Vienas sunkiausių momentų ir yra nuspręsti, kiek čia ko leisti rodyti. Nenori cenzūruoti, nori leisti viską. Tačiau kas atsitinka paskui? Paauglys gali nebenorėti, kad filmas būtų viešinamas. Tai kas iš to, kad sukurs ką nors atviro ir nuoširdaus, o paskui negalėsi to rodyti? Kai padarai darbą ir jį parodai viešai, gauni tarsi patvirtinimą. Gal net nežinojai, kad tau to patvirtinimo reikia, nors jis kiekvienam svarbus. Vien jau dėl to, kad padarei kažką nuo pradžios iki galo. Ypač kai esi labai jaunas žmogus, ne visada žinai, kad nebūtinai po atsivėrimo ar pokalbio, ar filmo tau palengvės.
– Kaip atrandate kalbą su dabartine karta? Ar jaučiate kokį nors bendravimo skirtumą?
Kamilė: Kaip minėjau anksčiau, psichikos sveikata dabar tarp paauglių yra labai svarbi tema. Atviras klausimas, ar taip yra dėl to, kad tai tapo pastebima, ar dėl to, kad tai madinga. Kitas aspektas – vienas jaunuolių gyvenimas vyksta čia su mumis, kitas – telefonuose.
Marija: Pasiteisino, kad sudarome itin intensyvią programą ir jie būna tokie užimti, kad tik per pietų pertrauką turi laiko skrolinti. Visi naudojamės telefonais. Aš pati prisiplanuoju visokių dalykų, nes kitaip sėdėčiau telefone. Taigi, jeigu bus neįdomi programa, jie stovykloje skrolins. Čia jau mūsų pareiga padaryti, kad taip nebūtų.
Kamilė: Aš sakyčiau, kad mūsų bendravimas su jais pasikeitė – nuo mūsų betarpiško bendravimo iki tokio motiniško-tėviško bendravimo, kai tu pradedi saugoti. Natūraliai su amžiumi iš draugo tampi tuo, kuris labiau saugo, labiau rūpinasi ir labiau numato kokius nors dalykus.
Pačių paauglių pasikeitimą sunku įvardyti. Po pandemijos daug sudėtingiau užmezgamas socialinis ryšys ir jis tampa daug svarbesnis, jo dar labiau reikia. Jiems reikia ir kitos socialinės grupės nei bendrojo lavinimo mokykla. Tokios, kur gali pabūti tarp žmonių fizinėje erdvėje, ne internete. Tai labai jaučiasi. Jaunuoliai dabar taip pat yra tikrai daug drąsesni. Jie gali daug geriau komunikuoti, ko nori, ko jiems reikia.
Marija: Geriau pažįsta save.
Kamilė: Jie gali pasakyti, kad nori taip, o ne kitaip, gali patys geriau brėžti ribas. Anksčiau būdavo daugiau naivumo, polėkio, o dabar jie tiesiog viską pasako. Galbūt mums dėl to kartais sudėtingiau.
– Kas jums padeda suprasti dabartinę kartą?
Marija: Manau, niekas negali padėti labiau nei jų stebėjimas ir išklausymas. Pati didžiausia kliūtis bendraujant su bet kokiais jaunais žmonėmis yra manymas, kad tu žinai geriau. Tai dalykas, kurio labiausiai nemėgau, kai man buvo šešiolika. Kam nors ką nors pasakai ir tau sako – tu nesupranti, tau šešiolika. Tai tiesiog yra nesiklausymas. Daug suaugusių žmonių tokie yra. Aš tokių žmonių nemėgdavau, tad ir nenoriu būti tokia kaip jie. Esu buvusi situacijoje, kai paleidau dainą galvodama, kad čia dabar bus cool jaunimui, bet jie staiga ėmė ir nustojo šokti. Prisižiūrime tiktokų ir įsivaizduojame, kad suprantame jaunimą, bandome būti tokie pat. Tačiau tai neveikia. Veikia, jei tiesiog klausaisi, ką jie tau sako.
Kamilė: Man padeda racionalesnis būdas – skaityti psichologijos knygas, dalyvauti mokymuose. Su „Skalvijos“ kino centru rengėme mokymus tema, koks yra šiuolaikinis paauglys. Man tai padeda susikurti labai racionalią atspirties bazę. Čia nuo žmogaus labai priklauso. Man tai suteikia saugumo.
– Minėjote, jog jums svarbu užtikrinti, kad jaunuoliai saugiai jaustųsi kurdami ir kalbėdami. Kaip to siekiate?
Kamilė: Manau, daug stovyklų veikia tokiu principu, kad yra surinktos grupės ir turi atsakingus vadovus. Metams bėgant išsigryninome kryptį – turime pabandyti pastebėti, kuo kiekvienas moksleivis yra išskirtinis. Paaugliai kiekvieną dieną gali anonimiškai rašyti, kas patinka, kas – ne, kur jautėsi saugus, kur – ne. Kiekvieną vakarą vadovai peržiūri ir reaguoja. Tai veikia.
– Kaip padedate atrasti, kas jiems svarbu, kai kuriate filmus?
Kamilė: Jei kalbame apie stovyklos ribas, turime labai pasiteisinusią vokų sistemą.
Marija: Negalime atskleisti konkrečiai, bet viskas vyksta burtų keliu.
Kamilė: Vadovai leidžia jaunuoliams dalytis kryptimis. Jeigu nori, gali filmuoti saulėlydžius 3×4 formatu ar muzikinį klipą. Kitaip tariant, tai nebūtinai turi būti filmas su psichologine veikėjo transformacija, gali būti koks nors konceptualus ar filosofinis priėjimas. Tačiau dažniausia tema – 99 proc. – yra psichikos sveikata.
Marija: Vienatvė.
– Kas jums labiausiai padėjo atrasti, kaip geriausia dėstyti? Kas jus pačias įkvėpė, kaip mokyti kurti kiną kitus?
Kamilė: Kai mes mokėmės, turėjome labai puikią kurso vadovę Giedrę Beinoriūtę, ji tikrai mums labai daug davė. Pradėjus mokytis buvo labai akcentuojama, kad tvarkingai parašytume e. laišką ir jį atsiųstume laiku. Man tai buvo tikrai labai gera pamoka. Atrodo, savaime suprantamas dalykas, bet man labai padėjo, nes kūrybos procese, kuris gali būti fluidus, psichologiškai intensyvus ir sudėtingas, gali būti visko. Mane išmokė valdyti darbo procesus ir nusistatyti kažkokią tvarką. Ir stovykloje, ir kino mokykloje bandome tai pritaikyti. Siekiame, kad studentai išmoktų laiku rezervuoti techniką, ją pasiimti ir grąžinti tvarkingą. Tai gali būti tokia pati ar net geresnė pamoka realiame pasaulyje.
Marija: Labai pritariu. Buvo vienas dalykas, kurio aš išmokau, – nevėluoti (juokiasi). Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad iki nustatyto termino nespėčiau. Labai daug dalykų negali išmokyti, pavyzdžiui, skonio. Nebent gali paskatinti domėtis įvairiais dalykas ir iš to gali gimti originalumas.
– Koks jaunimui skirtas kūrinys jus pastaruoju metu metu įkvėpė ar sužavėjo?
Kamilė: Peržiūrėjau MUBI filmą „My First Film“ (rež. Zia Anger). Jis yra apie tai, kaip mergina kuria savo pirmą filmą ir kartu fiksuoja asmenines patirtis, naudoja dokumentinę medžiagą. Puikiai atskleistas jausmas, kai esi jaunas ir pirmą kartą susiduri su kūryba, joje neišvengiamai atsispindi tavo asmeninės patirtys. Dirbant su paaugliais ir studentais man šis filmas labai rezonuoja. Kad tavyje tiek visko daug – tėvai, traumos, prisiminimai, įkvėpimai. Tas filmas atskleidė, kaip kuriant pirmąjį filmą galima atsakyti į kažkokius asmeninius klausimus.
Marija: Aš paminėčiau „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis). Labai sujaudino ir priminė kūrybos, meno galią – kaip kūryba atsiranda gyvenime ir kaip tai gali pakeisti visą gyvenimo kryptį. Jis primena ir apie tai, kodėl edukacija gali būti tokia svarbi. Filmo pabaigą išskirčiau kaip vieną mėgstamiausių apskritai. Taip pat „Akiplėša“ (rež. Saulė Bliuvaitė) palietė savo tikrumu ir bandymu pamatyti grožį ir rasti ryšį ten, kur iš pirmo žvilgsnio labai sunku tai padaryti.
– Ko, kurdamas kiną, išmoksti gyvenime?
Marija: Disciplinos. Labiausiai – bendrauti su žmonėmis. Socialinių ryšių. Pagarbos.
Kamilė: Mokėti komunikuoti ir suprasti, kaip pats jautiesi, ką nori pasakyti, kas tikrai tau yra svarbu; išgirsti ir pastebėti kitą, jam atsakyti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
