Tai naujas jaunas duetas vizualiojoje kūryboje, sukūręs antrąjį „370“ viršelį.
Kaip man patinka duetai, bet ne tie, kurie yra sukergti televizijos. O tie, kurie į vieną vienetą yra sujungti natūralaus bendravimo, tikrų grynų idėjų ir ne Siaurusaičio ar Brusoko.
Dvi Rūtos – Kiškytė ir Jankauskaitė – atskirai tarp Vilniaus miesto jaunų smalsių žmonių yra tikrai žinomos. Pirmoji kuria unikalius papuošalus, kuriuos teisingiau būtų vadinti dėvimais objektais. Antroji fotografuoja madą, anksčiau dainuodavo (projektuose „Sheezanova“, „Ele 7“). Tačiau kartu jos kurti pradėjo visai neseniai, vos prieš porą mėnesių.
Kiškytė mokosi Rygoje, bet periodiškai būna Vilniuje, kuria papuošalus kad ir važiuodama autobusu Vilnius–Ryga. Jankauskaitė šiuo metu fotografuoja be pertraukų. Jos kūrybos rezultatai sudėti.
Po viršelio fotosesijos atsigeriame sulčių ir sėdame pasikalbėti apie duetą, idėjas ir spenelius.
– Kuri pirma priėjo susipažinti ir kas buvo toliau?
Kiškytė: – Aš gerai nepamenu ir bijau sumeluoti. Tik žinau, kad susipažinome, kai Rūta dar dainavo grupėje „Sheezanova“, o aš padėdavau muzikuoti kolegai MC Messiah. Tuo metu mokiausi scenografijos ir buvau nelabai, eeee, „conscious“ dėl savo kūrybos. Rūta, atsimenu, nešiojosi zenitą ir sakė, kad nori stoti į fotografiją. Praėjus nemažai laiko, t. y. visai neseniai, Rūta prie manęs priėjo ir vienam klipui siūlė nufotografuoti mano kurtus batus. Batų nebeturėjau, tačiau pasiūliau pafotografuoti, ką neseniai buvau pridrožusi.
Jankauskaitė: – Aš irgi tiksliai nepamenu, kaip sutikau Rūtą, bet mano galvoje įrašytas faktas, kad susipažinome per MC Messiah repeticiją. Abi buvome pritariančiosios vokalistės. Rūta repavo, o aš dainavau. Dar atsimenu, kad žmonės mus painiodavo. Kartą, kai koncertavau Kaune, prie manęs priėjo vaikinas ir pasakė, kad būtinai manęs klausysis antradienį per radiją (tuo metu Kiškytė vedė laidą su Vaiperiu per „ZipFM“).
– Pirmas bendras darbas ir kas nudžiugino labiausiai?
Kiškytė: – Tai fotosesija „su“ mišku. Į daiktus, kurie buvo fotografuojami, sudėjau nemažai valandų. Taip pat pačių nuotraukų šlifavimas ir iliustravimas buvo ilgas ir atidus, „man atrodo, čia per juoda, o čia veidas iškepęs“, „aha aha, va, žiūrėk, žalesnes padariau“. Rūta viską daug kartų retušavo, aš perpiešinėjau. Man atrodo, kuo toliau, tuo dinamiškiau mums sekasi.
Jankauskaitė: – Taip, kūrėme mišką mano namuose. Nenorėjome šaldyti modelio, nes tada dar buvo žiema. Tad iš miško prisitempusi įvairių šakelių, kambario kampe sukūriau miškelį.
– Tapote neetatine komanda – fotografė ir art direktorė. Ar vis dėlto jūsų santykiai be jokių įsipareigojimų?
Kiškytė: – Dirbam kartu, bet jausmas, lyg dirbtum vienas, tik kad dviese. Įsipareigojimų nejaučiu.
Jankauskaitė: – Taip, mes komanda be įsipareigojimų. Kai sugalvojame ką nors ypatinga, susitinkame ir padarome. Tikiu, kad įsipareigojimai atimtų dalį mūsų bendradarbiavimo žavesio. Mus riša ne įsipareigojimai, o bendros idėjos ir požiūris į jas, jų įgyvendinimą.
– Dažnam kyla klausimas, ką daro art direktorius, Kiškyte?
Kiškytė: – Užrašyti, kad esu dailės direktorė, sugalvojome, kai nesinorėjo rašyti „stilistė“. Mane apskritai pavadinimai verčia jaustis kiek nepatogiai. Be to, „dailės direktorė“ – teisingesnis ir platesnis mano darbo įvardijimas, nes aš ne tik kuriu idėją, išvaizdą ar aplinką, bet ir prisidedu prie postprodukcijos savo iliustracijomis. Taip pat naudojame mano kurtus aksesuarus ar vieną kitą drabužį. O kartais išvis netgi ne drabužius naudoju žmonėms aprengti. Į mados kūrimą irgi nepretenduoju. Greičiau į istorijų ar vaizdinių sitcomų kūrimą. Fainiausia būtų išvis nieko nerašyti, bet tada niekas nieko nesuprastų.
– Kaip dažnai matotės?
Kiškytė: – Matomės, kai fotografuojame, nes Vilniuje būnu stichiškai (dažnai Rygoje). Kelis kartus buvome susitikusios vakarėlyje. Dažniau susitinkame gmaile.
– Jūsų kvailiausių, bet (dar) neįgyvendintų, idėjų trejetukas.
Jankauskaitė: – Su tomis idėjomis sudėtinga. Mane lanko daug užsimezgančių minčių, tada jas pradedu vystyti, vienos atkrenta, kitos pasilieka, tad topinti būtų sunku. Taip pat labai mėgstu, kai darbai būna netikėti, todėl idėjomis dalijuosi tik su komandos nariais (juokiasi).
Kiškytė: – Gal ne į temą, bet pamenu penktoje klasėje, šiurlionkėje, per erdvinės kompozicijos pamoką norėjau padaryti katės uodegos laikiklį kompiuteriui. Mano katė mėgdavo prisėsti ant monitoriaus (matyt, monitoriai būdavo labai patogaus pločio katėms šildytis) ir savo uodega užstodavo ekrano vaizdą.
– Kas toliau kartu?
Kiškytė: – Turbūt tomis pačiomis priemonėmis ką nors ne tą patį.
Jankauskaitė: – Turiu minčių vasarai. Kartu pradėjome dirbti žiemą, tačiau man tai yra kūrybiškai sunkiausias metas. Būnu tarsi paukštelis narve – uždaryta studijoje. Žiemą lauke labai greitai sušali ir išsisemi dėl balto pilko purvino antro plano.
– Kiekvienos artimiausi asmeniniai planai?
Kiškytė: – Birželį neapsigėdinti šiuolaikinio meno bienalėje Suomijoje. Kitų nesakysiu, nes dar ne laikas, bet tikrai nenuobodžiausiu.
Jankauskaitė: – Planuoju išsikraustyti į Žvėryną. Ten įsirengsiu mažą studiją su sodu ir pieva fotosesijoms, pasiruošimams ir brainstorminimams. Dar noriu surengti parodą ir nufilmuoti klipą.
– Jūs esate absoliučiai šviežias duetas Vilniaus kontekste, ta proga ir jūsų kurtas „370“ viršelis bei dar keli vaizdai iš tos pačios fotosesijos. Koks naratyvas už viso to slypi?
Jankauskaitė: – Idėja Kiškytės. Galiu tik papasakoti, kaip viskas vyko. Atvykau pas ją į namus 11 val., o fotosesija baigėsi 19 val. Komanda buvo sava ir linksma. Per fotosesiją Rūta su mano sese, kuri man asistavo, pūtė kūdikių talko miltus ant modelių. Visi namai buvo pilni baltų dūmų ir miltelių, jų netrūko ir mūsų kvėpavimo takuose.
Kiškytė: – Už viršelio fotosesijos niekas nesislepia – tiesiog Frekenbok į tvarkomus namus pasikvietė draugą. Norėjome padaryti ką nors „pošlo“, bet ir „paskambinti kitu varpeliu“. Mane įkvėpė delfis ir lietuviška spauda, kurios randu autobuse Ryga–Vilnius: vieni kriminalai, nusivylimai, vulgarūs juokai ir pranešimai apie nestropiai svetur indus plaunančius tautiečius. Tiesa, vieną kartą nepasigailėjau tą „Lietuvos rytą“ perskaičiusi nuo pradžios iki galo. Radau straipsnį apie dvi močiutes, kuriuos savo miestelio bibliotekoje perskaitė visas knygas. Kiekvieną perskaitytą jos pažymėdavo firminiu taškeliu knygos viršelio kamputyje.
– Ar jums pačioms patinka, kai gnaibo jums spenelius?
Kiškytė: – Patinka, bet pažįstu, kam nepatinka (juokiasi).
Jankauskaitė: – Man, jei atvirai, nepatinka. Tiesiog per jautri vieta.