Rašė Kristina Stankevičiūtė (VILNIUS TECH)
Dvaro idėją Lietuvos kultūros lauke dar visai neseniai lydėjo savotiška įperkamos prabangos aura – panašiai kaip šiandien Italijoje ar Prancūzijoje, dvarą pas mus galima buvo nusipirkti už keletą litų (hm, tai gal ne taip jau ir neseniai, dar prieš euro įvedimą…) ir bent jau taip išgyventi priklausymo tikrai (supraskime, kilmingai) aukštuomenės grietinėlei malonumą. Tačiau į naujųjų dvarininkų veidus iškart rūsčiu realybės žvilgsniu dėbtelėdavo finansinė šio malonumo akis ir, taip pat, kaip ir šiandien Prancūzijoje ar Italijoje, nuostabaus paveldo žavesys greitai nublankdavo prieš restauracijos, remonto ir šildymo sąskaitas.
Taigi daugelis apleistų Lietuvos dvarų ir toliau liko menkai prižiūrimais našlaičiais, o jų likimų vingius galima pasekti įvairiuose leidiniuose (beje, 2025 m. paskelbta Dvarų sodybų paveldo tyrimų ir išsaugojimo studija, kurią parengė Lietuvos mokslo tarybos ekspertų komanda, – aktuali medžiaga besidomintiems lietuviškų dvarų kultūra).
Tačiau toks liūdnas likimas ištiko ne visus Lietuvos didybės liudytojus – tikrai netrūksta ir įdomių dvarų gaivinimo pavyzdžių. Zarasų rajono Antazavės dvaro gyvenimą taip pat galima priskirti sėkmės istorijoms. Platerių šeimai priklausęs pastatas sovietmečiu ir po nepriklausomybės atgavimo buvo vaikų prieglobsčiu, o antrajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo renovuotas ir virto puikia meno galerija.
Tačiau to, vieną šaltą pernykščio lapkričio savaitgalį atsidūrusi Zarasų krašte, visai nežinojau. Suintriguota LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ reportažo, keliavau į Dusetų biblioteką apžiūrėti joje vykstančios rankinių parodos, fantazuodama apie puikų tokios gan netikėtos mados ir intelekto draugystės rezultatą. Reikia pasakyti, kad Dusetų biblioteka nesileidžia taip lengvai randama, ypač šaltą ir vėjuotą vėlyvo rudens rytą, taigi, besukant ratais po miestelį, kojos pačios nuvedė į Dusetų kultūros centro galeriją – ir tik kalbėdamasi su jos šeimininku susivokiau, kad čia yra ta galerija, kurios veikla seniai ir plačiai nuskambėjusi Lietuvoje. Pokalbio metu ir gavau rekomendaciją užsukti į Antazavės dvarą, stūksantį tik už 10 minučių kelio automobiliu, kuriame tuo metu vyko net šešios meno parodos. Praleisti tokią progą gauti dozę meno vidury laukų būtų buvę tiesiog neprotinga, taigi pasukome vairą dvaro link.
Tik įžengusį pro centrines duris lankytoją tarsi sargybiniai abipus įėjimo pasitinka du milžiniški tapytojo Mindaugo Juodžio paveikslai ir iškart supranti, kad vizitas pasiūlys daugiau, nei tikėjaisi. Toliau – malonios galerininkių šypsenos, pasiūlymai apsidairyti, susipažinti su visais meno lobiais ir net išgerti kavos. Jos, beje, galima vežtis ir namo kaip malonų apsilankymo suvenyrą – kavos pakuotės padabintos ryškiu ir labai dekoratyviu Platerių giminės herbu, o pati kava, sakoma, taip pat labai gardi.
Istorinių impresijų erdvės
Antazavės dvaras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams priklausė nuo pat XVI a., kai ir buvo pastatytas. 1783 m. dvarą iš šeimos paveldėjo Liudvikas Plateris, kuris su žmona Kunigunda Valavičiūte-Plater pastatė mūrinius rūmus, oficinas, medinę bažnyčią su klebonija, įkūrė parką, įrengė kapines ir apskritai išskleidė Antazavės miestelio gyvybės pumpurą. Vėliau dvaras atiteko jų sūnui Pranciškui Ksaverui, kurio dukra Emilija Platerytė čia leido vasaras ir iš kurio 1831 m. kovo 25 d., parašiusi pareiškimą, išėjo kovoti sukilime. Nors vėlesni dvaro gyventojai taip pat buvo kilmingi Lietuvos didikai, patyrę visokių nuotykių ir įkvėpę įvairių krašto legendų, E. Platerytė yra žymiausia istorinė asmenybė, palikusi čia savo pėdsaką, – tikriausiai dėl to būtent jai ir skirta viena iš istorinių galerijos ekspozicijų salių.
Dailės galerijos valdos – pirmi du pastato aukštai, kiekvienoje erdvėje – vis po kitą parodą, ir viena už kitą įdomesnė. Čia taip pat įgyvendinamas vienas, sakyčiau, rizikingiausių meno reprezentavimo formatų – vieno paveikslo paroda. Kažkada tokia idėja man atrodė labai cool – juk turėtų būti labai paprasta tokią ekspoziciją surengti! Tačiau eiliniam žiūrovui tokios siauros pramogos nepasiūlysi, o ir kūrinių, dėl kurių būtų verta specialiai važiuoti tolimą kelią, savo krašte daug neturime… Ir, tiesą sakant, netgi labai atsidavusiam specialistui reikėtų pasiūlyti ką nors daugiau, nei tik pastovėti prieš paveikslą… Antazavės dvaras šį rebusą sprendžia labai tinkamai: vieno paveikslo parodos – net dvi – vyksta erdviose kambarinėse salėse, kur galima ir prisėsti, ir pamedituoti, ir paveikslą apžiūrėti. O autorių vardai gali pritraukti ne tik meno gerbėjų, bet ir šiaip smalsuolių, – šiuo metu čia eksponuojami Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės darbai. Po vieną kiekvienoje salėje, kurių interjeras leidžia pajusti tikrą dvaro dvasią.
Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tyrinėjant baldus, kilimus ir sienų apdailą. Tačiau visa tai, pasak galerijos, tik istorinės impresijos, sukurtos vietinio kolekcininko, paskolinusio dvarui baldų ir kitų meno objektų, dėka. Neišlikę jokių dokumentų ar nuotraukų, iš kurių būtų galima spręsti apie Antazavės dvaro interjero ypatumus, todėl istoriškai jį atkurti praktiškai neįmanoma.
Cokoliniame aukšte veikia amatų centras. Jame lapkričio mėnesį vyko kryždirbio Eglūno Židonio drožinių paroda (ji, beje, liks čia iki kovo pabaigos). Jei nespėtumėte užsukti į Antazavę pavasarį, rekomenduoju pasidomėti E. Židonio kūryba ir, išgirdus apie kokią nors parodą kur nors kitur, būtinai apsilankyti. Jis kuria nuostabius medinius kryžius, kuriuose religinę paskirtį nugali estetika, o meniniai sprendimai paverčia tradicinį simbolį moderniu, šiuolaikiniu meno kūriniu. Nuotraukose užfiksavau tik kelis, bet šiuo atveju fotografija visiškai neperteikia tikrojo vaizdo ir įspūdžio.
Atskiros savo erdvės internete dvaras neturi, tik puslapį Dusetų kultūros centro svetainėje. Ten galima sužinoti apie visas parodas ir renginius, o informacijos apie galerijos veiklą reikėtų ieškoti socialiniuose tinkluose. Beje, kaip ir kitose meno galerijose, visus Antazavės dvare eksponuojamus kūrinius galima įsigyti (jei svajojote apie Š. Saukos ar N. Saukienės paveikslą, tai būtent čia galima pradėti pažintį su jų kūryba).
Namų atmosfera dvaro lankytojams
Galerijos šeimininkė Lina Brogaitė-Kažemėkienė entuziastingai pasakoja ir apie meno kūrinius, ir apie dvaro istoriją, ir apie meno kolekcionavimą, ir apie kitus galerijos lankytojui tikriausiaii aktualius dalykus. Meno temomis su ja kalbėtis galima visą dieną ir, ko gero, visko, kas įdomu, aptarti nepavyktų suspėti. Dalį pokalbio užrašiau, išėjo štai toks interviu.
– Kaip ir kada dvare prasidėjo galerijos veikla?
– 2021 m., pasibaigus Antazavės dvaro pastato renovacijai, jame pradėta vykdyti kultūrinė veikla – Dusetų dailės galerija ir Zarasų krašto muziejus pradėjo rengti vietos menininkų parodas, organizuoti etnokultūros seminarus. Kadangi pastate įsikūrė kelios Zarasų savivaldybės institucijos: Dusetų kultūros centro dailės galerija, Zarasų krašto muziejus ir Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kiekviena organizacija rengė savo renginius. Dusetų dailės galerijai buvo skirti pirmi du aukštai.
Nuo 2022 m. Antazavės dvaro vadovė Lilijana Žutautienė, siekdama praplėsti dvaro veiklą, pradėjo rengti ne tik Zarasų rajono menininkų parodas, bet ir rūpintis interjero dekoravimu, – tai tapo pradžia dvaro jaukumui kurti.
Antazavės dvaro vadovo pareigas einu nuo 2025 m. pradžios, atėjau turėdama didelį tikslą – paversti dvarą reprezentaciniu Zarasų rajono objektu. Nuo pat pradžių mačiau didelių šio istorinio pastato galimybių, norėjosi šią vietą paversti gyva ir patrauklia ne tik menininkams, bet ir vietos bendruomenei, mūsų nuostabaus krašto svečiams. Pradėjome aktyviai bendradarbiauti su menininkais – eksponuoti darbus iš privačių kolekcijų ir muziejų, atsirado bendraminčių ir palaikančių bičiulių. Verslininkas, meno kolekcininkas Ramutis Petniūnas, nuo pirmos minutės patikėjęs Antazavės dvaro šiuolaikiška atgimimo vizija, kelioms dvaro menėms paskolino istorinių baldų, paveikslų, skulptūrų, šviestuvų, kurie sušildė dideles erdves, sustiprino istorinę nuotaiką. Taip per pirmuosius mano darbo metus Antazavės dvare įkūrėme keturias naujas ekspozicijų erdves ir sukūrėme dvi istorinės nuotaikos menes.
Ši veikla man labai artima, o padeda patirtis – esu jau septynerius metus veikiančios asociacijos Dusetų kultūros fondo įkūrėja, buvau projektavimo bendrovės vadovė, leidėja. Dvaro galerijos veikloje daug padeda mano vyras Gintautas Kažemėkas, kuris, be studijų Dailės akademijoje, dar turi ilgametę architekto ir fotografo patirtį. Norime šias patirtis dovanoti dvarui, kuris atveria tikrai plačių galimybių, o visa Antazavės dvaro komanda yra pajėgi tai įgyvendinti.
– Kaip atsiradote Antazavėje?
– Į Antazavės dvarą užklydau 2012 m., dar prieš rekonstrukciją. Senovinės erdvės labai tiko fotosesijai, iš kurios kaip mielą atminimą savo kabinete turiu vieną nuotrauką.
Persikėlimas iš Kauno į šį kraštą nebuvo atsitiktinis – šioje vietoje esu penktos kartos, kurios šaknys siekia XIX a. pradžią, atstovė. Dusetų kultūros fondo įkūrimas buvo mano pažadas ir paskata tęsti anksčiau čia gyvenusių artimų žmonių darbus. Dar iki fondo įsteigimo iš asmeninių lėšų Dusetose rengėme koncertus, parodas, paskaitas, leidome knygas, todėl atsirasti šiame krašte buvo labai paprasta ir aišku. Šiandien žinau, kad tai, ką veikiu, dera su tuo, kas esu. Juk tai, ką veikiu, yra tęstinumas – tiltas tarp praeities ir dabarties, pagarbus gestas tiems, kurie čia gyveno, kūrė, vylėsi. Ir tikėjimas, kad sėkmė gimsta ne tik iš vietos, bet ir iš atsidavimo, su kuriuo rankos ir širdis imasi darbų.
– Kuo Antazavės galerija išsiskiria iš kitų Lietuvos galerijų?
– Manau, kad Antazavės dvaras nėra tik ekspozicijų galerija ar meninių eksperimentų vieta. Dvaras pristatomas kaip kolekcinių dailės kūrinių, laiko patikrintų menininkų viešinimo erdvė, dažnai tai ir praeities kultūrinio paveldo autorių kūrybos apžvalga. Nesame vien galerija, dvaras – tai namai, čia parodomis kuriame nuotaiką ir atmosferą, kurios nerasite nei muziejuje, nei šiaip dailės galerijoje. Tad, kaip ir namuose, vyksta bendravimas, kiekvieną parodą papildome susitikimu su autoriumi, rengiame paskaitą arba pokalbį. Mūsų lankytojams tai puiki galimybė būti ne tik stebėtojais, bet ir dalyviais, įsitraukti į kultūrinį gyvenimą, gilinti meno pažinimą. Apskritai, pokalbių, dialogų formato paskaitos visada sulaukia daug klausytojų – jos sudaro beveik ketvirtadalį renginių, o mūsų pašnekovų ir lektorių dažniausiai sutiksite Lietuvos universitetuose ir kitose mokslo įstaigose.
– Kokia meno forma artimiausia galerijos filosofijai?
– Dailė ir klasikinė muzika kaip meno formos, akademinio lygio paskaitos, dialogai kultūros tema.
– Kokiu principu atsirenkate menininkus parodoms?
– Menininkus renkamės patys, tačiau mielai išklausome rekomendacijas. Ateityje planuojame rengti kuratoriaus komplektuojamas temines parodas.
– Kaip dažnai keičiate parodas?
– Jei kalbame apie dailės kūrinių parodas, pirmieji veiklos metai buvo orientuoti į Antazavės dvaro žinomumą tarp Lietuvos meno tyrinėtojų ir vertintojų, tad per praėjusius metus surengėme dvidešimt didesnių ar mažesnių parodų. Galiu pasidžiaugti, kad šiuo metu dvare šalia keturių besikeičiančių parodų ir vienos ilgalaikės veikia net keturios vieno kūrinio erdvės. Tai labai turiningas formatas, kur lankytojas dažnai nepaliekamas pats sau vienas – mielai dalijamės darbų gimimo istorijomis, kalbamės apie autorius, įtraukiame į diskusijas. Ypač pasiseka lankytojams, kuriems parodas pristato Gintautas, – jo įžvalgos apie eksponuojamus meno kūrinius abejingų nepalieka, provokuoja ir skatina pačius lankytojus pažinti ir atrasti save menininkų darbuose.
– Koks tipinis jūsų lankytojas?
– Noriu atsakyti kitaip: mieliausias tas lankytojas, su kuriuo po valandos ekskursijos geriame kavą ir pokalbį tęsiame toliau. Netikėčiausias lankytojas – tas, kuris po ekskursijos ploja. Paslaptingiausi yra kolegos ar meno žinovai, kurie pabaigoje dažniausiai išsiduoda… Yra ir dėkingiausias lankytojas – tas, kuris pavėluoja ir ekskursija vyksta po darbo valandų. Tipinių lankytojų dar neapsilankė.
– Ar jaučiate sezonų kaitą?
– Vasaros sezonas, kai parodas, koncertus ir kitus renginius aplanko daugiau kaip 1 tūkst. lankytojų per mėnesį, yra toks labiau skubantis. Tai laikas, kai žmonės daugiau keliauja, tad sulaukiame lankytojų iš visos Lietuvos, taip pat Lenkijos, Latvijos, Vokietijos. Žiemos sezonas ramesnis – tai daugiau išankstinio planavimo, gilinimosi į intelektualų turinį, viešinimo metas.
– Kokių pramogų dvaras siūlo vasarą?
– Norėčiau pastebėti, kad dvaras nesiorientuoja į pramogas. Juk kultūra susijusi su pastangomis suprasti, suvokti, praktikuoti ir dažnai atsiriboja nuo pramogų. Galbūt labiau pramoginis galėtų būti Antazavės dvaro festivalis, kuris sutraukia daug lankytojų, tačiau dvaro lankytojas žino, kad čia visada ras aukšto meninio lygio pramogą.
– Kokios artimiausios parodos, renginiai?
– Sausio mėnesį atidarėme Vaidoto Žuko tapybos darbų parodą „Įsimylėjėliai“, kurią pristatydamas Gintautas pastebi: „…Tikėtina, kad žiūrovas atsidurs labai keblioje situacijoje, kurioje akivaizdžiai nėra kūniško realizmo, kurioje jis nepajus pažodinės fiziologinės romantikos, akivaizdžiai neįžvelgs įsimylėjimo sentimentalumo, neperskaitys jokio patologinio erotinio pranešimo, o stovės ir žiūrės. Ilgai. Taip ir bus.“
Vasarį pakviesime paklausyti dviejų įdomių asmenybių – biomedicinos mokslų daktaro Jono Bunikio ir sociologo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Vyliaus Leonavičiaus – pašnekesio „(Iš)pažinties giesmė Teisingame kelyje“ apie smalsuolį Joną, (ne)žinia kodėl pasišovusį aplankyti Šv. Jokūbo (ispan. Santiago) legendą.
Labai laukiame retrospektyvinės Algio Griškevičiaus parodos atidarymo, kur bus pristatomi įvairūs šio menininko kūrybos žanrai: tapyba, fotografija ir mažoji skulptūra. Susitikime su autoriumi vyks diskusija, kur bus kalbama, kaip jo darbuose atsiskleidžia meninės minties polifoniškumas, gebėjimas jungti skirtingas raiškos formas į vientisą pasakojimą apie žmogaus erdvę ir būties trapumą.
Neapvilsime dvaro lankytojų, pamėgusių Antazavės dvaro vasaros festivalį, kuriame įprastai dalyvauja žinomi Lietuvos menininkai, – šiemet jį vėl rengsime. Žinoma, kviesime apsilankyti įvairiuose koncertuose, poezijos skaitymuose ir kituose renginiuose, kurie kartais gimsta neplanuotai, netikėtai susiklosčius gražioms aplinkybėms. Norime pakviesti daug jaunų talentų, planuojame daug ir drąsiai, o naujos idėjos dažnai gimsta savaime – veikiant, bendraujant.
Be to, noriu paminėti jau veikiančias parodas, dėl kurių tikrai verta aplankyti Antazavės dvarą. Tai Danieliaus Sodeikos skulptūrų paroda „Neišpildyta“, Š. Saukos paveikslas „Mamai“ ir N. Saukienės diptikas „Mėlynumai“, Lino Leono Katino akvarelių paroda ir trijų tapybos darbų „Think“, „Slepiama anapusybė“, „Atvertas“ kūrinys.
– Kurį šių metų renginį išskirtumėte kaip svarbiausią?
– Kiekvienas renginys man brangus ir svarbus savaip! Kaip ir minėjau, planų turime daug, tačiau kaip juos įgyvendinsime, priklauso ne vien nuo mūsų gražių norų – tam reikalingas biudžetas. Tikiuosi šia prasme palankių metų ir kviečiu sekti mūsų feisbuko paskyrą Antazavės dvaras, kurioje skelbiame informaciją apie renginius.
P. S. Rašydama galvojau, kokia iš tiesų puiki buvo ta išvyka ir kaip smagu bus sugrįžti į Antazavę. Beje, rankinių parodą Dusetų bibliotekoje irgi pagaliau pavyko surasti, tačiau apie ją papasakosiu kada nors kitą kartą.
