Rašė Toma Vidugirytė
Nuotrauka Mateuszo Skwarczeko / „Gazeta Wyborcza“
Per knygų mugę vyko ir muzikos industrijos konferencija „Murmurs“, kurioje pakalbinome keletą svečių. Praėjusiame numeryje skaitėte pokalbius su dviem iš Vokietijos atvykusiais svečiais. Šiame numeryje pristatome pokalbį su muzikos žurnalistu iš Lenkijos – Jareku Szubrychtu. Jarekas dirba žurnalistu dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, yra radijo laidos „Ciężko na sercu“ vedėjas Lenkijos radijuje „Trójka“, buvo muzikos žurnalo „Gazeta Magnetofonowa“ (2015–2020 m.) įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius.
Anksčiau jis bendradarbiavo su dauguma didžiųjų Lenkijos žiniasklaidos priemonių ir vadovavo muzikos portalams „T-Mobile Music“ ir „Red Bull Muzyka“. Jis yra ir knygų apie muziką autorius, o už knygą „Skóra i ćwieki na wieki. Moja historia metalu“, asmeninį požiūrį į andergraundo metalo istoriją, buvo nominuotas Gdynės literatūros apdovanojimui. Taip pat yra „Music Week Poland“ meno vadovas ir „Mystic Festival“ komunikacijos vadovas. „Murmurs“ konferencijos metu pakalbinome J. Szubrychtą apie jo kelią, muzikos žurnalistiką ir jos ateitį.
– Ar gali papasakoti mums savo istoriją, kaip Tu atėjai į muzikos verslą? Kas Tave sudomino?
– Įsitraukiau į muziką ne tik kaip mėgėjas, bet ir kaip aktyvistas, niekada to nevadinau verslu. Nemąsčiau tokiais terminais, nes man buvo gal penkiolika metų. Tai buvo komunizmo žlugimo laikotarpis – 1989 m., buvau jaunas metalo muzikos gerbėjas ir atradau, kad egzistuoja tokie dalykai kaip fanzinai, kur gerbėjai gali skelbti savo istorijas apie grupes, rengti interviu su grupe ar rašyti recenzijas. Šie žurnalai buvo visiškai savadarbiai ir platinami paštu arba atnešami į koncertus. Iki tol net nežinojau, kad tai egzistuoja, ir galvojau, kad medija yra kažkas labai centralizuoto, nes nežinojau, kad yra kitas modelis.
Užsisakiau vieną iš fanzinų ir man pasisekė, kad jis nebuvo labai geras. Jei jis būtų buvęs labai geras, aš tikriausiai būčiau pabūgęs ir neišdrįsęs rašyti. Taigi pradėjau leisti savo fanziną. Vėliau įsitraukiau į koncertų organizavimą ir padėjau draugų grupėms, turėjau savo grupę, taigi visiškai nuo pagrindų įsitraukiau į metalo sceną. Praėjo keleri metai, metalo scena tapo profesionalesnė, kai kurie fanzinai išnyko, bet keli tapo profesionaliais žurnalais. Kai kurie pažįstami, užsiėmę kasečių mainais, tapo profesionalais, dabar turi įrašų leidyklas, kurios vis dar egzistuoja. Kai kurie žmonės pradėjo rengti koncertus vietiniuose baruose ar kultūros centruose, o dabar mes kartu kuriame „Mystic Festival“.
Nebuvo taip, kad turėjau planą tapti muzikos verslo profesionalu. Viskas įvyko tiesiog savaime ir supratau, kad, nors ir dariau skirtingus dalykus muzikos scenoje, rašymas apie muziką man yra reikšmingiausias dalykas.
– Lietuvoje turime freelancinę kultūros žurnalistiką. Kaip yra Lenkijoje?
– Daugmaž tas pats. Muzikos medijų liko labai nedaug, jos kovoja už išlikimą ir negali sau leisti turėti komandą su darbo sutartimis, todėl dažniausiai dirba laisvai samdomi darbuotojai. Gali dirbti kultūros žurnalistu Lenkijoje visu etatu – aš esu vienas iš pavyzdžių, tačiau tokių yra tikrai labai nedaug, bet aš vis tiek papildomai darau ir kitus dalykus. Pajamos, kurias gauna kultūros žurnalistas, nedidelės ir nėra perspektyvos tai pagerinti, todėl šiais laikais dirbti visu etatu – tam tikra privilegija. Nemanau, kad kur nors pasaulyje dabar yra daug geriau.
– Tai kodėl kultūros žurnalistika yra svarbi?
– Prireikė daug metų dirbti šį darbą, kad tai suprasčiau, todėl negaliu kaltinti žmonių, kurie jaučia, kad tai nebūtina ar nesvarbu. Esmė, kad muzikos medijos suvokiamos kaip muzikos verslo dalis, ir to pasekmė, kad rinkodaros žmonės, leidyklos ar net kūrėjai galvoja, jog muzikos žurnalistika nesvarbi, nes geros apžvalgos, interviu neparduoda įrašų ar bilietų. Pradžioje ir aš galvojau: taip, jie teisūs, tačiau tada supratau: kodėl aš turėčiau pardavinėti įrašus? Tai daro leidyklos. Manau, kad kaip žurnalistai neturėtume įsitraukti į šį naratyvą. Jei būsime apibrėžiami kaip rinkos dalis – tada taip, mes nesvarbūs. Tačiau jei padedame menininkams paaiškinti auditorijai, ką jie kuria ir kodėl, padedame jai suprasti, ką menininkai daro, tada tai svarbu.
Menas padeda suprasti kitus žmones ir save. Mes naudojame jį kaip veidrodį arba kaip akinius, todėl mes, žurnalistai, ir turėtume būti tas veidrodis ar tie akiniai. Jei mes žiūrime į muzikos žurnalistiką ar kultūros žurnalistiką per šią perspektyvą, ji yra tiek pat reikalinga ir svarbi, kiek ji kada nors buvo. Gal net daugiau, nes šiame muzikos, filmų, žodžių ir kitų dalykų sraute mes visi nebežinome, kaip naviguoti.
– Ką manai apie šios srities ateitį? Gal ji taps svarbesnė ir geriau apmokama?
– Kalbant apie ekonominę pusę, nematau šviesios ateities, bet kai kalbame apie kultūrinę muzikos ar kultūros žurnalistikos reikšmę, manau, kad ji tikriausiai išliks svarbi.
Tai nėra tai, kas patiks masėms, nes masinis kultūros vartojimas neįtraukia kritinio mąstymo apie kultūrą. Jis įtraukia į rinkodaros procesus. Taigi, jei pradedamas rodyti naujas kultinis filmas ir tu eini į kiną tik tam, kad dviem valandoms pamirštum savo problemas, tuomet eisi pažiūrėti kitų „Transformerių“, ir viskas. Tau nereikia žurnalistų, kad tai suprastum. Žinoma, yra rašytojų, kurie pateiktų labai gilią „Transformerių“ analizę, bet šiai auditorijai nereikia paaiškinimo, nes tai tarnauja kitam tikslui.
Žmonėms, kurie galvoja apie menus ir kultūrą kaip apie kalbą, skirtą komunikuoti su skirtingais žmonėmis ir suprasti save geriau, šis rašymo tipas ir kultūros refleksija visada bus svarbi. Įmanoma, kad technologijos atskirs šiuos du pasaulius, nes, pavyzdžiui, muzika, kuriama tam tikram tikslui, tarkime, bėgimui, gali būti sugeneruota mašinų, nes joje svarbiausias ritmas, boso pulsas. Tam nebūtinas žmogaus sukurtas grojaraštis. Gal tai bus atskirta nuo to, ką dabar vadiname kultūra? Juk tam nereikės kritinės refleksijos, bet likusi dalis yra vis dar ta pati, ir net daugiau.
Manau, kad vis daugiau žmonių reikės kokios nors alternatyvos ekranų pasauliui ir galiu tai pastebėti žvelgdamas į jaunesnę kartą. Tai priežastis, kodėl bilietai į koncertus vis dar parduodami, nes tai daugiau, nei tik žiūrėti į artistus scenoje ir klausyti muzikos. Kalbame apie bendruomenę ir bendravimą, o norint komunikuoti reikia kito žmogaus.
– Kokių patarimų duotum jauniems žurnalistams, kurie nori pradėti rašyti apie muziką?
– Nuskambės kaip klišė, bet sek savo širdimi. Daryk savaip, rask savo vietą, ar tai būtų rašymas, ar scena. Kalbant apie kalbą, praktikuokis – rašyk daug, rašyk apie viską. Praktika – labai svarbi. Pirmiausia privalai turėti įgūdžių, o jų įgysi sunkiai dirbdamas. Turi parašyti milijonus žodžių, kad pasiektum sėkmės toje srityje, kurioje dirbi. Net jei turi geriausių idėjų, giliausių žinių ta tema, bet negali to perteikti žodžiais taip, kad žmonės mėgautųsi skaitydami, tai yra laiko švaistymas.
Nebijok priimti bet kokios kritikos iš išorės. Mokykis iš jos, ji neturėtų atbaidyti, neturėtum įsižeisti.
– Ką patartum norintiems gauti interviu iš labai žinomų grupių?
– Jeigu nori būti muzikos žurnalistu labiausiai todėl, kad sutiktum didelių žvaigždžių ir rengtum interviu su jomis, pirmiausia reikėtų suprasti, kad tai neteisinga priežastis. Labiausiai neįtikėtinos ir įdomiausios istorijos yra tos, kurios dar nepapasakotos, o tos didelės žvaigždės savas istorijas jau papasakojo milijonus kartų. Tai priežastis, kodėl jie šiek tiek pavargę ir nenori kartotis. Jei sutinka pasikalbėti, turėsi 15 minučių, gal 20 ar 30, jei pasiseks, tačiau tai nėra pakankamai laiko, kad padarytum ką nors puikaus, kalbant apie žurnalistinio darbo vertę. Tuo tarpu žmonės, kurie vis dar neatrasti, kurie neturėjo galimybės papasakoti savo istorijos, turės laiko ir kantrybės ir todėl geriausius interviu padarysi būtent su jais.
Tačiau, žinoma, galiu pasakyti ir kaip gauti tuos geidžiamus interviu. Buvo „Gorillaz“ albumo premjera ir aš parengiau vienintelį lenkišką interviu su Damonu Albarnu iš „Gorillaz“. Aš neprašiau šio interviu. Vadybininkų pasamdyta viešųjų ryšių įmonė susisiekė su manimi, nes jie žinojo, ką darau Lenkijoje, ir paklausė, ar noriu parengti interviu su „Gorillaz“. Aš, žinoma, sutikau.
Tikrai dabar nekovoju dėl interviu su garsiais atlikėjais, nes žinau, kad net jei sutinka, jie nenori to daryti, o jei norės, tuomet susisieks patys. Žinoma, prieš 30 metų svajojau apie tai, bet dabar žinau, kad galų gale tai ne taip svarbu. Gera kalbėti su savo dievinamais atlikėjais, tikrai įdomu. Kai kuriuos gailiesi sutikęs, kai kurie yra puikūs, bet tai labiau maitina tavo vidinį gerbėją, nei yra rimtas žurnalistinis darbas. Tai nėra nieko blogo, bet pakalbintų garsių atlikėjų sąrašas nepadaro tavęs puikiu žurnalistu.
– Kad jau prakalbome apie tai… Gal prisimeni straipsnius, kuriuos dabar įvardytum kaip vienus geriausių savo darbų?
– Tai tikrai sunkus klausimas, nes per tuos metus parašyta milijonai tekstų. Vienas iš juokingų pavyzdžių – prieš 20 metų parengiau interviu su žmogumi vardu Andrew Keenas. Jis parašė knygą „Mėgėjų kultas: kaip šiandienis internetas žudo mūsų kultūrą“ („The Cult of the Amateur: How Today’s Internet is Killing Our Culture“). Esmė, kad tai buvo kritika interneto, pagrįsto vartotojų turiniu, ir dar prieš „Facebook“, netgi prieš „MySpace“. Buvo daug kritikos ir „Wikipediai“. Kai parengiau šį interviu, tapau Lenkijos „Wikipedios“ aplinkos taikiniu. Buvau beveik cancelintas dar prieš tai, kai tai buvo išrasta, prieš socialinius tinklus, bet buvo įdomu. Po 20 metų paaiškėjo, kad Andrew buvo teisus daug platesne prasme, nei mes tada galėjome tikėtis, ir aš buvau teisus rengdamas tą interviu su juo.
Prisimenu kitą, visai ne apie muziką… Buvo praėję gal du mėnesiai, kai „YouTube“ buvo parduotas įmonei „Google“. Buvo trys žmonės, kurie sukūrė „YouTube“, ir aš kalbinau vieną jų, inžinierių iš JAV, apie tai, kaip atsirado „YouTube“, kodėl jie pardavė jį ir kuo tai taps. Parašiau straipsnį apie tai, kad „YouTube“ perims MTV vaidmenį, ir nunešiau žurnalui, kuriame tuo metu dirbau, bet vyriausiasis redaktorius pasakė, kad nešvaistys trijų ar keturių žurnalo puslapių kažkokiam nežinomam inžinieriui apie kažkokią svetainę. Jie nepublikavo šio interviu, tačiau pusę šio straipsnio publikavo kitas žurnalas, bet metais vėliau ir visi jau žinojo, kas vyksta, taigi tai jau nebuvo naujiena.
– Kas Tave motyvuoja rašyti? Juk kalbėjome ir apie konkurenciją, ir nemotyvuojantį atlyginimą…
– Tai puikus darbas, bet ne tada, jei galvoji, kad čia gali uždirbti daug pinigų. Kas mane motyvuoja? Man vis dar smalsu klausytis kitų žmonių, o per muziką išmokau juos pažinti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
