Rašė Jonas Braškys
VISKAS
Self-released
Viskas visiškai užkniso ir laikas susirinkti manatkes. Tokią žinutę siunčia savo gulbės giesmę repuojantis duetas, kuriam vienam pirmųjų pavyko įrodyti, kad jaunimas gali surinkti „Siemens“ areną, kad jutubas dabar yra naujoji TV ir kad viskas, kas prasideda, turi baigtis. Kaip ir pseudofilosofinis hiphopas… Ir čia jokios ironijos nėra, nes „Viskas“ yra bene brandžiausias „Lilo ir Innomine“ albumas, po kurio lyg ir nelieka daugiau ką sakyti. Viskas, kuo jus nervino ar kuo džiugino ši grupė, čia yra. Lilas vis dar nepatenkintas tuo, ką mato aplinkui, tvirtindamas, kad tai tuščia, kad tai neprasminga, kad tai kvaila ir kad tai atsibodo, nors jo klausosi būtent tai išpažįstantys žmonės (toks truputį „juokiasi puodas, kad katilas juodas“). Kartais tai nuskamba kaip spjūvis iki galo Lilo nesuprantančiai publikai, ir ši pašiepianti ironija tikrai turi savo pranašumų. Taip, ypač šiame albume net kartais sarkastiška Lilo panieka kabina, tačiau reikia pripažinti, kad nuolatinis akmeninis, lyg žemę pardavusiojo rimtumas ir galiausiai norom nenorom prasiveržiantis niurzgėjimas ima ir varginti – jei visa tai toks šlamštas, tai gal neverta tame suktis. Nors jei grupė skirstosi, tai gal žodžiai virto darbais. O Innomine, mano manymu, dar neskambėjo taip plačiai ir atsipalaidavęs, lyg galiausiai būtų leidęs sau visiškai išplėsti sparnus. Aranžuotės, nors ir popsinės, tačiau gana turtingos ir sultingos, neberibojant savęs tamsiu minimalizmu. Galima pajusti, kad jo laukia naujas skrydis, galvoje – nemažai idėjų, kurios, tikiuosi, nebus panaudotos „Eurovizijos“ konkurse. Iš esmės „Viskas“ yra tinkamas finalinis akordas vieno svarbiausių Lietuvos hiphopo kolektyvų karjeroje. Gerbtinas, nes grupė neišsibezdėjo, sveikintinas, nes duetas davė gerbėjams tokios muzikos, kokios jie norėjo, ir… Tiek. Viskas.
75/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)
BAE
Self-released/Scenos menai
Net nežinau, ką ir sakyti… Mad Money yra fenomenas, tik bijau, kad man jis yra fenomenas dėl kitokių priežasčių nei tiems, kurių dėka jo peržiūrų jutube skaičius siekia milijoną (-us). Reikia pripažinti, kad bent jau šioje platformoje jis yra popžvaigždė, vienas ryškiausių veidų ir… tiek. Žvelgiant iš asmeninės pozicijos, man tai įdomus projektas dėl to, kad aš niekaip nesuprantu, kaip jį vertinti: ar kaip nerimtą personažą, ar kaip neva tikrą gatvės reperį, ar aš per daug čia prasmės ieškau. „Bae“ yra savotiškas kratinys vakarietiškų prasčiausios trap muzikos įtakų, rusiškų bumčikų ir kartais cringe worthy tekstų (tarp kurių staiga išlenda svarbios socialinės žinutės), kurie tave verčia sutrikti. Žinote, jis man kartais primena tokius bičus, kurių pasitaikydavo kiekviename kieme: bičas, kuris pasakoja, kaip patvarkė visas gretimų kiemų panas (kurių niekas nematė), bičas, kurio antros eilės pusbrolis kalėjime sėdėjo, bičas, kurio tėtis yra stipresnis už tavo tėtį. Ir svarbiausia, bičas, kuriam nerūpi, ką tu apie jį galvoji, bet jis būtinai skirs visą savo dėmesį, kad tu žinotum, kaip jam tai nerūpi. Aišku, heitinti „pašėlusius pinigus“ lengva, nes aš nesu jo auditorijos dalis, tačiau tas pats Lilas, kurį visad kritikuoju, palyginti su Mad Money, yra Homeras, Byronas ir Kajokas kartu. Nors, iš kitos pusės, jeigu Mad Money lyg kokie ŽAS karjeros pradžioje yra projektas visiems apdumti akis, tuomet belieka tik paploti. Muzikinė dalis taip pat jokio įspūdžio nepalieka. Ji yra, dainos trumpos, tai… labai neatsibosta. Iš šio albumo aš pasiėmiau tiek, kad mano hiphopas ir Mad Money hiphopas yra kaip diena ir naktis, todėl net ir kritikuoti nelabai išeina. Va, nors vis dėlto vienas klausimas man kyla. Gucci Mane’as? Rimtai?
32/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
JESUS IS KING
(GOOD, Def Jam Recordings)
Muzikiniame pasaulyje nėra nieko panašaus į Kanye Westą. Jis yra vienintelis ir nepakartojamas su visu savo pozityvumu ir negatyvumu. Pernai jo prodiusuoti ir sukurti įrašai rodė šio kūrėjo pozityviąją pusę, o „Jesus Is King“ atskleidžia to paties reiškinio grimasą. „Jesus Is King“ tiesiog imti kaip albumo neįmanoma – be Kanye asmenybės jis nieko nereiškia. O čia ir lenda lauk savisvarba, bipolinis sutrikimas, iš to kylantis chaosas, religinis nušvitimas ir, svarbiausia, JIS. Todėl darbas virsta ne gospelo muzikos įkvėptu albumu, skirtu krikščionybei ar Jėzui kaip visko karaliui, o darbu Kanye Westui dar kartą pašlovinti, ir tai jau ima varginti. Todėl „Jesus Is King“, nors iš šalies, rodos, nelabai skiriasi nuo pastarųjų Westo kūrinių (trumpos, beveik nuogos dainos, kurios dažniau skamba kaip idėjų užuomazgos, o ne realizuotos mintys, minimalistinės ir nešvarios instrumentuotės, negilūs, nors ir lengvai besirimuojantys tekstai), šįkart, deja, skelbia apie tai, kad jei jau karalius nenuogas, tai jo drabužiai tikrai neverti demonstruoti (žinant Kanye kaip drabužių dizainerio sugebėjimus, tai nestebina). Ir žinote, galiausiai tai pradeda atsibosti, nes Kanye karjeroje visąlaik vyko varžybos tarp asmens ir jo kūrybos. „Jesus Is King“ parodė, kas šiose varžybose lyderiauja, ir galiu pasakyti, kad man to neužtenka. Neužtenka kelių neapdirbtų idėjų, neužtenka koncepcijos, neužtenka skandalų ir skambių pareiškimų. Reikia prakeikto turinio, kurio „Jesus Is King“ neturi. Su visa pagarba jo buvusiai kūrybai, palinkėčiau šiam kūrėjui vieno dalyko – būti nors šiek tiek paprastesniam. P.S. Gal ir man reikėtų būti paprastesniam, nes net durniui aišku, kad Kanye šios apžvalgos niekada neskaitys.
55/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
SPA DAY
17 Earth Years
Aš tikėjausi, kad taip neįvyks, vyliausi, kad bus kitaip, tačiau tai, ko baiminausi, vis dėlto įvyko. Junior A produktyvumas galiausiai nusprendė padaryti zapadlo ir mes turime „Spa Day“ – bene silpniausią šio mano labai mėgstamo kūrėjo mini albumą. Iš vienos pusės, nenuostabu: nuolatos, vos ne kas pusmetį, klausytojams siūlyti naują stiprią medžiagą gali ne kiekvienas, todėl tikėtis, kad Junior A duobių neišvengs, buvo naivu. Iš kitos pusės, neabejoju, kad ne vienas žmogus jį ragina šiek tiek pristabdyti arklius ir nedaryti su savo muzika to paties, ką su savo filmais daro Woody Allenas. „Spa Day“ nėra blogas darbas: iš esmės tai labai kompetentingas mini albumas visiems jo gerbėjams, tačiau prisimenant, koks buvo „Superglue“ ar dar ankstesni darbai, šis EP yra lyg likučiai po labai skanių pietų. Svajinga ir sentimentali elektronika vis dar skamba, modifikuotas vokalas vis dar plukdo, tačiau šiais kūriniais nesinorėtų mėgautis, tarkime, koncertų pradžioje ar (tikrai!) pabaigoje. Jais galima užpildyti koncertų vidurį. Labai nenoriu kritikuoti, bet „Spa Day“ penketukas yra fileriai laukti kažko geresnio, naujesnio, netgi originalesnio. Gal tikrai pats laikas Junior A baigti šį etapą, įkvėpti gryno oro ir atsinaujinti, pvz., aštrinant arba visiškai švelninant savo skambesį, ieškant tiesos visiškoje eksperimentikoje ar akustikoje. Esmė tokia, kad toks Junior A man skamba kaip visiškai realizavęsis, parodęs savo triukus ir išsiuntęs žinutę. Su šiuo geru bagažu linkėčiau nesustoti ir neaptingti, bet kartu ir nelėkti mus maitinant muzika. Mes kantrūs, palauksim. O Tautvydui dar linkėčiau atsipalaiduoti – kad ir tame pačiame SPA.
71/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
NYNX
Self-released
Visuomenės šokiravimo dėl šokiravimo laikas anksčiau ar vėliau turėjo maklaudams baigtis ir, manau, kad nėra geresnės progos tą etapą užbaigti, nei įrašyti albumą Niujorke kartu su „Gojira“ lyderiu Joe Duplantieru. Gavę auksinę galimybę jaunuoliai iš Vilniaus ja ragais ir nagais pasinaudojo ir štai pristato mums neabejotinai brandžiausią savo darbą. O tokiam darbui jau buvo laikas, kaip ir pats laikas entuziazmą keisti profesionalumu. Ir nuo pat pradžių galima išgirsti, kad grupė žengia į naują lygį ir naują brandą. Pirmieji kūriniai „Aperol“ ar „Liberal Penis“ skamba kaip stilingas ir net truputį hipsteriškas pankrokas, kuris leidžia muzikai giliau kvėpuoti, o tai nedidelės grupės darbui suteikia naują kokybę. Toliau vis dėlto albumas šiek tiek nukrypsta nuo kelio, nes maklaudai vėl grįžta prie tradiciškesnio sunkiojo metalo, tačiau išgirsti „Black Sabbath“ įtaką buvo tikrai įdomu. Tačiau šis ir kiti šokinėjimai tarp stilių vis dėlto vaizdo negadina. Atsirandanti ir gal iš pradžių blaškanti elektronika galiausiai pripratina prie truputį chaotiškos eklektikos ir, svarbiausia, nekelia noro išjungti. Faktas vienas – „McLoud“ dar neskambėjo taip gerai. Aranžuotės yra švarios, įdomios, įvairios ir išskirtinės, vokalas – nors vis dar kupinos ironijos, tačiau vis mažiau besivaikantis grimasų, ir apskritai su NYNX nebeskamba kaip grupė – memas, grupė – trolis, o kaip grupė, kuri, be humoro, turi ir daugiau ką pasakyti. Taip, tekstai vis dar… Bet čia jau toks stilius ir nieko padarysi. Vienintelis dalykas man lieka neaiškus – kur grupė toliau eis, nes tai yra jos savotiškas magnum opus su gausybe nuorodų, kur gali eiti jų muzikinis kelias. Gal atgal į Niujorką?
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)