Rašė Marijus Gailius
Jurga Tumasonytė
„Undinės”
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
Septynių apsakymų rinkinys „Undinės“, antroji Jurgos Tumasonytės (ne Radzevičiūtės!) knyga, pasirodo po aštuonerių metų nuo pirmosios – „Dirbtinės muselės“. Autorės polinkis į įvairius gyvius jau, galima sakyti, tendencingas. Šisai rinkinys pradedamas savotiška homoreptilijų alegorija, o baigiamas apsakymu, kuriame Lietuvos kvaziistorija vaizduojama kaip skruzdėlynas.
Tiedu originalūs tekstai primena mūsų rūšies biologines konvencijas kvestionuojantį Lucilės Hadžigalilovic filmą „Evoliucija“ (2015). J.Tumasonytė, į žmogiškąją tikrovę įvesdama vandenyje gyvenančius humanoidus su žuvies galūnėmis, subtiliai plėtoja intymumo siekį. Tuo metu spekuliatyviai sukurptame LDK pasaulyje rašytoja nagrinėja reprodukciją ir motinystę. Tai itin specifiniai tekstai, kurių idėja, mano supratimu, iki galo neišgryninta, tačiau sukurtųjų pasaulių dėsniai ir logika savaime pakankama ir įtikinanti. Intriguojanti paraiška kūrybinei ateičiai.
Dar trys tekstai, vaizduojantys originalius personažus, pasirodė gana dirbtiniai. Net jei veikėjų prototipai paimti iš autorės aplinkos, jie pernelyg nutolę nuo pačios rašytojos psichologinės skalės.
Kur kas labiau įtraukė nepretenzingai, tarytum dienoraščio stiliumi, sukurta netekties ir liūdesio istorija „Šuo vardu“, atskleidžianti jaunos moters būseną po išsiskyrimo su mylimuoju. Bet kuris, nors kartą išgyvenęs romantinių santykių griūtį, susitapatins su niuansuotai vaizduojamu šiuolaikinių santykių dėsningumu, kai „meilė trunka trejus metus“. Tekste vis išnyranti paliekamo šuns metafora simboliškai graudi.
Dar vienas tekstas vaizduoja lietuvių „dipukų“ vaikų meilės istoriją Amerikoje. Netikėta jau vien tai, kad autorė nėrė į pokario emigrantų realijas.
Nors pagal temų įvairovę ir kūrybinių ieškojimų paletę knyga primena autorinį debiutą, ji jau solidesnė, beveik be pradedančio autoriaus klaidų. Tiesa, širdį pakeisti „purvino vandens prisigėrusios kempinės“ tropu, o susvyravusią būtį – „pervirusiais koldūnais“ yra literatūriškai ganėtinai negrabu, vis dėlto stilistinius liapsusus atperka išlaikyta ir nuo filologinio pertekliaus išvalyta kalba.
Margaret Atwood
Tarnaitės pasakojimas
Baltos lankos, 2019
„Jo žvilgsnis telydi.“ Tai pagarbos šūkis, kurį taria šio kultinio romano veikėjos – moterys, priverstos elito šeimoms gimdyti vaikus. Šūkis, kurio po to paties pavadinimo serialo pasirodymo 2017-aisiais reikšmė ėmė įsišaknyti kultūroje kaip sąvokos „Didysis Brolis“, „kova su vėjo malūnais“ ar „o, akimirka žavinga!“.
„Tarnaitės pasakojimo“ fenomenas stulbinantis: jos populiarumas atgimė po daugiau kaip trijų dešimtmečių (knyga originalo kalba pasirodė 1985 m.). Net lietuviškai ją išleido gerokai pavėluotai (2012). Dabar, po septynerių metų, – perleido. Perleido, nes pagal romaną sukurto serialo sėkmė ir Donaldo Trumpo vaidmuo atkūrė susidomėjimą antiutopijomis. Antiutopijos mums darosi reikalingos tikrovei geriau suvokti.
Nors „Tarnaitės pasakojimas“ vaizduoja alternatyvią visuomenę, ji labai tikroviška. Pati autorė sakė nieko neišsigalvojusi – paėmusi viską iš žmonių tikrovės. Pagrindinis knygos motyvas – vergių, skirtų gimdyti „ne savo“ vaikus, būties pasakojimas – pasitelktas iš Biblijos. Šioje visuomenėje sakraliausias yra apvaisinimo ritualas, kai nomenklatūrinė (ir nevaisinga, kaip dauguma kitų) žmona pasiguldo tarnaitę tarp savo kojų, o sutuoktinis ją prievartauja. Taip daroma periodiškai visuose elito namuose.
Toms moterims, vadinamosioms tarnaitėms, prievartinę reprodukcijos funkciją primetė represinė valdžia, dėl neaiškiomis aplinkybėmis įsivyravusio nevaisingumo epidemijos ėmusi kontroliuoti tas, kurios dar gali pastoti. Vaisingosios moterys yra specialiai auklėjamos, prižiūrimos, o už nepaklusnumą žvėriškai baudžiamos.
Pati istorija yra savaime įtaigi ir sukrečianti, bet ji turi ir reikšmingą socialinę potekstę. Dramatiškas, sufantastintas autorės žvilgsnis leidžia kitu rakursu pažvelgti į šiuolaikinės visuomenės ypatybes: kintantį lytiškumą, lyčių nelygybę, abortus, santykių materialėjimą.
Po trijų dešimtmečių „Tarnaitės pasakojimas“ yra ne mažiau stiprus negu tuomet, amžinas įspėjimas – lyg raudonas pavojaus mygtukas. Perskaičius knygą verta pamatyti ir pagal romaną galingai sukurto serialo pirmąjį sezoną.
Liudas Mažylis
99 šimtosios
Alma littera, 2018
Staiga didžiuliu valstybiniu žygdarbiu išgarsėjusio Liudo Mažylio trilerio „99 šimtosios“ – antrojo tokio pat žanro romano per vienus metus – turbūt nebūčiau ir atsivertęs, jeigu ne aktualija: staiga Vasario 16-osios akto radėjas, dviejų prozos knygų autorius, tapo ir Europos Parlamento nariu!
Tada tariau: sutik autorių pagal aktą, pažink pagal prozą, palydėk pagal mandatą.
Paskaičiau, pamačiau, pasibaisėjau ir tikiuosi, kad europinėje politikoje mūsų nacionalinė garsenybė nekurs tokio šlamšto kaip literatūroje. Tokio rašymo formulė aiški kaip faktas, iš kur randasi vaikai: konservatorių rinkimų sąraše L.Mažylio prisireikė dėl jo vardo, į EP jis pateko dėl savo vardo, lygiai taip pat ir leidyklai jo kūrybos reikėjo dėl vardo.
O ką gavo skaitytojai? Gavo 99 šimtąsias rinkodaros, 1 proc. literatūros. Manau, politikoje jam pavyks tikrai geriau, nes literatūroje žemiau pulti kažin ar galima. Juolab kad tokių europarlamentarų kaip Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas dugno nepramuštų net Selas arba Henytė – L.Mažylis bet kuriuo atveju solidesnis. Bet ar tikrai žmogus, lyg keleriopo poveikio dantų pasta, gali būti ir chemikas, ir atradėjas, ir politikas, ir literatas?
Deja, literatūros genijumi „99 šimtosios“ neatsiduoda nė iš tolo. Detektyvinės, erotinės, istorinės medžiagos ten esti, bet forma – lyg iš septintoko rašinėlio, pavyzdžiui: „Įsibrovęs pas žmoną, prisidengusią antklode, jis be didelių įžangų bakstelėjo TENAI“ (p. 17).
Nors gal ne, negražu įžeidinėti septintoką, mat savo literatūriniame rašinėlyje mokinys greičiausiai parašytų „makštis“, „vulva“, „vagina“, „putė“ ar kad ir „pi*ė“ – ir tikrai ne didžiosiomis raidėmis. Pati savaime tai smulkmena, bet kai visas tekstas baskstelinėjamas tokiom neva literatūrinėmis priemonėmis…
Apmaudu ne dėl to, kad leidykla literatūros kūrimą vertina kaip krabo lazdelių kimšimą, o kad toks garbus žmogus, susižavėjęs dirbtiniu pažadu ir pakutenta savimeile, nepaiso vidinio standarto. O gal jis tiesiog neturi skonio? Kita vertus, kam dar rūpi humanitarinis standartas tarp simuliakrų klaidžiojančioje spektaklio visuomenėje? Manęs jau nenustebintų, jeigu vadybininkų pakurstytas garbus asmuo laimėtų šokių dešimtuką, talentų konkursą ir gal net atvežtų pergalę iš „Eurovizijos“.
Alvydas Šlepikas
Mano tėvas žūsta
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
Nustebau pamatęs, kad tai A.Šlepiko eilėraščių rinktinė, o ne naujų tekstų knyga. Pats autorius kartą yra atkreipęs dėmesį, kad jaunimas neretai susipainioja žodžiuose, eilėraščių rinkinį pavadindamas rinktine – šįkart ir mane akimirką paklaidino vizualinis įspūdis.
Bet ką gi, rinktinė. Joje sugulė ir tie tekstai, kuriuos autorius prieš 25 metus publikavo kooperacinėje antologijoje „Svetimi“ – taip pasivadinusią grupę sudarę poetai atseit „ironizavo esamas poezijos bei rašytojo sampratas“. Bet kai pasižiūri per laiko atstumą, A.Šlepiko eilėraščiai atrodo ganėtinai įprasti ir artimi kitų poetų kūrybai: turbūt istorija net svetimiausius ir labiausiai susvetimėjusius galiausiai ištirpdo kontekstuose, kuriuose autoriai veikia vienas kitą, daro įtaką.
Savo priklausomybę lyrinei tradicijai pamini ir lyrinis subjektas: „keiktis išmokau gražiai / iš gražiausių poezijos knygų / ar tik kartoti išmoktus žodžius / kaip skersvėjis kartoja / švilpimą“ (p. 51). Tad natūralu, kad autoriaus tekstuose nagrinėjama vaikystės, patirties ir atminties patirtis ir pajauta.
Į akis krenta autoriaus dėmesys lietaus įvaizdžiui: „Lietus buvo visur“ (p. 70). Liūties melancholija, lietaus atnešama intravertiška nuotaika apibendrina ir visos rinktinės emocinį registrą. Beje, A.Šlepiko ir novelių rinkinys pavadintas „Lietaus dievu“. Galima sakyti, autorius yra lietaus ambasadorius poezijos sekcijoje, o tai kultūriškai svarbus vaidmuo šalyje, kur, kaip žinia, lietūs lyja.
Tačiau pats autorius iš bandymų jam priskirti vaidmenis, suklasifikuoti į lentynėles turbūt pasijuoktų pacituodamas „Prakeiksmą“, dar vadinamą „Poeto Žmonos monologu“:
Trauk velniai tavo lyrizmą, asile
Trauk velniai visus jambus chorėjus
Visas gramatikas
Plikabambiai tavo vaikai basi
Jų akys raudonos ir alkanos
ką uždirbai iš poezijos
alkoholizmą ir triperį? (p. 163)
(…)
