Tradiciškai po Central Saint Martins koledžo baigiamųjų pasirodymų ir vakarėlių išryškėja tų metų patys ryškiausi, geriausiai įvertinti ir pan. Eglė Čekanavičiūtė – viena tų, kuriai po baigimo pasisekė palįsti po jaunus talentus iššukuojančiomis šukomis.
Štai vakar popiet į mano paštą įkrenta žurnalo „Dazed & Confused“ naujienlaiškis, kuriame yra ir nuoroda į mini interviu su Egle. „Dazed“ tokius trumpus griežto kirpimo pokalbius daro tik su perspektyviausiais savo srityje ir dažnai neprašauna pro šalį net ir visoje toje margumoje, kurią siūlo Londono gatvės, koledžai, koncertų salės ir pan.
Iki to Lietuvoje Eglė jau davė interviu žurnalui „Moteris“. Per ilgąjį savaitgalį Papės paplūdimy jį pasimėgaudama suskaičiau.
Eglė jame prisipažino, jog Dailės akademija Lietuvoje varžo ir nesuteikia galimybių jauniems žmonėms. Išvykimas mokytis į prestižinį Londono Central Saint Martins koledžą jai padėjo atrasti save bei ankstyvoje jaunystėje padirbėti su tokiais mados namais kaip „Burberry“ ir „Christian Dior“.
Pastarųjų mados namų aksesuarų skyriuje Paryžiuje ji dirbo kaip praktikantė ir iki šiol labiausiai norėtų grįžti būtent ten. Ne į „CD“ (asmeniškai jai šis ženklas ne prie širdies)… o dirbti į Paryžių. Kol kas Eglė laukia gerų pasiūlymų, vis tik dar vos kelios savaitės, kai gautas mados diplomas.
Baigiamąją savo kolekciją Eglė susuko ir į video. Kolekcijos įkvėpimas – ortopedija, žmogaus kūnas, tekstūros liejimas ant kūno. „Mano tikslas – sulaužyti stereotipą ir sumažinti atskyrimą tarp sveiko žmogaus ir sužaloto. Traumos patiriamos kasdien, tačiau tai suprantame tik tada, kai jos nutinka mums patiems. Jos aplink kiekvieną iš mūsų – tik apsidairyk“:
Eglės stilius unikalus, todėl ji pati prisipažįsta suprantanti, jog jos drabužiai nebus perkami masiškai. Tačiau tai jos neliūdina – sako, galėtų dirbti dideliuose mados namuose, svarbu, kad užtektų laisvo laiko asmeninei kūrybai.
„370“ mini interviu su Egle:
Tavo artmiausi planai?
Artimiausi planai – ieškotis darbo – siuntinėju CV ir darbų nuotraukas į visus madų namus, kuriuose nors kiek įsivaizduoju save. Rugpjūtį atostogos, nes visi madų namai taip pat atostogauja. O nuo rugsėjo jau tikiuosi kažkokio užčiuopiamo darbelio, gali tekti pradėti visai nuo minimumo, bet man tai tikrai nėra svarbu. Svarbiausia, kad galėčiau toje kompanijoje kažko išmokti, pasisemti bei pritaikyti tai, ką jau moku.
Tavo ne mados inspiracijos.
Pačioje mados istorijoje inspiracijos retai kada ieškau – juk visi „dešimtmečiai“ ir mados kryptys jau milijoną kartų išnaudotos ir pernaudotos kaip įkvėpimo šaltinis. Juokinga, kai net šiomis dienomis dizaineriai vis dar postringauja: „aš rėmiausi šešiasdešimtųjų stiliumi ir detalėmis“. Negi tai kažkam dar atrodo originalu??
Mane labiausiai įkvepia su mada visai nesusiję dalykai – pvz., kaip ir mano baigiamojoje kolekcijoje – ortopedija. Įkvepia sporto šakos, socialinės problemos (politika), asmeniniai/šeimos reikalai ir istorijos, ateina prisiminimų ir iš vaikystės, gamtos reiškiniai, kinas, muzika, miestai, daiktai, o ypač jų konstrukcija bei funkcionalumas.
Geriausia, ką manai apie Lietuvos mados pasaulėlį?
Geriausia, tai tokie reiškiniai kaip „Mados Infekcija“. Jie motyvuoja jaunus, nematytus talentus reikštis ir parodyti, ką jie gali, sukuriamos įvairios galimybės, nepaisant žmogaus praeities ar išsilavinimo.
Tuomet kas yra blogiausia, ką manai apie Lietuvos madą?
Blogiausia, kai mūsų mados „senbūviai“ užvaldo visą lietuviškos mados terpę. Retas iš jų kažką naujo ir beparodo, bet žmonės žiūri ir „gėrisi“, ir moka didžiulius pinigus, nes nebesupranta, kas iš tiesų šiais laikais gražu. Užteks to paties per tą patį. Mums reikia naujovių bei žmonių, kurie nebijo eksperimentuoti, daugiau kuria ir mažiau pučiasi, ir kuriems dar per anksti miegoti ant laurų. Kitaip viskas stovės vietoje.
Ką geriausiai pati prisimeni iš darbo Paryžiuje?
Tikriausiai, „Christian Dior Haute Couture ’09 show“. Ne tik viską teko stebėti iš arti užkulisiuose: didžiausius mados pasaulio virtuozus, jų dramas ir pasiruošimą (kitaip tariant, visa tai, kas padeda sukurti tą nepriekaištingą rezultatą), bet ir dalyvauti toje „virtuvėje“, bei (nors ir minimaliai) prie jos prisidėti. Su kūrybine grupe piešėme rankines, kurios vėliau buvo pagamintos iš itin prabangių medžiagų (krokodilo, pitono, rajos odos) bei pritaikytos šou. Mūsų kurti aksesuarai kartu su drabužiais sudarė pilną siluetą. Taip pat asistavau fotosesijoje, kur man dar visiškai tikrosios, aukštosios mados pradžiamokslei, buvo viršytos visos euforijos ribos.
Teko sutikti patį poną John’ą Galliano. Koks jis tau pasirodė darbe?
Dirbančio Galliano nemačiau. Tik per šou metu užkulisiuose bei išdidžiai žengiantį į sceną atlikti savo firminio reveranso. Jam, atrodo, viskas savaime aišku, jo akyse nesimatė nė menkiausio jauduliuko. Viskas, matyt, jau tiek kartų patirta…
Tačiau šampanas liejosi laisvai…
Kodėl nedalyvavai „Mados injekcijoje“?
Mados infekcijoje (ir injekcijoje) nedalyvavau, nes tuo metu įnirtingai gaminau savo kolekciją. Ji buvo dar nebaigta, todėl nebūtų buvę ką rodyti. Noriu būti atitinkamai pasiruošusi ir subrendusi tokiems renginiams. Negaliu rodyti „pusfabrikačių“.
Tačiau ateinančiais metais… kas žino…
Eglės internetiniai namai čia.
Rašė: Norke
Nuotraukos Roko Darulio ir Abie Lamin