Kalbino Gintarė Žaltauskaitė
Mokslo populiarintoja Goda Raibytė-Aleksa įtraukiai ir garsiai kalba įvairiomis mokslo temomis. Jei būtų planeta – svajotų prilygti Saturnui, kuris žavi savo žiedais ir palydovų gausa. Kosmoso ir mokslo tyrinėjimuose ji mato gabius lietuvių protus ir galimybę įdomybes perteikti suprantamai ir įtraukiai. Su Goda kalbamės apie kosmosą, mokslo ir meno jungtis.
– Esi mokslo komunikatorė, edukatorė ir žurnalistė. Kokią savo misiją matai?
– Edukuoti visuomenę. Kai informacija pasiekia edukuotus žmones, jie priima kur kas geresnius sprendimus, susijusius ne tik su mokslu. Juos sunkiau apgauti, edukuoti žmonės sunkiau patiki melagienomis, propagandinėmis žinutėmis. Kai mane kviečia dirbti prie kokio nors projekto, visų pirma klausiu savęs, ar tas projektas turi edukacinę vertę. Jei turi – tuomet galiu dirbti prie jo.
– Iš kur kilo šis smalsumas pažinti tai, ko negali paliesti?
– Visų pirma, iš vaikystės – buvau labai smalsus vaikas. Visada kildavo klausimų, augau mažame kaime, eroje dar prieš internetą, mano šeima gyveno gana vargingai, tad nekeliaudavome po pasaulį, o internetas namuose atsirado tik paskutinėje klasėje. Tad smalsumą man reikėjo žadinti pačiai.
Visada žiūrėjau į dangų, buvo labai įdomu, kas ten per šviesuliukai. Negaliu pamiršti akimirkos, kai būdama vaikas supratau, kad kai kurie šviesuliukai yra žvaigždės, o kai kurie – kitos planetos. Nustebau: „Mes – ne vienintelė planeta Žemė?! Kaip čia taip?“. Dažnai vaikams, kai su jais dirbu, sakau, kad smalsumas – jų supergalia. Juk tai gali nuvesti į įvairiausias vietas, smalsiam žmogui niekada nenuobodu gyventi.
Mokslas man visada buvo įdomus, norėjau rengti reportažus, rašyti apie mokslą, o kolegos dažnai sakydavo, kad čia – kosmosas. Pradėjusi dirbti kaip žurnalistė, vėliau dirbau kaip mokslo skilties redaktorė.
Dirbdama supratau, kad Lietuvoje niekada nebuvo sistemingos mokslo komunikacijos, kuri vykdoma nuolat, kuri matuojama, tikrinama, ar veikia. Kuri pritaikoma skirtingoms auditorijoms, nes mūsų visuomenė nėra monolitas, ją sudaro daug skirtingų visuomenės grupių su skirtingais poreikiais, įsitikinimais, baimėmis. Dirbdama supratau, kad visi žmonės nori suprasti viską ir turi įvairiausių gyvenimiškų klausimų, tačiau neturi priemonių, kaip informaciją, kurią pasiekia, atsirinkti. Tokie įrankiai kaip kritinis mąstymas, informacinis (medijų) raštingumas – mokslo komunikacijos dalis.
Supratau, kad to trūksta ir reikia tai daryti. Iš to gimė ir mokslo komunikacijos kursai mokslininkams, ir įvairios kitos iniciatyvos. Norėjau prie to prisidėti bent maža dalimi.
– Koks ryškiausias momentas, stebint dangaus skliautą vaikystėje, įsiminė?
– Hale’io ir Boppo kometos stebėjimas. Ji buvo labai ryškiai ir ilgą laiką matoma plika akimi, vienu metu prognozuota net apie galimybę šią kometą matyti ir dienos metu (Hale’io ir Boppo kometa buvo matoma plika akimi nuo 1996 m. gegužės iki pat 1997 m. rugsėjo. 1997 m. balandžio 1 d. kometa praskriejo arčiausiai Saulės – aut. past.).
Prisimenu, kaip nesupratau, kas tai, – buvau ikimokyklinio amžiaus vaikas, tačiau ir suaugusieji nesuprato, sklandė baimės apie prognozuojamą marą ar pasaulio pabaigą, esą kometa skrieja link Žemės, nors nieko panašaus nevyko. Kai jau paaugusi supratau, kad patirtį stebėti su pasigrožėjimu tokį retą reiškinį iš manęs pavogė baimė ir nežinojimas, pasijutau labai apgauta.
– Kosmosas, visatos mokslas ir tam tikri įvykiai dažnai mistifikuojami…
– Natūralu, nes žmonės ir mūsų smegenys tikriausiai taip veikia, kad reikia paaiškinimo. Daugelis žmonių negali būti nežinojimo būsenos. Kai mes negalime to paaiškinti objektyviai, atsiranda istorijų, kurias kas nors sukuria. Vienos jų prigyja, kitos – ne.
– Ką patartum jaunam žmogui, turinčiam smalsumo galią ir svarstančiam galimybes tyrinėti kosmoso sritį?
– Jei žmogus – smalsus, leidžia tam savo smalsumui degti viduje ir daro tai, kas jam patinka, dangus nebėra nepasiekiamas ir šiais laikais neturi atitikti kokios nors vienos taisyklės, kad galėtum tyrinėti kosmosą. Šiandien kosmosas darosi vis atviresnis, į kosmosą keliauja sociologai, gydytojai, kuriami meno kūriniai ir projektai. Kosmosas tyrinėjamas žvelgiant iš įvairiausių skirtingų perspektyvų.
Linkėčiau žadinti savo smalsumą, skatinti jį kiekvieną dieną. Tada niekada nebus nuobodu gyventi. Labai geras gyvenimas tuomet, kai leidi savo smalsumui žydėti. Manau, kad vaikai yra ateitis. Pasensiu tą dieną, kai pradėsiu sakyti: „Oi, tas jaunimas: dėmesio neišlaiko, į ekranus sulindę, klausosi kažkokios siaubingos muzikos ir t. t.“ Priešingai – galvoju, kad jie yra geresni už mane: auganti karta geriau supranta technologijas, plačiau mato pasaulį ir galbūt yra išsivadavusi iš tam tikrų sovietinės okupacijos palikimo padarinių mūsų sąmonėje ir elgesyje. Kai žiūriu į vaikus ir į jaunimą, matau viltį ir šviesų rytojų. Tikiuosi ir sąmoningai dirbu, kad netapčiau bambekle, sakančia, kad jaunimas yra kažkoks blogas, nes tada kaip žmogus pasensti. Kai jau pradedi jaunimo atžvilgiu stumti… Tad noriu daryti priešingai ir, kai taip darau, pradedu matyti daug dalykų.
Net, pavyzdžiui, protestuose dėl klimato kaitos, įvairiausiuose žmogaus teisės mitinguose tarp dalyvių daugiausia – jaunimo. Tai rodo, kad jiems rūpi šie klausimai. Tuo labai džiaugiuosi.
– Kaip pati matote mokslo ir meno jungtis?
– Tai daugiau panašesni nei skirtingi dalykai. Ir vienos, ir kitos srities žmones veda smalsumas. Pavyzdžiui, kai kuri mokslinį eksperimentą, kurio niekas dar nėra sukūręs, be kūrybiškumo – nė iš vietos. Tiek moksle, tiek mene svarbus tarpdiscipliniškumas ir pan.
Mokslas ir menas vienas kitą įkvepia. Galbūt kai kurie filosofiniai, fundamentiniai klausimai ateina iš meno, o tada mokslininkai pagalvoja: „Mm, kaip įdomu!“ ir pradeda tai tyrinėti. Skaitantį apie kokį nors atradimą menininką pagauna įkvėpimas ir jis sukuria paveikslą. Pavyzdžiui, taip Flammarionas įkvėpė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Nereikia galvoti, kad mokslas – tik sausas formulių ir faktų rinkinys. Tai visas procesas, netgi mąstymo visuma. Menininkas gali turėti mokslinį mąstymą ir, pavyzdžiui, tyrinėti muziką iš mokslinės pusės, sudaryti natas ir kūrinius kaip matematikos formules.
– Parodos „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ (kuratorės Kathleen Soriano, Greta Katkevičienė, Vaiva Laukaitienė) katalogo tekste samprotavote, kad M. K. Čiurlionio muzika tikriausiai patiktų ne tik Žemės gyventojams. Ką padėjo atrasti ši meną ir mokslą jungianti paroda?
– Pirmiausia ši paroda man buvo estetinio poreikio patenkinimas. Rašydama straipsnį dar labiau įsitikinau, kad mokslas ir menas yra kartu. Vis dėlto juk tiek mokslas, tiek ir menas yra žmonių kūriniai. Visi esame kažkiek panašūs – kai bendrauji su skirtingų sričių žmonėmis (ar tai būtų mokslininkas, ar kokios nors srities menininkas), bendražmogiškosios savybės yra panašios, tiesiog jas išreiškiame kitaip.
Žiūrint į M. K. Čiurlionio paveikslus atrodo, kad jis dažnai žvelgia tarsi iš viršaus, bet jis niekada nebuvo taip aukštai ir tuo laiku dar joks objektas nebuvo pakilęs į kosmosą. Menininką ten nukėlė jo mąstymas. Tuometės mokslo ir technologijų galimybės jį dar ribojo ir jis bandė suprasti pasaulį, Žemę ir kosmosą, visatą, kai niekas dar nebuvo už Žemės ribų pakilęs.
M. K. Čiurlionio vaizduotė buvo neribota, o žiūrint į jo skirtingus darbus – neribotas ir jo mąstymas. Daugeliu atveju laiką pralenkia tai, kaip jis įsivaizdavo pasaulį. Tai labai įkvepia ir yra puikus žmogiškojo smalsumo pavyzdys. Tai sukelia įvairiausių minčių ir pamąstymų, kaip žmogus tuo pasauliu domisi ir mąsto apie tai… Man tai labai gražu.
Paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaune) veikia iki spalio 12 d. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
