Rašė Jurga Tumasonytė
Joanna Kuciel-Frydryszak „Tarnaitės visa kam“
Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė
Kitos knygos, 2025
XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės Lenkijoje ponų namuose dirbo apie 500 tūkst. tarnų, iš jų daugumą sudarė moterys. Apie jas ir yra šis pasakojimas. Autorė, pasitelkdama archyvinius šaltinius (tokius kaip darbo sutartys, straipsniai spaudoje, teismų bylų liudijimai), interviu, atsiminimus ir tautosakos nuotrupas, mezga daugiabalsį liudijimą apie neregimąsias moteris. Visas šis pasakojimas artimas ir mūsų kraštui, tad šios knygos skaitymas ir stebina, ir liūdina.
Stebina, nes niekada labiau nesusimąstydavau, koks nelengvas buvo tarnaičių gyvenimas. Ir net vidurinei klasei priklausiusios moterys (apie vyrus nėra kalbos) dažnai buvo visiškai priklausomos nuo kitų žmonių ir net pakankamai nedideliuose būstuose neišmanydavo, kaip tvarkytis, buitis buvo sudėtinga ir rūpinimasis ja – varginantis. Net pažangieji visuomenės balsai, feministės, XX a. pradžioje apie tarnaites dar dažnai atsiliepdavo kaip apie daiktus, baltąsias verges: „Vidurinės klasės namų ponios užduotis – nei tvarkytis, nei gaminti, o prižiūrėti tarnus. Kartais sudėlioja valgiaraštį, kartais nuperka produktų, jei reikia, drabužių ar namų apyvokos daiktų. Apskritai maistą perka tarnaitė. Poniai ir taip pakanka darbo prižiūrėti tarnaitę, kam dar mokytis gaminti?“ (56 p.)
Nors cituojami dažniausiai ponų atsiliepimai apie tarnaites, korespondencija tarp ponų ir tarnų, autorė geba priartinti skaitytoją prie pačių veikėjų, kurios pačios dažniausiai nereflektuodavo savo patirčių. Apie tarnaites kalbama ne tik kaip apie aukas, bet ir tas, kurios nusikalsdavo – apvogdavo ar nužudydavo savo šeimininkus, atsikratydavo neplanuotais kūdikiais, būdavo seksualiai išnaudojamos ir išnaudodavo pačios (nors tai buvo ir labai reti atvejai, tačiau pasitaikydavo tarnaičių, kurios užsiimdavo pedofilija ir apkrėsdavo lytiškai plintančiomis ligomis ponų vaikus).
Visgi autorė žvelgia empatiškai ir į tokius nusikaltimus, mėgindama svarstyti, kas jas prie to privesdavo. Skaitydama šią knygą prisiminiau savo a. a. močiutės pasakojimą (dar iki Antrojo pasaulinio karo), kaip vaikystėje išėjo tarnauti pas ponus – apie tai daugiau beveik nieko nebepasakojo, tačiau skaitant atrodė, kad iš dalies skaitau ir apie ją, apie save ir jus. Rekomenduoju.
Nijolė Marytė Šerniūtė „Julijonas Vilkas“
Slinktys, 2025
Nijolės Marytės Šerniūtės, 30 metų gyvenančios JAV, vardas lietuvių literatūroje dar gana naujas. Autorė pradėjo publikuotis tik prieš dešimtmetį ir per tą laiką išleido gausų knygų derlių. Jos pirmasis romanas „Vilkų Kampo Eliza“ pelnė net dvi literatūrines premijas. „Julijonas Vilkas“ – minėtos knygos pagrindinių veikėjų provaikaitis. Taigi knygą galima skaityti kaip antrąją dalį (kiek žinau, netrukus turėti pasirodyti ir trečioji).
Kuo ši autorė įdomi? Ji moka tiksliai, su smulkiomis detalėmis aprašyti XIX–XX a. Klaipėdos krašto žmonių buitį, įterpti įvairių tam regionui būdingų tarmybių ir svetimybių. Šiame romane ji dar rašo ir apie tarpukario Kauną, Palangą – skaitant jaučiamas autorės siekis kuo tiksliau rekonstruoti aprašomą erdvę, istorinius įvykius.
Visgi, skaitydama įvykių kupiną pasakojimą, kai kur susimąstydavau, kuo ši knyga skiriasi nuo panašiu laiku, kai vyksta romano veiksmas, parašytų knygų. Man pritrūko XXI a. rašytojos perspektyvos. Omenyje turiu kartais ir į didaktiką pereinančius moralizavimus, tipiškus moteriškų personažų skirstymus (į doras, su Dievu, ir pasileidėles), herojiškus, teisuoliškus pagrindinius veikėjus. Nepaisant to, autorė moka kurti įtraukiantį siužetą ir intrigą, suvaldo didelį tekstą ir, apskritai, yra mano šių metų atradimas ir dar vienas įrodymas, kad debiutuoti niekada nevėlu.
Martina Vidaić „Patalinės blakės“
Iš kroatų kalbos vertė Julija Gulbinovič
Hubris, 2025
Romanas „Patalinės blakės“ prieš keletą metų buvo išrinktas Europos literatūros prizo laimėtoju. Kroatų autorių mūsų literatūros kontekstuose nedaug, o šis kūrinys ypatingas savo psichogeografinėmis patirtimis, kai lankomos vietos tampa atminties, santykių ir savasties refleksijomis.
Kūrinys sudarytas iš vientiso teksto monolito, tarsi būtų išbertas vienu atsikvėpimu, be skyrių ar pastraipų. Romanas – laiškas draugei, kuriai pagrindinė veikėja architektė Gorana pasakoja savo intymius ir tamsius išgyvenimus. Ji vieniša, savanoriškai atsiskyrusi nuo žmonių. Detalė po detalės atskleidžiama, kad veikėja išgyvena traumą. Autoavarijoje žuvo jos vyras, su kuriuo po netikėtos pažinties pabėgo iš architektų konferencijos ir spontaniškai susituokė. Ji nebeprisimena paskutinių minučių iki avarijos, atrodo, tai ir kelia jai didžiausią nerimą, nes gilių jausmų, ilgesio ar meilės, refleksijoje apie vyrą nėra. Apskritai, tekste visąlaik tvyro įtampa, atrodo, kad netrukus nutiks kas nors blogo, nors pasakojama lėtai, veikėjai besiblaškant savo bute, Zagrebo gatvėse ir gimtajame pajūrio miestelyje.
Kuo čia dėtos blakės? Jos, kaip ir kambaryje pasirodančios skruzdės, braunasi į pasakotojos asmeninę erdvę, savinasi jos daiktus (skruzdės pragraužia skylę kelnaitėse) ir kūną (sukandžioja pirštus), yra neišnaikinamos kaip ir ją apsėdusios neramios mintys. Tos mintys ir veja veikėją link galutinio taško, kai viskas galų gale išsprogsta. Man padarė įspūdį veikėjos šaltumas, ciniškumas ir uždarumas, dėl to jos atviras laiškas draugei, apie kurios likimą sužinosite tik knygos pabaigoje, atrodė kaip kelionė į asmenybės šerdį. Rekomenduoju emociškai sunkios, bet lengvai skaitomos literatūros mėgėjams.
Danguolė Butkienė „Sodų aistra. Subjektyvi sodų meno istorija“
Aukso žuvys, 2025
Ši knyga maloniai nustebino, kadangi pagal profesiją biologės Danguolės Butkienės vardas man pirmiausia asocijavosi su mecenatyste, MO muziejaus įkūrimu. Perskaičius šį veikalą paaiškėjo, kad autorė moka kurti įtraukiantį, turiningą tekstą, jai nuoširdžiai rūpi tai, apie ką rašo. Knygą galima skaityti kaip meno istoriją, kaip gidą apie išlikusius sodus, kuriuos dar galima aplankyti, galų gale, kaip įkvėpimą kuriant savo svajonių sodą.
Gausiai iliustruota, solidžios apimties knyga pasakoja nuo pradžių pradžios – senovės civilizacijų kurtų sodų – iki XIX a. sodų. Autorės žvilgsnis aprėpia ne tik Europos, bet ir Amerikos, Azijos žemynus. Aprašomos sodus kūrusių žmonių gyvenimo istorijos, platesni sodų atsiradimo kontekstai. Tai padeda suprasti paslėptas sodų prasmes, skirtingų kultūrų ir estetikų logiką. Tarkim, supažindina su japonų sausaisiais sodais, jų atsiradimo aplinkybėmis, kūrimo principais ir aktualumu šiandien.
Kitas svarbus šios knygos aspektas – gilinimasis į lietuviškas sodų kūrimo aktualijas, sodų tipus, įtakas iš svetur, juos turėjusių ir kūrusių žmonių tarpusavio santykius. Autorė nevengia žvilgsnio į dabartinius istorinių sodų atkūrimo kontekstus, kaip antai, aistras dėl Sapiegų sodo atkūrimo projekto. Vienintelis šios storos, turiningos knygos trūkumas – skyriaus apie XX–XXI a. sodus nebuvimas. Apie juos, kaip supratau, autorė šiuo metu ir rašo.
Marijus Gailius „Augustė Gilytė“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025
Marijus Gailius savo naujame romane gilinasi į alternatyvios istorijos žanrą – kas būtų, jeigu istorija būtų pakrypusi kita linkme? Na, jei nebūtume atgavę nepriklausomybės, kaip atrodytų artima ateitis? Autorius sukuria pasaulį, kuriame 2032 m. gyvena šešiolikmetė Augustė Gilytė. Nuo romano pradžios aišku, kad pasakojime bus svarbūs filologiniai dalykai – merginos tėvas dirba su žodžiais, yra taikomosios literatūros valdybos redaktorius. Pirmoje dalyje pasakojama iš pirmojo asmens, Augustės, perspektyvos. Antrojoje pateikiamas intymus ir slaptas jos dienoraštis (toje santvarkoje draudžiama rašyti dienoraščius), o trečiojoje skaitome tardytojo ir kankinamos Augustės dialogą. Tad stebime psichologinę ir moralinę Augustės kelionę nuo paauglystės iki brandos, kai ji pakyla kovoti prieš sistemą ir siekia jai priešintis per kalbą. Kalba toje santvarkoje taip pat yra propagandos ginklas – valdžia uždraudžia prieveiksmius (autorius išmoningai žaidžia jų tekste atsisakydamas), nuolat atsiranda vartojamų įvairių draudžiamų žodžių. Augustė stoja į partizaninę kovą, paskatinta Kristijono, kuris yra vienas svarbiausių personažų, prisidedančių prie asmenybės pokyčių.
Autorius kūrybiškai perkuria sovietines klišes, sugalvoja naujų žodžių („rujai“, „sietis“ ir t. t.), čia išnyra tikros ir išgalvotos asmenybės, mėginama įsivaizduoti, kaip atrodo merdintis sovietmetis technologijų amžiuje. Veikėja gyvena tokioje liulančioje pelkėje, kurioje net ir pogrindyje, kaip kad vykdavo sovietmečiu, negimsta vertingi meno kūriniai.
Vaizduojamame pasaulyje viskas tarsi sustingę, nėra naujų meno ir kultūros reiškinių, visi vartoja senienas arba mėgina nelegaliai susimedžioti prieš 50 metų sukurtus kūrinius – Ričardo Gavelio, Andriaus Mamontovo kūrybą ir t. t. Augustė turi priėjimą prie draudžiamų tekstų per savo tėvą, kuris jai pasakoja apie degradavusius nūdienos rašytojus, kurie, net ir gavę butus ir aiškias kūrybos instrukcijas iš valdžios, nieko paskaitomo nesukuria: „Tik bėda: literatūrinei pramonei trūko apsukų. Literatūrinei pramonei reikėjo ne tik senų klišių atkartojimo, jai reikėjo turinio naujovių ir siužetų proveržio. Tik iš kokio aruodo imsi moderno nuplikusio Gedimino kalno papėdėj? Kartu su rašytojais atsiliko šiuolaikinės literatūros tyrimai. Valdybos darbuotojams neliko nieko kito kaip ieškoti naujovių archyvuose.“ (94 p.)
Už akių užkliūdavo kartais nenatūralūs veikėjų politikavimai ir pokalbiai, kurie svarbūs skaitytojui, turinčiam suprasti, kaip atrodo aprašomas pasaulis, tačiau jie – tarsi balti siūlai, išlendantys iš kruopščiai numegzto pasakojimo. Ai, ir dar pamiršau pasakyti komplimentų originaliam ir labai vykusiam knygos dizainui (dail. Nerijus Šimkus) – būsimų skaitytojų laukia įdomi, susimąstyti apie šiandieną ir virš mūsų valstybės kabantį Damoklo kardą skatinanti patirtis.
Michel Houellebecq „Sunaikinti“
Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė
Kitos knygos, 2025
Tik pradėjusi skaityti šį romaną (ir specialiai iš anksto apie jį plačiau nesidomėjusi) maniau, kad laukia daug veiksmo ir politikos. Romano laikas – 2027 m., kai Prancūzija ruošiasi prezidento rinkimams, įvyksta keistos teroristinės kibernetinės atakos, atrodo, kad laukia neįmintas detektyvas. Pagrindinis veikėjas beveik 50 metų Polis Rezonas dirba finansų ministro patarėju, jo santuoka praktiškai žlugusi (nors ir nesipyksta, su žmona gyvena atskiruose kambariuose, vienas apie kito gyvenimą sužino vien iš paliktų pakuočių šaldytuve arba skrajučių ant stalo), jis šimtą metų su niekuo nesimylėjo, o santykiai su šeima – komplikuoti. Tada veiksmas po truputį nuo politikos ima krypti į šeimos dramas. Šių įvykių katalizatorius – netikėta tėvo liga. Suparalyžiuotas Polio tėvas anksčiau dirbo su įslaptintais failais, atrodo, kad tai dar vienas siūlas norint įminti paslaptingas atakas, tačiau nuo šios linijos tolstama ir ilgainiui autorius nuveda skaitytoją prie intymaus pasakojimo, kuris sukasi apie pagrindinio veikėjo Polio artimiausius žmones.
Neįprasta taip rašyti apie M. Houellebecqą, bet šis romanas be galo šviesus ir kažkoks… raminantis? Žinoma, esama čia ir jam įprasto cinizmo, ypač kalbant apie vaikus, netikėtą savižudybę ar brolienės personažo bjaurumą. Polio sesuo – dora katalikė – romane vaizduojama praktiškai su šventosios aureole. Tai pasirodė neįprasta ir vis laukiau, kol išlįs paslėpta detalė ir pavers jos personažą ne tokiu vienspalviu; galiausiai veikėjos portretą papildo tragikomiška scena su jos dukra.
Vykstant šeimos dramoms, fone tebetvyro juodi teroristų darbeliai ir spėlionės apie juos – tai katalikai ekstremistai, o gal kraštutinių pažiūrų ekoaktyvistai? Šiame naratyve, kalbančiame apie politinį Prancūzijos foną, trūksta realijų iš Rusijos, tebevykstančio ar pasibaigusio karo Ukrainoje atgarsių. Tai nestebina, nes rašytojas žinomas dėl savo prieštaringai vertinamų komentarų apie karą Ukrainoje. Be viso to, paskutiniame romane (rašytojas teigia, kad daugiau romanų neberašys) visa ko pabaigos jausmas giedras. Gal dėl to vis negaliu prisiminti knygos pavadinimo – man jos turinys asocijuojasi su atradimais.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
){kind=link}