Priešeityninis mano portretas
Prabudau gaudydamas orą. Porą sekundžių tamsoje dvejoju – ar smūgis į galvą tikras, ar tik susapnuota apgaulė. Viskas gerai. Mano galva vėl atsigula šalia pirmosios. Judu tyliai – nenoriu, kad jis jaudintųsi.
Skambinu mamai. Menkniekis šen, juokelis ten, ir klausimas, kokių planų turiu savaitgaliui. „Eisiu į paradą“, – atsakau. „Iš kitos pusės upės stebėsi?“ – teiraujasi balsas iš ragelio. „Žygiuosiu“, – ir tuomet ragelyje pauzė. Man palinki saugotis. Su keliomis pauzėmis.
Kelias dienas nuolat atnaujinu naujienų portalus, o feisbuke prisijungiu prie daugybės grupių. Laukdamas „Baltic Pride“ kelis kartus svarsčiau, ar tikrai verta kišti galvą liūtui į nasrus. Tačiau kuo daugiau internete komentarų, kad mane reikia sušaudyti, ištremti, gydyti, atversti ar net apkalbėti maldomis, skaičiau, tuo labiau norėjau ten būti. O kur dar tokio menininkėlio pareiškimas, jog į Upės gatvę išeis visiški „kaimiečiai“, kurie taip parodys savo kvailumą. Daugiau jam nebeskambinau.
Pasididžiavimas nuo ryto
Šeštadienio rytą nubundu su jauduliu pilve. Tiesa, jis netrukdo suvalgyti lėkštę kiaušinienės, išgerti puodelį kavos ir kankinantį pusvalandį skaldyti juokus apie paskutinius pusryčius, į mus skriesiančius Molotovo kokteilius ar rezervuojamas vietas ligoninėje.
Užrakiname duris ir suprantame, jog kelio atgal nebėra. Tiesa, atsidūręs sutartoje vietoje, sutartu laiku, nusiraminu. Šalia rikiuojasi mano draugai ir pažįstami: tiek ginantys savo teises, tiek pritariantys tokiai kovai.
Mus sodina į autobusus. Sako, kad tik mūsų pačių saugumui. Pusę akimirkos jaučiuosi, lyg mane evakuotų iš branduolinės bombos zonos: mažas chaosas, paskutinės šampano taurės prieš pat iškeliaujant ir laukimas. Važiuojame Naujamiesčio ir Žvėryno gatvėmis. Autobusas niekuo nesiskiria nuo kitų mieste važinėjančių turistinių autobusų. Štai tada ir pagalvoju, kad kai niekas nežino, tai ramiau ir gyvena. O ką, jei būtume ant autobuso šono prisiklijavę „Baltic Pride“ plakatą ar iškėlę vaivorykštės vėliavą? Apverstas autobusas dar neprivažiavus!
Tas pats ir gatvėse kiekvieną dieną. Regis, kol niekas nežino, jog tavęs namuose laukia vyras, o ne moteris – niekam tu neįdomus. Tačiau vos nuvilnija tokia žinia – viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jau supratote, prie ko vedu. Kas pasikeitė, kad staiga su manim reiktų gatvėje nebesisveikinti, man nebeskambinti ar ištrinti iš feisbuko?
Show must go on
Autobusas jau vietoje. Pervažiuojame du policijos patikrinimo punktus. Tiesą sakant, jų šiuo metu turbūt net daugiau nei prie Lietuvos ir Lenkijos sienos. Virš galvos, ant tilto, pasitinka pirmieji protestuotojai (na, gerai, gal tik žiūrovai). Kol kas neskiriame, kaip kurie atrodo.
Turbūt tik išlipęs iš autobuso pasijuntu tą rytą ramiausiai. Kai už gero pusšimčio metrų stovi riaušių likvidavimo komanda, ratus aplink zuja raitoji policija, visus kampus apieško policijos šunys, o virš galvos kabo sraigtasparnis – jautiesi lyg stovėtum saugiausioje Lietuvos vietoje.
Stoju prie vaivorykštės vėliavos. Jei kas prieš savaitę man būtų pasakęs, kad ją dar ir nešiu, būčiau nusijuokęs. Tačiau noras būti nepastebėtam, nekalbinamam ir negirdimam prapuolė tą pačią akimirką, kai išlipau iš autobuso.
Kitoje upės pusėje matau besirikiuojančius smalsuolius. Kas vieni, kas su antromis pusėmis, o kas ir su kryžiais. Kiek absurdiška, kai šventas simbolis virsta neapykantos ženklu.
Ką darytų Jėzus?
Nusiėmęs sandalus eitų upės paviršiumi ir luptų susirinkusiuosius tuo kryžiumi ar apskritai būtų tą rytą ir nepakilęs iš lovos, mat penktadienio vakarą viskas baigėsi neprognozuojamai per įprastą paskutinę vakarienę? Net ir pati bažnyčia dėl to nesutaria, todėl minios nuotaikai paskaidrinti atsiuntė maldininkus, kurie atliko Vilniaus egzorcizmo seansą. Ir jei dabar panašu, jog juokiuosi iš religijos, – anaiptol. Juokiuosi iš to, kad kaip ir per kryžiaus karus, žmonės savo nežinojimą slepia už religijos nugaros.
Iš pačių eitynių
Trata būgnai ir mes išeiname į gatvę. Ir… visiškai nieko. Žemė neatsivėrė, Dievo pirštas nenusileido, upių vanduo neužvirė. Vienintelis kas užvirė – tai kraujas kitoje barikadų pusėje. Per savo švilpukų gaudesį tolumoje girdime „Gėda!“, garsinius signalus ir matome link užtvaro skubančius policininkus. Per minią nuslenka gandas, kad prie tvoros jau pajungta elektra. Ką nuo ko saugome – nebeaišku. Ar protestuojančius nuo minios, ar minią nuo jos pačios kvailumo.
Tačiau šiandien eidamas čia su kitais tokiais kaip aš taip gerai nesijaučiau nė per paskutinį savo gimtadienį. Tiesa, tai tapo lyg realaus gyvenimo demonstracine versija. Pasidžiaugei tas dvi valandas, kad gali nebijodamas apkabinti draugą ar laikyti jį už rankos – ir gana. Marš į gatvę, kur tie patys veiksmai gali baigtis nežinia kaip. Bet ėjome ne vien dėl to. Nupėdinome tuos kelis šimtus metrų tam, jog parodytume, kad esame tie patys miestiečiai, kaip ir kaimynas už sienos ir išdrožėme tiesiai į veidus: „Visa meilė teisinga.“ O apie tai, kas vyko už grotų sužinojome tik iš video įrašų internete ir jau po renginio.
Šios vasaros planuose – „Europride“ Varšuvoje. Žygiuojančių žmonių skaičius ten didesnis. Problemos – tos pačios. Reakcija – panaši. Tačiau kaip ir mums Vilniuje – kiekvienas palaikymo švilpukas yra svarbus. Tiesa, lenkai grotomis nuo miesto nesigina. Jų pačių saugumui.
Rašė: Mantas