Gruodžio pradžioje galėjai stebėti, kaip atrodo smilkstantys pabūklai, kai karas vyksta online. Jei pražiopsojai, perskaityk šią istoriją, kad kai po kelerių metų sūnus tavęs paklaus, „Tėveli (mamyte), ką tu veikei, kai prasidėjo pirmasis pasaulinis informacijos karas?”, turėtum, ką jam papasakoti. Taip pat skaityk, nes, kaip rašė vienas Twitterio komentuotojas, „Karas tapo žymiai smagesnis, kai persikėlė online“.
Taigi, kas įvyko?
Priešistorė
Trumpai tariant, įvyko WikiLeaks. Organizacija, platinanti konfidencialius dokumentus, jau kurį laiką gadina kraują JAV vyriausybei. Jau anksčiau “nutekėjo” Afganistano karo įrašai, Irako karo įrašai, vaizdo įrašas iš JAV sraigtasparnio Irake, kuriame kareiviai sušaudo grupę civilių, tarp jų ir du “Reuters” reporterius. O lapkričio pabaigoje pradėti platinti ketvirtis milijono konfidencialių JAV diplomatų dokumentų.
JAV Valstybės departamentas pasiuto. Be abejonės, Hillary Clinton vietoje tu irgi įsiustum. Juk tavo dokumentai su žymomis „slaptai“ laisvai sklinda visame internete. Kiti veikėjai pasipiktinę WikiLeaks‘ais siūlė susidoroti su jų lyderiu Julianu Assange’u, o visada puiki Sarah Palin klausė, kodėl Julianas nemedžiojamas su tokiu uolumu kaip Al Queda lyderis.
Kol politikai piktinosi, vienišas hakeris patriotas pasivadinęs „th3j35t3r” (“the jester” – angl. k.) ėmėsi veiksmų. Lapkričio 30-osios naktį prasidėjusi kiberataka prieš WikiLeaks.org išvedė puslapį iš rikiuotės. Ataka truko 1 dieną, 3 valandas ir 50 minučių, kol “EasyDNS” bei “Amazon” išspyrė WikiLeaks iš savo serverių. Neilgai trukus “PayPal” išjungė nutekėlių paskyrą, o “Visa” bei “MasterCard” atsisakė pervedinėti pinigus WikiLeaks‘ams. Panašiu metu “PostFinance” bankas Šveicarijoje įšaldė Juliano Assange’o asmeninę sąskaitą. O pastarasis buvo suimtas Londone dėl kaltinimų seksualiniais nusikaltimais.
Spauda netruko pranešti, kad “WikiLeaks lyderis kaltinamas išprievartavimu“. Netruko pasklisti ir bylos detalės. Vienas kaltinimų buvo rytinis seksas partnerei miegant. Tada pasigirdo gandai apie pro-WikiLeaks moterų organizaciją “Surprise me Julian”, o Interpolas buvo pavadintas “Pasaulio pasimatymų policija”.
Kitoje Atlanto pusėje JAV teisininkai pradėjo ieškoti įstatymų, pagal kuriuos galėtų apkaltinti ir teisti Julianą Assange’ą Jugtinėse Amerikos Valstijose. Diskutuojama, ar 1917 metų Šnipinėjimo aktas gali būti pritaikytas šiuo atveju (“The New York Times” paviešinus Pentagono dokumentus, kurie galiausiai lėmė Vietnamo karo pabaigą, bandyta apkaltinti laikraštį šnipinėjimu. Nesėkmingai).
Atrodytų, pasaulis nusiteikęs prieš WikiLeaks, o pabaiga aiški. Deja, bandantiems nutildyti organizaciją tuoj pasirodė, kad jie kovoja su hidra. Ne mažiau. Pameni, kaip Heraklis kapojo galvas pabaisai, o iš nukirstos išaugdavo dvi? Taip ir WikiLeaks – pagrindinis serveris nutilo, tačiau atsirado puslapiai-kopijos. Du tūkstančiai ir daugėja. Visame pasaulyje. Tai yra beveik tas pats, kad torrentą paleisti į laisvę.
O torrentas, tiesa, yra. Jis vadinasi Draudimo failas. Niekas nežino, kas jo viduje, nes duomenys užšifruoti super-stipriu algoritmu. Šnekama, kad slaptažodis, reikalingas jį atkoduoti, bus išplatintas, jei kas nors atsitiks Julianui Assange’ui. Neabejoju, kad bent kelių valstybių atitinkamos institucijos jau dabar pluša bandydamos iššifruoti failą kiek anksčiau… nei kas nors atsitiks Julianui.
Tuo tarpu kažkur internete
Taigi, kol WikiLeaks kentėjo visuose frontuose, sujudo Anonymous gauja. Ši grupuotė, anot “The Economist”, visą parą veikianti tiesioginė demokratija, valdoma daugumos tų, kurie tuo metu nemiega.
Anonymous kilę iš 4chan.org /b/ forumo, puslapio, kurio geriau darbe neatidaryti. Anksčiau užsiėmę “lolcats” populiarinimu, Project Chanology – Scientologijos bažnyčios persekiojimu internete, nuo rugsėjo Anonymous pabūklai krypo į RIAA, MPAA bei kitas anti-piratavimo bei autorių teisių apsaugos organizacijas – kampanija dar žinoma kaip operacija “Payback”.
WikiLeaks persekiojimas pasirodė pakankama priežastis kuriam laikui palikti anti-piratus ramybėje ir nukreipti operaciją “Payback” prieš visus anti-wikileaks veikėjus. Pasigirdo kvietimas prie ginklų, ir įvykių reziume (o gal pažadas) – major shitstorm has begun.
Operacija “Payback” laikinai transformavosi į operaciją “Avenge Assange”. Tikslai – atakuoti priešus, visų pirma “PayPal”, platinti ambasadų dokumentus, balsuoti už Julianą “The Times” metų žmogaus rinkimuose ir skleisti informaciją.
Skaitmeniniai pabūklai
Taigi beveik priartėjome prie pirmos atakų nakties. Prieš reportažus iš karo lauko, žvilgtelkime, kokiais ginklais šaudoma kibernetiniuose karuose.
Anonymous naudoja „žemos orbitos jonų patranką“ (LOIC – low-orbit ion cannon). Ją naudoti paprasta – parsisiunti programą, išrašai ataką koordinuojančio serverio adresą ir spaudi „Imma charging mah lazer“. Tuomet arba eini miegoti, arba jungies prie IRC ir balsuoji dėl taikinio.
LOIC užbombarduoja serverį užklausomis – lyg labai daug žmonių labai labai greitai spaudinėtų „Refresh page“. Tokios atakos vadinamas DDoS – distributed denial of service attack. Panaši taktika naudota ir prieš bankų bei vyriausybės puslapius Estijoje vykstant neramumams dėl Bronzinio kario. Dažniausiai jos vykdomos piktiesiems hakeriams pasitelkus armiją virusais užkrėstų kompiuterių zombių (kitaip tariant, botnetą). Brolis anonimas tuo tarpu prijungia savo kompiuterį prie botneto savanoriškai ir leidžia ataką valdyti anonimiškai demokratijai.
“Mastercard” užteko apie 500 tokių patrankų. “PayPal” kai kuriose šalyse buvo nepasiekiamas, kai api.paypal.com pateko po koordinuota 1000 pabūklų ugnimi. Kažkuris anonimas spekuliavo, kad “Amazon” prireiktų dviejų-trijų tūkstančių.
Sakytum, nelabai baisu, m? Tačiau jei tavo bankas pakliuvo į taikinį, ir puslapis negyvas jau ne pirmą dieną, belieka skųstis Twitteryje: „#payback can you stop the DDoS on postfinance for 10 minutes so that I can bank please? pretty please?”
Atgal į frontą
O fronte nėra taip, kad nebūtų nieko naujo. Pirmasis krito “PayPal” blogas. Per “PayPal” WikiLeaks rinko aukas savo veiklai finansuoti. Paskui postfinance.ch – šveicarų bankas uždaręs asmeninę Juliano Assange’o sąskaitą. Šveicarų bankas pasirodė per menkas taikinys. Anonymous nerimsta (ši armija stipri tik tol, kol turi bendrą priešą vertą atakos). Po beveik paros, sutariama, kad kentėti privalo švedų prokurorai, nes pastarųjų kaltinimai Julianui Assange’ui skamba kaip politinis susidorojimas. Taigi taikinys keičiamas… į Aklagare.se – švedų prokuratūros puslapį.
Tai tik 2 dienos atakų. Per klaidą krenta “EveryDNS”, nors paslaugų tiekimą WikiLeaks nutraukė “EasyDNS”. “EveryDNS” tiesiog nepasisekė dėl per daug panašaus pavadinimo. IRC pasigirsta šauksmai “Kuo kalti šitie EveryDNS?”. Po diskusijų taikinys keičiamas. Šįkart tai Lieberman.senate.gov – Konektikuto senatoriaus puslapis. Ponas Liebermanas pasisakė prieš WikiLeaks ir galvojama, kad būtent dėl jo pasisakymų bei spaudimo “Amazon” išspyrė WikiLeaks iš savo serverių.
Tiesa, kartu su Liebermano puslapiu netyčia buvo nukaltas visas senate.gov. Vienas iš Anonymous rašo:
[02:21:12] <Tux-02001501> I accidentally the senate
Oops.
Paskui yra iš eilės atakuojami Mastercard.com, Visa.com, PayPal.com. Spaudai yra išplatinamas pranešimas, kad taip Anonymous tiesiog siekia atkreipti dėmesį ir apsiriboja atakomis į informacinius korporacijų puslapius. Nelaimei, Mastercard.com serveriai sukonfigūruoti taip, kad nulūžus informaciniam puslapiui, kartu sutrinka ir finansinius veiksmus apdorojantys serveriai.
Operacijos metu kelis kartus vyksta balsavimai dėl taikinių, užmigusių europiečių vietą užima pamiegoję jankiai, švedai grasina interpolu, o žiniasklaida prirašo metrus straipsnių.
Galiausiai kažkas iš anonimų (sunku sekti kas ir kaip, kai nėra spaudos atstovo, arba kiekvienas gali tokiu būti) savo Twitteryje rašo, kad jų tikslai – viešieji ryšiai – pasiekti. Tolesnės atakos tik skatins neigiamą spaudos reakciją. Vieniši anonimai dar tęsia atakas, tačiau pirmas veiksmas baigiasi. Toliau planuojama užtvindyti “Amazon” ir kitų faksus, taip pat analizuoti ambasadų dokumentus ir ieškoti nepastebėtų sensacijų. Tačiau tai jau kitos istorijos.
Ok, bet ką tokios atakos pasiekia?
Galėjai pastebėti, kad šiame kare niekas neskaičiuoja nukautų priešų. Karas vykstantis info-erdvėje – tai karas dėl dėmesio, lyg PR kampanija, tik kitais metodais. Be abejonės, žiniasklaidos dėmesys pasiektas. Kai kuriems WikiLeaks dabar asocijuojasi su kiber-vandalais trylikamečiais paaugliais, kiti pirmą kartą išgirdo, kad “Visa” teikia paslaugas “Ku Klux Klan‘ui”, bet ne WikiLeaks. Pastarieji esą pažeidžia kompanijos taisykles.
Ir vis dėlto kas iš to?
Be abejonės, suėmimai ir kalėjimas, tačiau ir nauji pilietinio nepaklusnumo metodai. Demonstracijos ir lėktuvų sprogdinimas – praėjęs etapas, argi ne? Žymiai patogiau įjungti LOIC šiltai sėdint kokiame nors “Coffee Inn‘e” (nes į namus gali pasibelsti STT) ir išsakyti savo nuomonę apie Seimą numušant Seimo puslapį. Tačiau Lietuvoje Seimas už kampo… O kaip mitinguoti prieš korporaciją, kurią rasi tik internete?
Tiesa, kiberkarai – tik viena WikiLeaks istorijos dalis, tegu ir viena smagesnių. Visa istorija kelia mažiau smagius klausimus apie įstatymus ir šalių ribas internete, žodžio laisvę ir teisę į slaptumą, valstybės aparatą bei anarchistus kiber pankus.
2011 metais įsiplieks dar daugybė diskusijų apie tai. Bus daug įvairių *Leaks‘ų ir bandymų juos cenzūruoti. Visiems bus dar labiau aišku, kad įstatymai paskui technologijas nebespėja. Galbūt atsiras kiek daugiau viešumo ir galbūt tai padės užbaigti vieną kitą karą. O Hillary raudonuos toliau, nes daugiau nei 240 000 JAV ambasadų dokumentų slapti tik kol kas.
Rašė: Mindaugas Kuprionis
