Klausykla Nr. 160 (muzikos albumų apžvalga) |

Rašė Jonas Braškys

JAZZU

ALISA 144

Creative Industries

Naująjį Jazzu albumą galima apibendrinti vienu žodžiu – stabilu. Jei jums patinka ankstesni šios kūrėjos albumai (ypač – paskutiniai), tuomet galite būti ramūs, nes „Alisa 144“ neišmuš jums žemės iš po kojų, nešokiruos ir nenukirs nuo vaizdo. Viskas skoninga, subtilu ir sultry. Net ir dabar interviu pasakojamos transcendentinės kelionės muzikoje ryškesnio pėdsako nepalieka; atrodo, kad kūrėja visiškai susiliejo su savo suaugusio žmogaus popmuzikos skambesiu, jame randa savo prasmę, paslaptį ir nebijo ta paslaptimi dalytis su kitais (nors kokios ten paslaptys su Jazzu…).

Šioje fazėje net ir pageidauti ko nors itin naujo ar itin kontrastingo iš Justės Arlauskaitės nesinori. Juk kaip ir laikas raškyti tuos ilgo darbo, ilgos karjeros vaisius, o jei kam nepatinka, tai nieko nekeičia, nes arenos vis tiek renkamos, koncertai vyksta, gyvenimas sėkmingai juda pirmyn. Dabar Jazzu nebe chameleoniškai keičia savo odą, bandydama tapti tai popdiva, tai elektroninės muzikos karaliene, tai dar kuo nors, o tiesiog stovi tvirtai ant žemės. Bent jau man chaoso ir paieškų norėtųsi daugiau, tačiau ne man aiškinti, ką daryti.

Tiesa, žinant, kaip ši atlikėja gerai išmano muzikines konstrukcijas, kitąsyk norėtųsi jos kūryboje išgirsti daugiau pykčio, daugiau pasišiaušimo, daugiau aštrumo. Viskas gerai, kol yra gerai, tačiau žinome, kad ne visada gerai būna, o tas ne visada gerai yra nuostabus įkvėpimo šaltinis. Gerbėjams kol kas „Alisos 144“ bus su kaupu. Jei ko nors trūksta, prisiminkite, kad albume yra ir 1999-ųjų Deivio dainos versija.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

ADAS, BLESZ

ONE IS THE PRODUCER OTHER IS THE SPEAKER

Self-released

Adas Gecevičius yra darbštus bičas, kurio projektai veja vienas kitą. Jis ir pats muša būgnus, prodiusuoja, muzikuoja ir dar velniai žino kaip siekia didinti savo kūrybos indėlį į šalies muzikinį gyvenimą. Kartais tie projektai skamba labai subtiliai, kartais atrodo tiesiog atsitiktiniai, lyg ant gatvės kampo susitiko dvi giminingos sielos ir nusprendė tiesiog pamuzikuoti.

Šis eksperimentinio repo projektas su olandu MC Bleszu skamba būtent taip; du draugeliai po truputį, natelė po natelės, sudėjo albumą, kuriam nekėlė didelių iššūkių ar milžiniškų koncepcijų. Tiesiog go with the flow. Iš esmės, jei pažvelgtumėte į albumo pavadinimą, daugiau nieko per daug pridurti aš ir negalėčiau: vienas konstruoja, kitas repuoja, vienas prodiusuoja, kitas… nesugalvoju rimo, bet tam ir yra Bleszas, o ne aš.

„One is the producer…“ pirmiausia yra įdomus stebėti, kaip Adas auga. Nebijodamas imtis skirtingų žanrų, jis visada lieka ištikimas savo minimalistiniam stiliui, neperkrautam skambesiui ir ritminiam pagrindui. Kiek galima būtų žvelgti į šį darbą kaip į ką nors didesnio, sunku pasakyti. Nepaisant, kad albumas yra gana ilgas, bene valandos ilgumo, jo klausydamas pajunti bendradarbiavimo momentiškumą, kuris turėjo suveikti čia ir dabar, tačiau tęsinio galbūt netgi neturės.

Kaip žinome, Adą domina daugybė muzikos pusių, todėl nenustebčiau, kad šis projektas būtų one and done, o paskui įsijungia gitaros, folkloras ar dar velniai žino kas. Tačiau čia jis yra prodiuseris ir dėl to galime tik džiaugtis.

74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

KATARSIS

ŽIEDLAPIS TU

Self-released, Žiauru

Ko apie „Katarsį“ jau neprišnekėta. Kiekvienas mūsiškis „Eurovizijos“ dalyvis tampa naujuoju Jėzumi Kristumi, kol ateina nauja „Eurovizija“. Tikėkimės, „Katarsiui“ taip nenutiks, nes jis tikrai turi daugiausia perspektyvos tiek išplaukti į platesnius vandenis, tiek pasiekti ko nors tęstinio vietiniame fronte. Tam ir yra išleistas „Žiedlapis tu“, savotiškai apibendrinantis komandos ir ypač jos lyderio Luko Radzevičiaus kelią. Albumas yra toks, kokio ir buvo galima tikėtis… „Tavo akys“ lieka kūrybos centru ir darbo highlightu, o visa kita sukurta tiems, kurie jau mėgaujasi „Katarsiu“, nesvarbu, ar nuo konkurso, ar nuo seniau. Nors Lukas teigia, kad šiame albume yra daug naujo, jo postpankinė esmė lieka tokia pati: šaltas skambesys ir šaltas lyderio balsas, bylojantis apie nelabai gerus laikus ir jausmus. Čia kyla egzistencinis klausimas: kas bus, kai eurovizinė šlovė ir momentas praeis, kai naujaisiais tautos dievukais taps kiti ir ar bus „Katarsis“ reikalingas eiliniam, nenuolatiniam, klausytojui ir tada. Turai Europoje rodo, kad lyg ir taip, tačiau man atrodo, kad komanda gal šiek tiek ir per daug užsižaidė su šiuo įvaizdžiu, kuris labai greitai gali tapti neaktualus. Vis mažiau girdime apie postpanko grupes iš rusyno ar baltarusyno, kurie, bent jau taip atrodo, itin paveikė „Katarsį“, o savotiškas spjūvis euroviziniam popsizmui bus pamirštas, vos tik bus paskelbti naujieji nugalėtojai. „Žiedlapis tu“ išlaikys jau esamus gerbėjus, tačiau akivaizdu, kad „Katarsiui“ reikia dar vienų akių (arba ko nors panašaus), kad netaptų tiesiog „Eurovizijos“ dalyviais. Tuomet šis konkursas nebus jų prakeiksmas.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

JUODVARNIS

TĖKMĖS

Self-released

Atrodo, kad pagaliau pramušė. Prie tokios išvados priėjau keletą kartų perklausęs naująjį metalistų komandos „Juodvarnis“ albumą, kuris ne tik tęsia jau pramintus takus (galbūt pratekėjusias tėkmes?), tačiau ir sukonkretina grupės skambesį, kuriame mažiau, kaip čia tiksliau pasakius, lietuviškumo, o daugiau progresyvumo. Tai progresyviojo metalo darbas su visais atributais ir, kai kas net sakytų, stereotipais, tačiau viskas susipina ir suteka į tokią vientisą upę, ežerą, jūrą, jog galiu drąsiai pasakyti, kad tai bene geriausia, ką „Juodvarnis“ yra sukūręs. Aišku, kažkokių praeities blyksnių lieka, kad ir singlas „Svoris“, tačiau kiti kūriniai – švieži, pilni oro ir labai maloniai klausosi. Žinau, kad su punais gal jau persistengiu, bet albumo pavadinimas puikiai atspindi darbo esmę, kuriuo pasižymi tokie pasauliniai progresyvščikai kaip „Opeth“, „Baroness“ ar neseniai Lietuvoje koncertavę „Dvne“. „Tėkmės“ yra svarbiausias albumas „Juodvarnio“ kūryboje, savotiškas naujas žingsnis, naujas laiptelis gryninant savo skambesį ir tiesiog pereinant į naują profesionalumo lygį; blackas išlieka gyvybiškai svarbia dalimi, lyriškesnės dalys nevirsta sentimentais ar saldumais, o aranžuotės, nors ir sunkios, tačiau visada įdomios. Ypač smagu muzikoje jausti, o ne tiesiog girdėti, lyg tai būtų spaudžiama, neviltį ir desperaciją, kurios persmelkta ši muzika. Taigi, žodžių „Tėkmėms“ daug nereikia: vaikinai padarė daug namų darbų, išsprendė daug užduočių ir tvirtai treptelėjo (arba tekštelėjo) koja. Jei jums rūpi lietuviška sunkioji scena, būtinai paklausykite šio albumo. Jis pažadus išpildo.

83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

SHARMANS

IN PERSON

Self-released, Zona Records

Tai be proto keistas albumas, išleistas įdomiu laiku, įdomių žmonių ir įdomiai publikai. Juk kam dabar, 2026-aisiais (na, albumas pasiekė klausymosi platformas pernai, bet tebūnie), šautų į galvą leisti aštuntojo dešimtmečio progresyvaus roko albumą. „In Person“ bent jau man yra lyg nužengęs iš tų laikų ir jame daug tų laikų elementų: lengvai sklandančių sintezatorių, kosminės atmosferos, džiazinės improvizacijos, šiek tiek intensyvesnio, bet nespaudžiančio tempo. Neabejotina, kad šią muziką atlieka savo amato meistrai, tačiau klausytoją jai rasti bus išties nelengva, ir ne tik dėl to, kad mūsų progresyvios scenos kaip ir nelabai būta. O ir progresyvaus roko sugrįžimo, na, bent jau tokia forma, tikėtis nerealu. Tai paverčia „Sharmans“ labai asmeniniu projektu, kuris drįsta papūsti į uodegą visoms svarbiausioms muzikos srovėms, tendencijoms ir kryptims, ir išleidžia tiesiog kažką visiškai sau ir tam tikram ratui žmonių, nesibaimindami, kad albumas bus kaip nors kitaip priimamas. Be abejo, tai yra šio kolektyvo stiprybė. Klausimas tik, ar klausytoją tai patrauks (čia į galvą ateina klasikinis klausimas: višta ar kiaušinis, t. y. klausytojas ar kūrėjas), o gal didelė šlovė nėra trio tikslas ir jiems didžiausias malonumas groti tokią muziką, kokią nori patys. Tuomet „In Person“ yra drąsus ir valingas pareiškimas, nutraukiantis bet kokias abejones, kritiką ar aiškinimą. Tai projektas, kuriuo „Sharmans“ tiki ir jis vystysis, keisis ir plėtosis toliau. Su tuo visus narius galiu pasveikinti. Net ir asmeniškai.

70/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)