Rašė Lina Simutytė
Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šį kartą kalbuosi su poete, eilėraščių knygos „Drugy, mano drauge“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) autore Ramune Brundzaite.
Lietuvos rašytojų sąjungai paskelbus Pirmosios knygos (PK) konkursą, prisimenu, kaip, dar studijuodama kiną, A.Mickevičiaus bibliotekoje vieną po kitos skaitydavau šio konkurso nugalėtojų knygas, o bibliotekos darbo laikui baigiantis, išsirinkdavau penkis kūrinius ir parsinešdavau juos namo. Prisipažįstu: ieškojau ne vien tekstų, kurie patiktų. Skaitydama kartu ieškojau atsakymo, kodėl laimėjo būtent viena ar kita knyga, nes pirmąją knygą išleisti laimėjus šį konkursą man atrodė patikimos, kokybiškos literatūrinės pradžios ženklas, nors toks būdas ir nelengvas – yra autorių, kurie PK konkurse dalyvavo daugiau nei keletą kartų ir nelaimėjo.
Su R.Brundzaitės kūryba susipažinau būtent skaitydama jos pirmąją knygą, išleistą laimėjus minėtą konkursą. Vėliau – įvairiuose poezijos skaitymuose, o vienos bendros išvykos metu išgirdau apie jos pasiryžimą išleisti antrąją knygą. Apie kūrybą, sudėtingas išgyventas ir besitęsiančias būsenas kalbamės praėjus beveik pusmečiui, aplink žaižaruojant šventinėms girliandoms, kurios sukuria įspūdį, kad visas pasaulis pasiruošęs bent trumpam užsimiršti ir laukti savotiško lūkesčių išsipildymo.
– Pirmąją knygą išleidai 2013 m. Artėjantys 2020-ieji tarsi nebyliai primena, kad nuo to laiko praėjo beveik septyneri metai. Kaip dažnai išgirsti klausimus apie antrosios knygos leidimą? Ar jauti leidėjų, skaitytojų spaudimą ir kiek lūkesčių susikuri sau pati?
– Šį klausimą išgirstu gana dažnai, paprastai iš kolegų literatų. Jis mane gąsdina (o kas, jei taip ir liksiu vienos plonos knygos autore?), kita vertus, bandau sau priminti, kad juk jei klausia, vadinasi, laukia, vadinasi, rašau įdomiai. Sunku nespausti savęs, nebarti, kad štai tie, kurie panašiais metais išleido pirmąsias knygas, jau leidžia antras, trečias. Kita vertus, autorių būna skirtingų – vieni rašo daugiau ir dažniau, kiti – rečiau ir mažiau. Be to, knyga nėra vienintelis būdas tekstams pasirodyti.
– Esė „Iš Pavasario į Vasaros gatvę“ rašai: „Paauglystėje pradėjusi rašyti žavėjausi bepročių užrašais. Tiksliau, įvairių autorių „Bepročio užrašais“, pačia koncepcija. Dar tiksliau – pati būtinai norėjau tokius parašyti. Visi pradedantys nori sukurti savo „Bepročio užrašus“. Man šie sakiniai labai artimi, nes ilgą laiką kūrybą siejau su kančios, dažnai – beprotybės estetika, nesvarbu, kiek daug destrukcijos joje būtų. Ar galėtum pritarti teigiantiems, kad kuriantis žmogus yra kitoks, o jo genialumas koreliuoja su vadinamąja beprotybe?
– Tas kūrėjo bepročio mitas turbūt įvairiais pavidalais keliauja per amžius. Man norisi prieštarauti kūrėjo kaip kitokio žmogaus, genialaus bepročio, idėjai. Pažįstu labai daug kūrybingų žmonių, kurie nekuria menų, bet jų kūrybiškumas reiškiasi gyvenime – pasakojant istorijas, paįvairinant kasdienybę, o ir vaikai visi būna labai kūrybingi, kol kažkas nenutinka, kol nebandome jų civilizuoti. Vis dėlto nemažai menininkų yra susidūrę su įvairiomis psichikos sveikatos problemomis. Beprotybę ir meną galbūt sieja laisvės ieškojimai, nesugebėjimas įtilpti į visuomenės normas, nepritapimas prie sistemos, pastabumas ir jautrumas skausmui.
– Tavo kūryboje galima aptikti daug Vilniaus – nors savo dydžiu ir neprilygstančios megapoliams, bet skubančios, nuolat kintančios sostinės. Norvegų psichiatras ir kultūrologas Finnas Skårderudas teigia: „Fundamentalus mūsų prieštaravimas yra laisvės ir prieraišumo poreikis. Įtemptai gyventi įdomu. Bet ir rizikinga. Man, psichiatrui, modernioji kultūra veriasi ir dažnai susiduriant su pažeidžiamumu.“ Didmiesčio ritmas iš tiesų savotiškai nustato, kokiu tempu turėtume gyventi, nuolat rasdami už save veiklesnių, spartesnių, daugiau nuveikti spėjančių. Kokią įtaką tau daro Vilniaus ritmas? Ar jis turi koreliaciją su kūryba, ar įsivaizduoji save pasitraukiančią į mažesnį miestelį, kuriame laikas tarsi sulėtėtų?
– Gimiau ir užaugau Vilniuje, todėl šis miestas man tapo normalumo matu. Dažnai dideliais miestais laikau tuos, kurie didesni už Vilnių, o mažais – tuos, kurie mažesni. Apie Vilnių kaip sostinę, jo greitą ritmą pradėjau galvoti tik kalbėdamasi su draugais nevilniečiais, štai dabar – ir su tavimi. Suvokiu, kad daug jūsų patirčių man nepažįstamos, nesu patyrusi, ką reiškia gyventi mažame miestelyje, taip pat persikraustyti į didesnį miestą. Man atrodo, skubos įspūdį aštrina nenutrūkstamas informacijos srautas, socialiniai tinklai, kuriuos dabar nešiojamės ir kišenėse. Ten visi, rodos, nuolat ką nors veikia, kur nors dalyvauja, ką nors sukuria (toks mano burbulas – daug aktyvių meno, kultūros žmonių). Matau, kad man kartais sveika nuo tinklų atsijungti, nes šiaip geografiniame Vilniuje gali rasti ramių užutėkių, kur laikas srūva lėtai, – sakykim, kad ir mano tėvų namas Pavasario gatvės atšakoje, Antakalnyje, visai šalia centro, bet be triukšmo, gamtoje, šalia miško, su sodu.
– Panašu, kad šiuolaikiniai lietuvių rašytojai pamažu laisvinasi iš melancholijos, kuri daugybę metų buvo tarsi privalomasis pagrindas kiekvienam kuriančiam. Apie išsilaisvinimą iš kančios, alkoholio demistifikavimą kalba ir ne vienas šiuolaikinis menininkas, nusprendęs atsisakyti alkoholio apskritai. Ar pastebi šias tendencijas? Kaip jas vertini?
– Yra toks posakis, kad skausmą mes išgyvename, o kančią pasirenkame. Iš tiesų nelabai žinau, kokios yra tendencijos, neturiu tokio plataus, aprėpiančio žvilgsnio. Bet gal apskritai daugėja kalbėjimo anksčiau nutylimomis temomis, taip pat ir apie psichikos sveikatą, keičiasi ribos tarp to, kas yra normalu, toleruojama ir kas ne (tarkime, #MeToo tema).
Dėl alkoholio demistifikavimo ir jo atsisakymo – ne vienas įdomus, talentingas lietuvių (ir ne tik) menininkas yra miręs dėl vienokių ar kitokių su alkoholiu susijusių aplinkybių. Jaučiu pyktį, kai tos istorijos romantizuojamos, kai priklausomybės liga neigiama, nuvertinama. Šiek tiek vyresni poetai, rašytojai, kuriuos žinojau metus gerti, bet mačiau teberašančius, leidžiančius puikias knygas, gyvenančius įdomius gyvenimus, man buvo pavyzdžiai, kad atsisakyti alkoholio – tai nereiškia tapti kažkokiu asketu, nuoboda ir atsitraukti nuo literatūros, neberašyti.
– Tavo eilėraščiai, esė – atviri, juose drąsiai kalbi apie išgyvenimus, sudėtingas būsenas, psichologines problemas, apie alkoholizmą. Ir vis dėlto tavo kūryba, net ir primindama išpažintinę, tokia tampa iki tam tikros ribos, nes ją padengi nors ir permatomu, bet apsauginiu sluoksniu, leidžiančiu atskirti tave kaip autorę nuo parašyto teksto. Kartais atrodo, kad panašus apsauginis sluoksnis atsiranda net bendraujant gyvai. Neseniai išėjęs amžinybėn filosofas Arvydas Šliogeris teigė, kad vienas baisiausių dalykų yra tai, kad kiekvienas mūsų nori kiaurai permatyti kitą, taip kėsindamasis į laisvę, kuri yra teisė į naktį ir prieblandą – teisę likti tamsiam ir neperšviečiamam. Kaip pati vertini išpažintinę literatūrą ir kiek tau svarbi ši teisė likti neįmenamai?
– Man rodos, geram tekstui svarbi distancija. Išgyvendama depresiją, patirdama panikos priepuolį ar kitą ribinę būseną nelabai galiu ką parašyti, bet vėliau, toms būsenoms praėjus, bandau jas įžodinti. Man tai asmeniškai įdomios ir, manau, daug kam aktualios temos, apie kurias vis dar nėra lengva kalbėti. Per „Poezijos pavasarį“ dažnai tenka skaityti eilėraščius gražiose salėse, tarp pasipuošusių žmonių. Pamenu, nuvykstame skaityti į vieną dvarą, o aš skaitau eilėraštį apie psichologines konsultacijas ir pažįstamo savižudybę. Kažkaip lyg ir nepatogu. Iš poezijos dažnai dar tikimasi dekoracijų, gražaus skambesio, ko nors jaukaus.
Po teksto apie patirtį Vasaros ligoninėje gavau žinučių iš nepažįstamų žmonių, kurie dėkojo ir pasakojo apie save. Vis dėlto nėra paprasta imti ir kam nors pasakyti, kad va, žinai, pernai gydžiausi psichiatrinėje, nors dažnai atviriau įsišnekėjus sužinau, kad daugybė pažįstamų turėjo vienokių ar kitokių psichikos sveikatos problemų. Dėl neįmenamumo – tai net tie tekstai, kuriuose rašau apie savo pačios išgyventas patirtis, yra fikcija, nes papasakoti kokį nors įvykį galima šimtu būdų. Čia kaip kino montažas, kur tie patys kadrai, skirtingai išdėlioti, įgyja kitas reikšmes.
– Anksčiau tikėjau, kad rašydama galiu kitiems papasakoti, kas dedasi viduje, kad tik tokiu būdu galiu save išreikšti, o dabar vis dažniau suvokiu, jog visu 100 proc. suvokti kitą žmogų yra neįmanoma. Kiek tau rašymas suteikia galimybės sužinoti daugiau: apie save, kitus ar pasaulį? Ar galėtum pritarti rašytojui Karlui Ovei Knausgårdui, kuris knygoje „Mano kova“ teigia, kad „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių“? Ar neatrodo baisu sužinoti tai, kas gali būti nemalonu, ką jau tikėjaisi paslėpusi ar pamiršusi?
– Man atrodo, literatūros ar kito meno kalba gali pasakyti daugiau nei mūsų kasdien vartojamos frazės, peržengti įprasto žinojimo ribas, – tuo man menas ir įdomus. Ir šešėliai įdomūs, vienaip jie pasirodo psichoterapeuto kabinete, o kitaip – dažnai įdomiau – literatūroje. Literatūra asmeninius šešėlius gali padaryti universalius, atpažįstamus, suteikti jiems prasmę. Kartais tie išgyvenimai nemalonūs, gąsdinantys, baisu juos parodyti kitiems, bet, apie šešėlius nekalbant, jie niekur nedings.
– Vieną eilėraštį rinkinyje „Drugy, mano drauge“ užbaigi žodžiais „Mokausi buities / lyg būties“. Kalbėjomės apie tavo sąmoningą pasirinkimą atsisakyti svaigalų, kurie iš dalies tarsi padeda perkelti savo buitį į siurrealią, pasvirusią būtį, kuri įgyja savotiško švytėjimo, net jei jis tuo metu tebūna sukeltas alkoholio. Tavo publikacijoje „Šiaurės Atėnuose“ radau eilėraštį „Pirmieji negėrimo metai“. Jame subjektas laukia, kol galės atsiimti medalį, žymintį, kad nevartoja metus: „Dar liko 12 dienų / įsivaizduoju, kaip atsiimsiu / medalį, metų kitoks nei mėnesio / aukso spalvos“. Akivaizdu, kad gebėjimas atsisakyti saldžios, tačiau naikinančios priklausomybės yra vertingiau už medalius. Apie ką tau yra šis sprendimas? Kas per tą laiką pasikeitė ir kokios įtakos tai turėjo tavo kūrybiškumui?
– Kai svaiginimasis perauga į priklausomybę, jis jau nebebūna saldus, tai greičiau penkiasdešimt kančios atspalvių. Ilgą laiką idealizavau svaiginimąsi, maniau, kad tai galimybė ištrūkti iš nuobodžios kasdienybės, kūrybos šaltinis, kartu tai atrodė neišvengiama tūsų su menininkais, bohemos dalimi. Atsisakiusi alkoholio kurį laiką buvau atsitraukusi nuo literatūrinių renginių – jie man siejosi su svaiginimusi. Dabar jaučiu, kad galiu eiti ten, kur noriu, ir būti tiek, kiek man norisi. Be to, ne tiek daug jau visi aplink ir geria, kaip man atrodė. Susidūrimas su priklausomybe tapo viena mano tekstų temų, tų temų atsirado ir daugiau, nebesu taip susikoncentravusi į save, į savo kančią, pradėjau matyti ir kitus žmones, tapau daugybės kitų su priklausomybe susidūrusių žmonių istorijų liudininke.
– Susitikusios kalbėjomės ir apie penkias pakeistas mokyklas, ir apie universitetą: tiek bakalaurą, tiek intermedialios literatūros studijų magistrą. Šiais metais pirmą kartą savo istorijoje dėl dėstytojų algų streikavo Vilniaus universitetas, kuriame studijavai ir pati. Jis porai dienų buvo sustabdęs savo veiklą. Pati taip pat turi pedagoginės patirties – mokei italų kalbos. Kodėl toliau nedėstai? Ar tai susiję su panašiomis priežastimis, dėl kurių kilo streikas?
– Kalbant apie italų kalbos mokymą, išgyventi vien iš privačių pamokų buvo sunku, mokiniai tai atsirasdavo, tai dingdavo, nes italų kalba – gana nišinis dalykas. Tarkime, mokiau daug merginų, kurios draugavo su italais. Kai santykiai sekdavosi, mokydavosi labai uoliai, turėdavo daug motyvacijos, bet jei santykiai pašlydavo ar nutrūkdavo, baigdavosi ir pamokos. Mokiausi ir pati, kaip bendrauti ir dėstyti kalbą labai skirtingiems žmonėms. Turėjau išskirtinai gabių mokinių, doktorantų, taip pat mokiau vaikus, su kuriais žaidėme ir dainavome, o kartais tekdavo mokyti vyrus, iš Italijos vežančius mašinas. Jiems per pamokas nuolat skambindavo su reikalais, o vienam teko aiškinti, kuo skiriasi balsės ir priebalsiai. Vilniaus universiteto streikui labai pritariu – gaila ir apmaudu, kad mokslininkams teko imtis tokių priemonių, o ir į jas valdančiųjų buvo pažiūrėta su pašaipa.
– Pastarojoje tavo publikacijoje įsimena eilėraštis „Psichologinės konsultacijos“. Jame rašai: „Konsultacijos pabaigoje mane ima / panika / noriu dar ką nors pasakyti, ką nors išgirsti, išsinešti / nenoriu išeiti, / įsikibčiau į sofos kraštą, stalo / ant kurio padėtos vienkartinės nosinaitės, briaunas / durų rankeną / kaip šešiametis sūnėnas įsikimba į mane / kai užverčiu knygą ir sakau, kad šįvakar jau užteks skaityti“. Man šios eilutės primena apie siekį, net ir labiausiai įsisiūbavus situacijoms, rasti savotišką inkarą ar plūdurą, kuris mus išlaikytų ant vandens arba leistų galutinai panerti – nesvarbu, nes tokiomis – panikos – akimirkomis svarbiausia sustabdyti bauginantį svyravimą. Kas tau padeda išsilaikyti pajutus siūbavimą, kilus panikai? Kaip prisideda psichologinės konsultacijos?
– Psichologinės konsultacijos, kurias lankau, mane augina ir padeda integruoti psichoterapeutės balsą, kad galėčiau jau ir pati save paguosti, nuraminti, kaip tą sūnėną, arba išdrįsčiau kreiptis į kitus ir ištarti: „Ei, man reikia pagalbos“, kad kas pamėtėtų kokį plūdurą.