Rašė Marijus Gailius
Donatas Paulauskas
Kam reikalingi verkiantys vyrai
Alma littera, 2019
Iš pradžių tokia knygos antraštė pasirodė kiek atgyvenusi – juk kas galėtų suabejoti, kad kiekvienam sveika paverkti, nepriklausomai nuo lyties, kol nepamačiau lapkritį vėl pasklidusios statistikos: pasirodo 63 proc. lietuvių mano, kad vyrams nepriimtina verkti. Švedijoje vos 1 proc. atsakė, kad vyrui verkti nedera.
Ašaros yra galutinė emocinė instancija, o jų sulaikymas slepia kur kas daugiau. Apie tai ir pasakoja D.Paulauskas savo stebėtinai gyvoje knygoje – kaip paveldėti elgesio modeliai ir vyro vaidmenų kontrolė sukuria iškraipytą bendrabūvį.
Šita knyga yra atgaiva susipratusiam ir galimybė save pasenusiuose pavidaluose įkalinusiam vyrui. Džiaugiausi pasitvirtinęs savo pastebėjimus, pavyzdžiui, apie nekultūringą vyrų elgesį tualete ir iš naujo atradęs, kad auksarankio vaidmuo „pasidaryk viską pats“ maskuoja sudėtingą (savi)kontrolės mechanizmą. Arba kaip palengvėjo radus patvirtinimą, kurio pats nedrįsau paskelbti, kad šiuolaikiniai barzdylos irgi įtvirtina tradicinio vyriškumo praktiką.
Svarbiausia, kad šita knyga, paliečianti daugybę skaudžių ir savivertę išbandančių problemų, yra stebėtinai lengva. Autorius savo sociologinėms įžvalgoms pagrįsti dažnai naudojasi patėvio pavyzdžiu, bet nors ir pašiepia jo elgesį, išlieka gailestingas (kad ir kaip vaizduojamas tipažas atrodo apgailėtinas). Nuo kitų pasmerkimo D.Paulauskas apsisaugo prisodrindamas tekstą nuovokaus humoro. Štai skyriuje apie šykštuolius autorius savo patėvio prausimosi ritualą taip aprašo: „įsipildavo vonelę vandens ir semdamas jį nusiprausdavo kojas, pažastis, nusiskusdavo barzdą, o tada visu tuo matiniu vandeniu nusiplaudavo veidą. Man iki šiol neįmenama paslaptis, kodėl pradėdavo nuo kito galo“ (p. 47).
D.Paulauskas yra puikus pasakotojas (ko verta vien ta pervirusių dešrelių analogija kaip aliuzija į suplėkusį vyriškumą), o kai kur jo registrai išsiplečia už sociologinio objekto ribų ir persidengia su kultūrologija ar komunikacijos teorijomis. Skyriuje apie vaikystėje išmokstamą įprotį paišinėti visur vyriško organo karikatūras autorius apibendrina Johno Fiske’s verta įžvalga: „Retas miesto penis buvo atsitiktinis. Jie stovėjo su misija.“ (p. 72).
Trečioji Evangelija: griūtis ir laisvė
BALTO leidybos namai, 2019
Parašydamas kruopščią buitinės ir kultūrinės istorijos knygą apie pirmąjį šalies nepriklausomybės dešimtmetį žinomas satyrikas ir gastronominių fenomenų kritikas įsirašo į nūnai, sulig Rimanto Kmitos romanu „Pietinia kronikas“ (2016), pakilusią vadinamojo gariūnmečio nostalgijos bangą. Šis eseistinis žinynas kartu su šiuo metu MO muziejuje veikiančia paroda liudija, kad atėjo metas kalbėti apie tokį svarbų tautai laikotarpį, nes nekalbėti neįmanoma.
Pusę A.Užkalnio „evangelijos“ sudaro kiek smulkmeniškas studijavimas aną dešimtmetį vyravusių madų, maisto, mašinų, kitą pusę – kultūrinė praėjusio laiko refleksija. A.Užkalnis įžvalgiai grąžina prie mums tarytum įprastų, bet jau primirštų fenomenų ir leidžia iš naujo įvertinti jų reikšmę, pavyzdžiui, konstatuodamas: „Neskaitant lietuviškos spaudos draudimo nuo 1865 iki 1904 m. ir sovietinės okupacijos laikotarpio, pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis buvo turbūt sunkiausias Lietuvos žiniasklaidai“ (p. 219).
„Evangelija“ įdomi ne tik kaip dabar madingo laikotarpio istorinė apžvalga, bet ir kaip paties autoriaus kultūrinė autobiografija. Ganėtinai jautriai įvardydamas, kad šalies išsivadavimas iš sovietų buvo trauma, jis savo asmeniniu pavyzdžiu parodo, kaip pats buvo traumuojamas tuomečių kultūrinių sąlygų. Atrodo, lyg tuometės žiaurios aplinkybės ir sukūrė autorių tokį, koks jis dabar atpažįstamas – prieštaringą, priešgyniaujantį, bandantį save įtvirtinti bet kokia kaina.
A.Užkalnis pasakoja savo kaip žurnalisto karjerą pradėjęs Lietuvos radijuje ir televizijoje, kur patyrė daug atgrasių atsitikimų. Nors autorius juos atsimena per pašaipų ar ironišką atstumą, galima tik įsivaizduoti, kokį poveikį įvykiai turėjo vos karjerą pradėjusiam jaunuoliui: „(…) per Naujuosius metus nebūdavo labai keista matyti tiesiog ant pultų aparatinėje pasilenkusias tratinamas operatores, kurios šventės įkarštyje pamiršdavo užrakinti duris“ (p. 243). Kaip pats dirbęs LRT, tik jau praėjusius pusantro dešimtmečio po A.Užkalnio, skaitydamas šią knygą geriau suvokiu, kodėl pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos kolektyve iki šiol tiek daug tamsumo ir rūstybės.
Manau, skelbdamas „Trečiąją Evangeliją“ autorius, nors ir kalbantis iš aukšto, puikybę šįkart prigesina ir pasirodo kaip jautrus intelektualas, kartu iš dalies reabilituodamas savo, kaip pagiežingo satyriko, reputaciją. „Nepaisant visko, tai juk nepikta knyga, ar ne?“ (p. 367) – klausia A.Užkalnis epiloge.
Ne, nepikta. Todėl džiugu ne tiek dėl pačios knygos, kiek autoriaus: vadinasi, įmanoma rašyti užkalniškai, bet kitų nemenkinant. Nemaniau, kad kada nors tai ištarsiu, bet: rekomenduoju.
Tiesa, kulinarinėje dalyje pasigedau pudingo. Juk daug kas tada srėbdavo kažkokią užpilamą spalvotą košę iš pakelių, ar ne?
21 pamoka XXI amžiui
Kitos knygos, 2019
Aiškiai atsilieku pagal grafiką madingiausio šių dienų mąstytojo knygą, išėjusią metų pradžioje, apžvelgdamas jiems baigiantis. Bet kur skubėti? XXI a. dar tik įsibėgėja… Pamokas išmokti, tikėkimės, niekada nevėlu.
Kaip ir nujaučiau, trečioje knygoje, kurią išvertė Tadas Juras, autorius kartojasi ir siūlo analogišką viziją kaip ankstesnėse dviejose. Iš principo, jeigu perskaitei „Sapiens“ apie žmogaus praeitį ir „Homo deus“ apie mūsų ateitį, šita dabarties studija prasminga kaip intelektualo brėžiamos paradigmos įtvirtinimas. Tačiau pritrūksta kažko naujo. Ko nors sukrečiančio smegenis. Kita vertus, Y.Harario skaitymas yra kaip intelektualinė joga – tiesiog nekenkia ir palaiko formą.
Iš dalies nustebau atradęs kai kurių mokslinės fantastikos filmų ir knygų apžvalgas, kuriomis autorius rėmėsi apibūdindamas dabartinę mūsų rūšies stadiją. Jis iškėlė tiesos ir galios prieštaravimą teigdamas, kad žmogus visada geriau renkasi galią, nes tiesą žinoti pernelyg sudėtinga ir toliau tik sudėtingiau.
Todėl autorius įsitikinęs, kad neverta tikėtis Homo sapiens atsikratant mitų ir iliuzijų. Tai neturėtų liūdinti – savęs ribotumo suvokimas išlaisvina. Ir tokia nuostata kartu sufleruoja sveikiausią būdą išlikti – dar daugiau skaityti, tai yra misti iliuzijomis. Nesvarbu – grožinę literatūrą ar mokslo populiarinimo. Tad tebūnie tokia dar viena užklasinė Y.Harario pamoka ateinantiems XXI a. metams.
Visa tiesa apie vėžį
Tyto alba, 2019
Imdamas apžvelgti knygas įprastai tikiuosi pasakojimo, literatūros, meninės pastangos, nepriklausomai nuo knygoje aptariamo objekto ar teksto žanro. Taip ir apie vėžį pasiskaičiau tikėdamasis panašių lūkesčių, kad turinys būtų įvilktas ir į atitinkamą formą.
Knyga visuomet turėtų būti šiek tiek daugiau negu straipsniai internete. Dėl to ir verta pirkti knygas, nes nemokamo turinio ir taip apsčiai.
D.Khayato veikalas, kurį išvertė Lina Perkauskytė, nepasižymi išskirtiniu stiliumi. Tiek iliustracijos, tiek bandymai kurti intrigą personifikuojant vėžį tarsi kriminalinį elementą atrodo vaikiški ir knygos turinio suvokimą ne palengvina, o suprimityvina.
Bet, nepaisant kiek dirbtinos formos, koks rimtas pats turinys! Nesitikėjau, kad atsivertęs knygą sugrįšiu į biologijos pamokas. Pasikartoti žinias ir įgyti naujų visada naudinga! Juolab kad autorius, taip mylėdamas savo tyrimo objektą, savo žiniomis dalijasi noriai, nuolankiai. Ir negailėdamas šauktukų!
Manau, autoriui pristatyti vėžio problemą ne tik kaip griežtai medicininę, bet ir emocinę, pavyksta. Skaitinys ypač turėtų padėti tiems, kurie kartkartėmis išgyvena kancerofobiją ar šiaip hipochondriją.