Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Šeštąjį laišką iš Ukrainos rašiau šešto mėnesio šeštą dieną po labai triukšmingos nakties Kyjive. Ruskiai paleido 452 dronus, šešias balistines raketas, 36 sparnuotąsias raketas ir vieną antiradiolokacinę raketą. Miestas pokšėjo kaip naujametę naktį, tik nesigirdėjo džiaugsmingų šūksnių – buvo mirtina tyla ir susitelkimas. Atrodė, visas Kyjivas nuščiuvo, sulindo į slėptuves ir laukė, kuo visa tai baigsis. Viskas tęsėsi iki ketvirtos valandos ryto, o prašvitus pasimatė juodi dūmai iš tų vietų, kur buvo pataikyta. Taip ruskiai keršijo už sėkmingą ukrainiečių ataką. Kerštas nepavyko, nes joks kerštas negali pavykti. Dar niekada neapykanta nėra laimėjusi prieš meilę ar antikultūra – prieš kultūrą.
Taip – antikultūra. Tegu kas tik nori kalba apie aukštą rusijos kultūrą, bet jos ten išvis nėra. Atskiri menininkai nėra kultūra. Tai tik išimtys iš taisyklės. Juk ir pačioje šiurkščiausioje dykumoje yra šiokia tokia gyvybė. Tačiau šie gležni gyvybės daigeliai neturėjo praktiškai jokios įtakos rusijos vargo liaudžiai. Neįdiegė juose nei krislelio kultūros. Jų gyvenimuose – tik įsišaknijęs piktžoliškas siekis egzistuoti. Kaip pasakė viena Tbilisyje sutikta rusė, „mūsų niekas neišmokė gyventi, mus išmokė išgyventi“.
Ukrainos kultūros įvairovė, įtaiga ir stiprybė mane stebina kas dieną. Štai kad ir bičiulio Domanto Razausko man pamėtėtas nuostabus ukrainiečių atlikėjų Heinali ir Andrianos albumas „Гільдеґарда“. Būtinai pasiieškokite jo platformose, o platformoje „Bandcamp“ galima įsigyti ir paklausyti dar ir bonus track, kuris, kaip pasakė D. Razauskas, yra visiškai damušantis.
Aną mėnesį Kyjive vyko didžiulis knygų festivalis „Knygų arsenalas“. Šiųmetė jo tema – „Viskas yra vertimas“. Jo metu kartu su poetu Laurynu Katkumi dalyvavome diskusijoje ir pasakojome, ką ukrainiečiams svarbu žinoti apie Lietuvos kultūrą. Mano manymu, svarbiausia yra žinoti, kad Lietuvos kultūra Ukrainą labai stipriai palaiko. Visa kita tik detalės, kaip dainavo popscenos klasikės. Įspūdžius iš Kyjivo knygų mugės galite pasiskaityti leidyklos „Lapas“ vadovės straipsnyje „Kaip atrodo kultūra, kai šalyje karas? Refleksijos po Kyjivo knygų mugės“.
Kad patvirtinčiau žodžius, jog Lietuvos kultūra Ukrainą palaiko, paminėsiu keletą įdomiausių šio mėnesio kultūrinių įvykių Ukrainoje, kuriuose dalyvauja mūsų kūrėjai.
Birželio pradžioje Kyjive atidarytas dokumentinio kino festivalis „Docudays UA“, kuriame du kartus parodytas puikus Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“. Į Kyjivą atvykusi Gierė jau pirmąją naktį buvo sutikta sirenomis ir priversta ją praleisti viešbučio slėptuvėje. Joje, beje, nebuvo jau taip blogai – ten buvo lovos ir nesigirdėjo jokių sprogimų garsų. Džiaugiuosi dėl jos.
Birželio 14–15 d. Lvive viešėjo vienas žymiausių jaunųjų Lietuvos vargonininkų Benas Jonušas. Jis surengė du koncertus Lvivo geležinkelio stotyje, kur stovi ukrainiečių menininkės Žanos Kadyrovos sukurti vargonai, dekoruoti raketų nuolaužomis. Apie tai ir apie kitus Žanos kūrinius skaitykite interviu. Šlovė kultūrai ir šlovė Ukrainai!
