Kalbino Tomas Ivanauskas
Žana Kadyrova (gim. 1981 m. Brovaruose, Ukrainoje) – viena žymiausių šiuolaikinių ukrainiečių menininkių, dirbanti instaliacijų, skulptūros, fotografijos ir performanso srityse. Savo kūryboje ji dažnai nagrinėja socialines, politines ir urbanistines temas. Su Žana kalbėjomės jos studijoje Kyjive. Vienas iš mūsų pokalbyje aptariamų jos kūrinių – „Palianytsia“ (akmeninis duonos kepalas) šiuo metu eksponuojamas Panevėžyje, „Stasys Museum“ vykstančioje parodoje „Ir vėjas mus nuneš“. Su kitu svarbiu meno kūriniu – „Instrumentas“, kuris taip pat bus aptartas, birželio 14–15 d. Lvivo geležinkelio stotyje gros vienas žymiausių jaunųjų Lietuvos vargonininkų Benas Jonušas. Susipažinti išsamiau su jos kūryba galite puslapyje www.kadyrova.com.
– Žana, prisistatyk lietuvių skaitytojams. Kas tu esi?
– Gyvenu ir dirbu Kyjive. Per šiuos pastaruosius trejus rusijos karo prieš Ukrainą metus kartais išvažiuoju į savo parodų pristatymus, bet neilgam – nuolat grįžtu. Esu menininkė, kuriu šiuolaikinį meną. Mano kūriniai susiję su tuo, kas dabar vyksta Ukrainoje. Kuriu iš medžiagų, kurias randu aplink save. Tai dažniausiai yra rusijos karinės agresijos įrodymai. Savanoriauju, važiuoju į įvairias pafrontės zonas. Iš ten dažnai grįžtu su kitų kūrinių idėjomis. Tiesa, prasidėjus karui, tris mėnesius buvau už Kyjivo ribų. Nuvežusi mamą ir seserį į Vokietiją, išvykau į Užkarpatę, kur su dviem draugais apsistojome kaimo namelyje. Ten gimė keli svarbūs projektai. Vienas iš jų – „Palianytsia“ (liet. duonos kepalas). Tai pirmas projektas, kurį pradėjau vykdyti prasidėjus plataus masto karui.
– Apie šį projektą pakalbėsime, bet dar papasakok, kaip tavo gyvenimas ir kūryba atrodė iki karo?
– Karas – labai svarbus lūžio taškas, kuris manyje daug ką pakeitė. Iki karo daug dirbau monumentaliosios skulptūros, intervencijų į viešąsias erdves srityse, prie laikinųjų projektų. Man patiko važiuoti į kitus miestus, šalis, ten surasti kokią nors įdomią vietinę istoriją, kalbėtis su vietos žmonėmis ir kurti projektus tiesiog vietoje. Nekaupti jokios medžiagos – dažniausiai tai buvo vietoje rastos arba sukurtos medžiagos. Tokie projektai, kai menas išeina iš galerijų ar muziejų erdvės, man patiko labiausiai. Kontekstiniai projektai, kurie sukuria ar išlaiko ryšius su vietos erdve. Taip buvo iki karo.
– Paminėjai, kad per šiuos pastaruosius trejus metus niekur ilgam iš Ukrainos nebuvai išvykusi. Ar taip elgiesi todėl, kad visada laikytum pirštą ant pulso?
– Taip, nes aš kuriu šia tema. Noriu viską matyti savo akimis, išgyventi su tais žmonėmis, kurie čia gyvena. Kai išvykstu ilgiau nei savaitei, pradedu jausti atstumą. Kai grįžtu, jaučiuosi tarsi patirčiau turbulenciją nusileidimo metu. Taikiame pasaulyje greitai pripranti prie gero. Man nepatinka, kad kitose šalyse aš nuolat turiu kalbėti apie Ukrainą. Pristatymų metu aš net nekalbu apie ikikarinius savo kūrinius, o maksimaliai koncentruojuosi į tai, kas tiems kraštams suteikia geriausią informaciją apie dabartinę situaciją. Kad ir kaip būtų keista, per tas retas ir trumpas išvykas vis vien priprantu prie taikaus gyvenimo ir grįžusi jaučiu skirtumą. Kai esu čia, kai čia dirbu, jaučiuosi daug komfortiškiau, nes esu kartu su visais žmonėmis, čia mūsų bendra patirtis, pratęsiama mano kūriniuose.
– Tau tai kūrybos maistas.
– Kuriu jau daugiau kaip dvidešimt metų. Iki pandemijos ir karo turėjau įvairiausių patirčių, rezidencijų ir negaliu pasakyti, kad ten buvau labai laiminga. Buvo gerų, blogų, daugiau ar mažiau naudingų. Jos visos man kažką davė, bet aš vėl važiuosiu į rezidencijas tik tada, kai čia baigsis karas. Kai nesijaudinsiu dėl mamos, kuri taip pat sugrįžo iš Vokietijos. Kai nesiilgėsiu draugų, nes žinosiu, kad jiems viskas gerai ir jie taip pat gali išvykti, kur nori. Juk mūsų vyrai dabar negali išvykti iš šalies. Dėl to aš noriu būti čia. Mes visi, kurie likome Ukrainoje, priėmėme tokį sprendimą. Aš esu viena iš jų.
– Kodėl mama sugrįžo?
– Tikriausiai dėl tos pačios priežasties. Vokietijoje pirmiausia yra kalbos barjeras. Mamai daugiau kaip 70 metų. Jai jau sunku mokytis; nors mokykloje mokėsi vokiečių kalbą, bet nieko neatsimena. Nors ji ten ir buvo ne viena – su kita dukra, savo seserimi ir drauge, bet vis vien tai nebuvo visavertis gyvenimas. Kita kultūra – juk Vokietija gana griežta šalis, o mūsų žmonėms patinka mažiau suvaržymų gyvenime.
– Reikėjo važiuoti į Lietuvą.
– Vokietijoje dirbo jos sesers vyras. Kai prasidėjo karas, viskas įvyko labai greitai ir emociškai – susikrovėme ir išvažiavome. Kyjive buvo sunku. Su mama ir seserimi gyvenome skirtingose Kyjivo vietose, visą laiką – daug nervų. Kai tik jas išvežiau, pradėjau galvoti apie kūrybą. Ką daryti, kai neturiu studijos, medžiagų? Vadinasi, reikia kurti ką nors iš paprastų medžiagų, primityviomis sąlygomis ir pardavinėti internete.
– Paminėjai draugus. Kiek iš jų kariaujančių ar, deja, jau žuvusių?
– Iš artimų draugų jau keturi yra žuvę.
– Jie – menininkai?
– Taip. Vienas, tiesa, ne visai menininkas, bet visada buvo šalia. Jis buvo keliautojas, apkeliavęs beveik visą pasaulį. Jam atminti aš nešioju apyrankę. Jo žmona man padovanojo ir visada jį atsimenu, nes tai buvo nuostabus žmogus. Kiti trys buvo menininkai. Šiuo metu kovojančių yra daug. Mobilizacija vis dar vyksta. Kai kurie po trejų metų savanoriavimo eina kovoti, kitus suima tiesiog gatvėje. Sakyčiau, kad dabar yra apie dvidešimt aktyviai kovojančių draugų. Tarp jų yra garso režisierių, barmenų, naktinių klubų darbuotojų – tai profesijos, kurios mums primena laimingą praeitį.
– Kaip žiūri į tuos, kurie emigravo ir negrįžo kovoti?
– Aš nė vieno neteisiu. Manau, kad kiekvienas renkasi savo kelią. Jei žmogus čia nesijautė gerai ir išvyko, tai geriau tegu būna ten, nei čia eina iš proto. Kai kurie iš jų kitose šalyse gavo stipendijas, rezidencijas ar kitokią paramą. Jie vis vien lieka ukrainiečiai, jie galvoja apie Ukrainą ir gal vieną dieną sugrįš. Manau, kad šiuolaikinė Ukrainos kultūra dėl to tik laimi. Juk ją ir toliau kuria, nesvarbu, kur. Tie žmonės užaugo čia. Taip, tarp mūsų dabar yra atstumas, bet jie yra tarsi ukrainietiškos kultūros salelės. Mūsų priešas nuolat kalba, kad ukrainietiškos kultūros nėra. Ir čia jau mūsų pergalė, jei mes ir toliau kuriame naują, šiuolaikinę Ukrainos kultūrą, kuri labai skiriasi tiek nuo rusiškos, tiek nuo bet kokios kitos. Man dabar labai patogu, nes kad ir kur nuvažiuotum, visur yra saviškių ir niekada nesijauti vienas. Deja, tai ne iš gero gyvenimo, bet yra taip, kaip yra.
– Tačiau yra konfliktas tarp likusių ir išvykusių?
– Yra. Distancija didėja. Mes sakome, kad mūsų nesupranta Vakaruose, bet mūsų jau nebesupranta ir savi žmonės. Mūsų patirtys skiriasi. Mes juk irgi nesuprantame japonų ar kitų kultūrų. Kiekviena kultūra turi savų patirčių. Mūsų žmonės Vakaruose – su sava istorija. Tai pabėgėlių istorija. Tačiau ji yra dalis mūsų visuomenės istorijos. Visų pirma, daug žmonių sugrįžo, o kai kurie neplanuoja sugrįžti, bet tai vis tiek esame mes. Tai, kad yra distancija, kad yra konfliktai, – normalu. Gaila tų, kurie kariauja, kurie praranda savo artimuosius. Jie labai emociškai pavargę ir jau nebegali jausti empatijos išvykusiems. Nors pabėgėlių gyvenimas irgi nėra labai laimingas. Tačiau tie, kurie patyrė sunkias karo žaizdas, negali suprasti žmonių su mažesnėmis žaizdomis. Jų agresija atsisuka prieš pabėgėlius. Manau, kad tai neteisinga. Mes turime visi laikytis kartu, stengtis, kad tie žmonės sugrįžtų ir įdėtų savo indėlį į mūsų šalies ateitį. Turime būti vienas kitam tolerantiški, nes kartu mes stipresni. Negalime pradėti kariauti tarpusavyje. Turime bendrą priešą. Juk dėl to priešo mūsų žmonės išvyko. Gaila, niekas nesistengia galvoti apie tai, kas mums geriau. Labai lengva kažką išmesti, sukelti neapykantos bangą ir mes pradedame vienas kitą graužti. Tai, deja, labai neproduktyvu dėl mūsų šalies ateities. Tačiau taip yra, nes pas mus labai daug traumuotų žmonių. Tai žmonės, kurie pereina sunkiausius išbandymus fronte. Jie mato karo žiaurumus – traumas, mirtį, griuvėsius. Juk ištisi miestai nušluoti nuo žemės paviršiaus, nors juose dar neseniai vyko gyvenimas. Deja, šios žaizdos taip paprastai neužgyja. Pas mus dabar labai daug ligonių, bet labai mažai gydytojų psichologų. Dėl to atsiranda tokių agresyvių pasisakymų, kaltinimų.
– Ar šioje situacijoje gali padėti menas?
– Tikiuosi, kad gali. Visgi menas veikia emociniu lygmeniu. Ir emocija, kai ką nors kuri ar dalyvauji kūrybos procese, gali gydyti. Pateiksiu pavyzdį. Šiuo metu Lvivo geležinkelio stotyje stovi mano kūrinys „Instrumentas“. Tai vargonai, kurių vamzdžių dalys pagamintos iš raketų, surinktų po rusų atakų Kyjivo apskrityje. Šie vargonai, be to, kad yra muzikos instrumentas, dar turi ir reabilitacijos funkciją. Rengėme meistriškumo užsiėmimus reabilitacijos centro „Unbroken“ veteranams. Kvietėme profesionalių muzikantų, kurie grojo, pasakojo vargonų istoriją, apie jų sandarą, leidome veteranams pagroti. Vargonai – toks instrumentas, kur yra tiek rankų, tiek kojų klaviatūra. Taigi, jei tu netekęs rankos, gali mėginti groti kojomis, turi judėti visu kūnu. Vargonai įspūdingai skamba ir visa tai kuria teigiamą emociją. Visa ši akcija – bendravimas, grojimas, garsai – visiškai naujas langas veteranams, kurio anksčiau jie nebuvo atvėrę.
Beveik visuose karių reabilitacijos centruose yra įrengtos kūrybos klasės – keramikos, tekstilės, tapybos ir jos gana populiarios. Veteranai kuria tokius kūrinius, kad aš buvau labai nustebusi. Būtent šis kūrimo procesas ir rezultatas teikia viltį ir norą gyventi. Vieną dieną Kyjive susitikau gydytoją, kurį pažinojau iš „Unbroken“ reabilitacijos centro ir jis man ėmė pasakoti, kaip permąstė savo kaip gydytojo praktiką. Sako – niekada negalvojau, kad kūryba gali taip stipriai veikti. Mūsų apie tai nemokė ir tik per savo praktiką mes įgijome šių įgūdžių ir suvokimą. Vienas iš veteranų, kuris ateidavo į vargonų koncertus, prieš karą buvo didžėjus. Tačiau po stiprios kontūzijos nenorėjo daugiau nei groti, nei apskritai būti tarp žmonių. Po šių koncertų jis vėl pradėjo groti.
– Jau paminėjai du savo projektus – „Palianytsia“ ir „Instrumentas“. Gali išsamiau apie juos papasakoti?
– Prasidėjus karui, išvis nenorėjau kurti. Maniau, kad karo metu menas visai nereikalingas. Tačiau tai greitai pasikeitė, kai įgyvendinau ir pirmą kartą parodžiau projektą „Palianytsia“. Tai duonos kepalai iš akmens. Karo pradžioje kontrolės postuose, kad atpažintų diversantus, liepdavo ištarti šį žodį. Ruskiai jo negalėdavo ištarti, sakydavo – polunytsia. Tai reiškia braškę ir jei tu nesi ukrainietis, šio skirtumo nepajusi. Arba labai jausdavosi akcentas. Kadangi per tris dienas mūsų užkariauti nepavyko, šis žodis per tam tikrą laiką tapo mūsų pasipriešinimo simboliu. Ukrainiečių tradicijoje visus svečius sutinka su duona. Ji taip pat svarbi vestuvėse, kai tėvai duonos kepalą perduoda jaunavedžiams ir pan. Tai mūsų welcome bread. Mano akmeninė duona – ne welcome bread. Tai duona, į kurią okupantas turi nusilaužti dantis ar ji turi nukristi jam ant kojos ir sulaužyti pirštus. Čia jų niekas nelaukia.
– Žinau, kad tos akmeninės duonos galima įsigyti.
– Taip. 1 g kainuoja 1 eurą. Kaina priklauso nuo svorio. Jau dvylika muziejų yra jos nusipirkę savo kolekcijoms. Kai kurie pirko visą stalą su kelių kepalų kompozicija. Šie akmeniniai duonos kepalai per trejus metus jau surinko gana solidžią sumą paramai.
Sergey Illin nuotr.
– Kiek?
– Kai pastarąjį kartą skaičiavome praėjusių metų gale, tai buvo daugiau nei 420 tūkst. eurų. Dabar tikrai yra daugiau nei 0,5 mln. eurų. Tai jau daugiau ne meno, o humanitarinis projektas. Visi surinkti pinigai už parduotus duonos kepalus skiriami Ukrainos gynybai. Dabar daugiausia pinigų skiriu kariaujantiems menininkams ir menininkėms. Žmonėms, kurie iki karo su ginklais neturėjo nieko bendro, o jam prasidėjus, išėjo į frontą ir jų dėka aš galiu toliau kurti. Pirmą kartą tą duonos kepalą parodėme kaimo namelyje, kur gyvenome prasidėjus karui. Nufotografavome, įkėlėme į internetą ir labai greitai nuotrauka pradėjo keliauti po pasaulį. Dabar jau įvyko beveik 70 įvairių parodų įvairiose pasaulio šalyse iki Indijos, Kolumbijos, Japonijos, Tailando, Taivano ir kt.
– Lietuvoje duona turi tą pačią simboliką kaip ir Ukrainoje. Reikia pasakyti, kad ir mūsų muziejai jos įsigytų.
– Taip. Jums taip pat reikia jos turėti, kad okupantai neateitų. Aš visada pabrėžiu, kad tai nėra tik meno kūrinys, tai parama Ukrainos gynėjams, kurie iki karo buvo paprasti civiliai žmonės, o dabar kovoja už mūsų laisvę ir vertybes.
– Antras tavo paminėtas projektas yra „Instrumentas“, kuriuo kitą savaitę gros ir lietuvių vargonininkas.
– Taip. Šiuo metu kiekvieną savaitgalį Lvivo geležinkelio stotyje vyksta įvairių koncertų, performansų. „Instrumentas“ pirmiausia buvo parodytas Venecijos bienalėje, bet jį eksponuoti tarptautinės meno parodos kontekste yra viena, o tai, kad šiuo metu jis stovi Lvivo geležinkelio stotyje, kad vyksta koncertai, – visai kas kita. Lvivo geležinkelio stotis – tarsi Ukrainos arterija. Per ją pereina daugybė žmonių – iš skirtingų miestų, skirtingų likimų, kariai, pabėgėliai, mamos su vaikais, – tai ypatinga vieta ir labai stipri patirtis.
– Kokius kitus svarbius savo projektus išskirtum?
– Man labiausiai patinka projektai, kuriais užsiimu dabar. Todėl paminėsiu dar vieną, kuris bus pristatytas rugpjūtį Helsinkyje Ukrainos nepriklausomybės dienos proga. Prie šio projekto dirbu šiek tiek daugiau nei pusantrų metų. Tai projektas apie Kachovkos vandens saugyklos istoriją. Ne tik apie užtvankos susprogdinimą, bet ir apie tai, kas ten buvo prieš ir kas yra dabar. Kaip jos vietoje auga didžiausias Europoje jaunas miškas. Šis projektas ir vadinasi „Miškas“.
Dar vienas svarbus projektas, kurį pradėjau 2022 m., vadinasi „Refugee“. Grįžusi į Kyjivą, ėmiau važinėti po deokupuotas Kyjivo srities teritorijas, vėliau – po Charkivo, Chersono ir kt. Savanoriavau Kupjansko rajone ir viename sugriautame medicinos centre pamačiau nuo palangių nukritusias gėles. Langai išsprogdinti, gėlės nukritusios, kai kurios apdegusios, vazonėliai sudužę. Man labai jų pagailo, aš dokumentavau interjerus ir susirinkau tas gėles. Taip pat surinkau gėles iš sugriautos mokyklos Kyjivo rajone, iš bibliotekų Chersone ir Pakrovske, iš vaikų ligoninės Kyjive. Taip rinkau augalus ir dokumentavau vietas, kuriose jie nukentėjo. Šią dokumentaciją ir pačius augalus rodau savo parodose. Gėles susodinau ne į atskirus vazonėlius, o į bendrus, kad tarp jų atsirastų ryšys ir empatija vienas kitam. To siekiu ir iš žiūrovų. Jie pradžioje galvoja – vargšai augalėliai, nes kai kurie apdegę, pažeisti, tačiau tikiuosi, kad kita mintis turėtų būti – o kaipgi žmonės, kurie anksčiau šiuos augalus prižiūrėjo? Koks jų likimas? Per dvejus metus gėlės labai suvešėjo ir tikrai neblogai jaučiasi mano sode.
Tomo Ivanausko nuotr.
– Kiek jų turi?
– Apie 60. Jos pabuvojo Miunchene, Nacionalsocializmo istorijos dokumentacijos centre. Tai labai svarbi, ne meninė, o istorinė institucija. Man labai svarbu buvo ten parodyti šį projektą, nes rusija dabar daro tą patį. Gėlės aplankė ir daug kitų muziejų, bet man dabar jų labai gaila, nes jos grįžta aplaužytos. Aš kiekvieną jų pažįstu ☺ Kai kurie ekspozicijų darbininkai gana brutaliai su jomis elgiasi. Jos grįžta nepalaistytos, nulaužytais lapais, todėl jau nebenoriu jų išleisti į gastroles.
– Kaip simboliška, kad tu jas išgelbėjai nuo karo, bet negali apsaugoti nuo negrabių darbuotojų.
– Na, taip. Aišku, ne visos, tik kai kurios nukenčia. Taip ir su mūsų pabėgėliais. Jie išsigelbėjo nuo karo, išvažiavo į kitus kraštus tikėdamiesi geresnio gyvenimo, o sugrįžta šiek tiek sužaloti.
